Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Aš jau pažymėjau, kad mūsų protas kur kas labiau linkęs į puikybę nei į nuolankumą, ir remdamasis žmogaus prigimties principais stengiausi nustatyti šio reiškinio priežastį. Neatsižvelgiant į tai, ar mano samprotavimai bus priimti, ar ne, reiškinys neginčytinas, ir jį atskleidžia daugelis pavyzdžių. Be kita ko, ir priežastis, kodėl panieka turi kur kas daugiau puikybės priemaišų negu pagarba nuolankumo ir kodėl mes jaučiamės labiau pakylėti žvelgdami į žemesnį, bet mažiau pažeminti aukštesnio. Panieka arba pajuoka turi tokį ryškų puikybės atspalvį, kad sunku įžvelgti kokią nors kitą aistrą, o meilė sudaro kur kas svaresnę malonės ir pagarbos dalį už nuolankumą. Tuštybės aistra tokia skubri, kad užsiplieskia nuo menkiausios dingsties, o nuolankumui pasireikšti reikia kur kas stipresnio impulso.

Bet čia visiškai pagrįstai galima paklausti, kodėl tokia priemaiša pasireiškia tik kartais, o ne visada. Visi šie objektai, sukeliantys meilę, jei priklauso kitam asmeniui, tampa puikybės priežastimi, jei atitenka mums; vadinasi, jei jie priklauso kitiems ir tėra palyginami su tais, kuriuos mes patys turime, jie turi tapti ne tik meilės, bet ir nuolankumo priežastimi. Taip pat kiekviena kokybė, kuri tiesiogiai svarstant sukuria neapykantą, dėl palyginimo turi visada sukelti puikybę, o dėl šių neapykantos bei puikybės aistrų priemaišos turi sužadinti panieką arba pajuoką. Tuomet kyla šis sunkumas: kodėl bet kurie objektai apskritai tampa grynos meilės ar neapykantos priežastimi ir ne visada sukuria mišrias pagarbos ir paniekos aistras.

Aš nuolat dariau prielaidą, kad meilės ir puikybės bei nuolankumo ir neapykantos aistrų pojūčiai yra panašūs ir kad dvi pirmosios visada yra malonios, o dvi antrosios — skausmingos. Ir nors tai visuotinai teisinga, galima pažymėti, kad abi maloniosios, kaip ir abi skausmingosios, aistros turi tam tikrų jas atskiriančių skirtumų ir net priešingumų. Niekas taip nepagyvina ir neišaukština mūsų proto kaip puikybė ir tuštybė, o kartu meilė arba švelnumas jį veikiau susilpnina ir suminkština. Tokiu pačiu skirtumu pasižymi ir nerimo aistros. Pyktis ir neapykanta visoms mūsų mintims ir veiksmams suteikia naujos jėgos; o nuolankumas ir gėda mus prislegia ir varžo. Apie šias aistrų kokybes būtina susidaryti aiškią idėją. Prisiminkime, kad puikybė ir neapykanta sutvirtina sielą; o meilė ir nuolankumas suminkština ją.

Vadinasi, nors meilės ir neapykantos malonumo pojūčių atitikmuo lemia, kad jas visada sužadina tie patys objektai, vis dėlto tas kitas prieštaravimas lemia skirtingą jų sužadinimo laipsnį. Genialumas ir mokytumas yra malonūs ir didingi objektai, dėl abiejų šių aplinkybių pritaikomi puikybei ir tuštybei; tačiau su meile juos sieja tik malonumas. Neišmanymas ir naivumas yra nemalonūs ir žemi , ir tai panašiu būdu susieja juos dvigubais santykiais su nuolankumu ir vienu su neapykanta. Todėl mes tikrai galime manyti, kad nors tas pats objektas skirtingomis aplinkybėmis visada sukuria meilę ir puikybę, nuolankumą ir neapykantą, vis dėlto jis retai sukuria dviejų pirmųjų arba dviejų antrųjų aistrų proporcingai tiek pat.

Čia mes ir turime ieškoti minėto sunkumo, kodėl bet kurie objektai apskritai tampa grynos meilės ar neapykantos priežastimi ir ne visada sukuria mišrias pagarbos ir paniekos aistras, sprendimo. Jokia kito kokybė dėl palyginimo nesuteikia dingsties nuolankumui, jeigu nesukuria puikybės dėl priklausymo mums patiems; ir vice versa — joks objektas dėl palyginimo nesužadina puikybės, jeigu nesukuria nuolankumo tiesiogiai jį apžvelgiant. Akivaizdu, kad lyginami objektai visada sukelia tiesiogiai priešingą pojūtį jų sukeltam pradiniam pojūčiui. Taigi tarkime, kad pateiktas objektas, ypač tinkamas sukurti meilei, tačiau nevisiškai — sužadinti puikybei; jei šis objektas priklauso kitam, jis tampa tiesiogine didelio laipsnio meilės dingstimi, o dėl palyginimo silpna nuolankumo dingstimi; vadinasi, junginyje pastaroji aistra bus vos juntama ir nesugebės meilės paversti pagarba. Tas pats pasakytina apie geraširdystę, gerą ūpą, nuolaidumą, didžiadvasiškumą, grožį ir daugelį kitų kokybių. Jos turi būdingą polinkį sukurti kitų meilei ir ne tokį didelį palinkimą sužadinti mūsų pačių puikybei; todėl jei matome jas priklausant kitam asmeniui, kyla gryna meilė su neženklia nuolankumo ir pagarbos priemaiša. Tas pats samprotavimas lengvai apimtų ir priešingas aistras.

Baigiant šią temą galbūt ne pro šalį paaiškinti vieną gana neįprastą reiškinį, t. y. kodėl mes paprastai laikome per atstumą tuos, kuriuos niekiname, ir neleidžiame žemesniems už mus pernelyg priartėti nei vietos, nei padėties atžvilgiu. Jau buvo pažymėta, kad beveik visų rūšių idėjas, netgi skaičiaus ir tįsumo, lydi kokia nors emocija, o labiausiai idėjas tokių objektų, kurie vertinami dėl svarbumo gyvenime ir traukia mūsų dėmesį. Mes negalime visiškai abejingai žvelgti į turtingą arba beturtį žmogų; turime jausti bent truputėlį pagarbos pirmajam ir paniekos antrajam. Abi šios aistros priešingos viena kitai; tačiau tam, kad pajustume šį priešingumą, objektai turi būti kažkaip susieti; kitaip jauduliai taptų visiškai atskiri ir eitų skyrium ir niekada nesusidurtų. Santykis atsiranda, kai asmenys tampa gretimi; tokiomis aplinkybėmis tai yra svarbiausia iš priežasčių, kodėl mums kelia nerimą, jei matome tokius neproporcingus objektus, kaip turtuolį ir vargšą, didiką ir durininką.

Toks nerimas, dažnai patiriamas kiekvieno stebėtojo, labiau turėtų būti juntamas viršesniam, nes didelis žemesniojo priartėjimas laikomas neišsiauklėjimu ir rodo, kad jis nejaučia disproporcijos ir visiškai dėl jos nesijaudina. Suvoktas kito pranašumas visiems žmonėms sukelia polinkį laikytis nuo jo per atstumą, o jeigu jie turi prie jo priartėti, verčia juos padvigubinti pagarbos ir nuolankumo ženklus; ir jei jie nepaiso tokio elgesio, tai rodo, jog nejaučia jo pranašumo. Iš čia kyla ir žinoma metafora, kad bet koks bet kokios kokybės laipsnio skirtumas vadinamas atstumu ; kad ir kokia nemoksliška ji pasirodytų, yra pagrįsta prigimtiniais vaizduotės principais. Didelis skirtumas verčia mus sukurti atstumą. Taigi atstumo ir skirtumo idėjos yra sujungtos. Sujungtas idėjas nesunku vieną su kita supainioti, o tai iš esmės ir yra šios metaforos šaltinis, kaip dar turėsime progą pamatyti toliau.

XI SKYRIUS Apie įsimylėjimo aistrą, arba meilę tarp lyčių

Iš visų sudėtinių aistrų, kurios kyla meilei ir neapykantai susimaišius su kitais jauduliais, didžiausio mūsų dėmesio nusipelno toji meilė, kuri atsiranda tarp lyčių, — tiek dėl savo jėgos ir smarkumo, tiek ir dėl tų keistų filosofijos principų, kurių nenuginčijamus įrodymus ji mums pateikia. Aišku, kad šis jaudulys natūraliausiu savo pavidalu kyla iš trijų skirtingų įspūdžių arba aistrų sutapimo, t. y., iš malonaus grožio sukeliamo pojūčio, iš kūniško potraukio daugintis ir iš kilnaus gerumo ar draugiškumo. Kaip grožis sukelia simpatiją, galima paaiškinti pagal jau pateiktą samprotavimą. Klausimas būtų, kaip jis sužadina kūnišką potraukį.

Potraukis daugintis, jei iki tam tikro laipsnio apribotas, yra, be abejonės, malonus ir turi stiprią jungtį su visomis maloniomis emocijomis. Džiaugsmas, linksmybė, tuštybė ir simpatija — visa skatina šį troškimą, taip pat ir muzika, šokiai, vynas ir gera nuotaika. Kita vertus, liūdesys, melancholija, skurdas ir nuolankumas jį žlugdo. Dėl šios kokybės nesunku suprasti, kodėl jis turi būti susijęs su grožio jutimu.

Tačiau yra dar vienas principas, prisidedantis prie to paties poveikio. Aš pastebėjau, kad lygiagreti troškimų kryptis yra tikras santykis, sukuriantis tarp jų ryšį ne mažesnį negu panašumas. Kad visiškai suprastume šio santykio apimtį, turime apsvarstyti tai, kad bet kurį pagrindinį principą gali lydėti šalutiniai, turintys su juo jungtį, o jei ir jie turi kitų lygiagrečių troškimų, tai ir šie per juos bus susiję su pagrindiniu. Antai alkį dažnai galima laikyti pirminiu sielos polinkiu, o troškimą priartėti prie maisto — antriniu; juk jis absoliučiai būtinas šiam apetitui patenkinti. Tad jeigu objektas dėl kokių nors atskirų kokybių skatina mus priartėti prie maisto, jis, savaime suprantama, didina mūsų apetitą, o viskas, kas verčia mus laikytis nuo produktų per atstumą, priešingai — prieštarauja alkiui ir susilpnina mūsų potraukį maistui. Na, ir aišku, kad pirmąjį padarinį sukelia grožis, o antrąjį — nenormalumas; būtent dėl šios priežasties pirmasis sužadina didesnį mūsų apetitą maistui, o antrasis gali sukelti pasišlykštėjimą pačiu skaniausiu kulinarijos meno sukurtu patiekalu. Visa tai nesunku pritaikyti dauginimosi potraukiui.