Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tam, kad sukeltume aistrų perėjimą, reikia dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių; vieno santykio šiam padariniui sukelti negana. Tačiau kad suprastume visą šių dvigubų santykių jėgą, turime atsižvelgti į tai, kad bet kurios aistros pobūdį nulemia ne vienas esamas pojūtis arba akimirksnio skausmas ar malonumas, o tik jos polinkių ir krypčių nuo pradžios iki pabaigos visuma. Vienas įspūdis gali sietis su kitu ne tik tada, kai jų pojūčiai yra panašūs, kaip mes visą laiką manėme minėtais atvejais, bet ir tada, kai jų impulsai ar kryptys yra panašūs ir atitinka. Tai netinka puikybei ir nuolankumui, nes šie tėra grynieji pojūčiai, neturintys jokios veikimo krypties arba tendencijos. Todėl šio ypatingo įspūdžių santykio pavyzdžių mes turime ieškoti tiktai tose aistrose, kurias lydi būdingas potraukis arba troškimas, tokiose kaip meilė arba neapykanta.

Prielankumas, arba meilę lydintis potraukis, yra troškimas mylimam asmeniui laimės ir antipatija jo nesėkmėms, o pyktis, arba neapykantą lydintis potraukis, yra nesėkmės nekenčiamam asmeniui troškimas ir antipatija jo laimei. Vadinasi, kitam laimės troškimas ir antipatija jo nesėkmei panašūs į prielankumą, o troškimas jam nesėkmės ir antipatija jo laimei atitinka pyktį. Toliau gailestis yra laimės kitam troškimas ir antipatija jo nesėkmei; o pagieža yra priešingas potraukis. Tuomet gailestis siejasi su prielankumu, o pagieža su pykčiu: ir mes jau pastebėjome, kad dėl prigimtinių ir pradinių kokybių prielankumas jungiasi su meile, o pyktis su neapykanta; taigi per šią aistrų grandinę gailestis ir pagieža susijungia su meile ir neapykanta.

Šią hipotezę gerai pagrindžia patyrimas. Jei žmogus dėl kokių nors motyvų svarsto sprendimą atlikti veiksmą, natūralu, kad jis griebiasi visokių kitokių nuomonių ar motyvų, galinčių sutvirtinti sprendimą ir suteikti jam svarumo bei paveikti protą. Kad būtume tikri dėl savo pasirinkimo, mes ieškome intereso, garbės arba pareigos motyvų. Tad ar reikia stebėtis, kad gailestis ir prielankumas, pagieža ir pyktis, vienodi, tik skirtingų principų sukelti troškimai, taip susimaišo vienas su kitu, kad tampa neatskiriami? O dėl prielankumo ir meilės, pykčio ir neapykantos jungties jokių sunkumų nekyla, nes ji yra pradinė ir pirminė.

Prie šio bandymo galima pridurti kitą, t. y. kad prielankumas ir pyktis, vadinasi, ir meilė bei neapykanta apima net jei nėra jokio kito santykio, bet mūsų laimė ar nesėkmė priklauso nuo kito asmens laimės ar nesėkmės. Aš neabejoju, kad šis bandymas pasirodys toks savotiškas, kad suteiks mums dingstį stabtelėti ir jį trumpai panagrinėti.

Tarkime, kad du to paties amato asmenys ieško darbo mieste, kuris negali išlaikyti abiejų, aišku, kad vieno ir kito sėkmė visiškai nesuderinamos ir kad bet kurie vieno interesai prieštarauja varžovo interesams ir atvirkščiai. Ir dar tarkime, kad du pirkliai, kad ir skirtingose pasaulio šalyse gyvenantys, pradeda bendrą verslą, vieno pelnas arba nuostolis iš karto tampa partnerio pelnu arba nuostoliu, ir abu juos neišvengiamai lydi tas pats likimas. Toliau, akivaizdu, kad pirmuoju atveju interesų priešpriešą visada lydi neapykanta, o antruoju dėl interesų vienybės kyla meilė. Pasvarstykime, kokiems principams galime priskirti šias aistras.

Jeigu mes turime omeny vien esamus pojūčius, aišku, kad jie kyla ne dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių. Imkime pirmąjį varžovų pavyzdį; nors priešininko malonumas ir nauda, suprantama, man atneša skausmą ir nuostolį, tačiau jo skausmas ir nuostolis teikia man malonumą bei naudą ir viską atsveria, o jeigu tarkime, jam nepasiseks, tai aš iš to gausiu dar didesnio laipsnio malonumą. Lygiai taip pat partnerio sėkmė džiugina mane, bet tada ir jo nesėkmė lygiai taip pat mane nuliūdina; ir nesunku įsivaizduoti, kad pastarasis jausmas dažniausiai gali persverti. Tačiau neatsižvelgiant į tai, sėkmė ar nesėkmė lydi varžovą ar partnerį, pirmojo aš visada nekenčiu, o antrąjį myliu.

Šios meilės partneriui negali sukelti mūsų santykis arba ryšys; savo brolį arba kraštietį aš myliu visai kitaip. Varžovo ir mano santykis beveik toks pat artimas, kaip mano ir partnerio. Mat pastarojo malonumas sukelia man malonumą, o jo skausmas — skausmą; o pirmojo malonumas man sukelia skausmą, o jo skausmas — malonumą. Tad priežasties ir padarinio jungtis abu kartus tokia pati; ir tik vienu kartu prie priežasties ir padarinio santykio prisideda panašumo santykis, o kitu — priešingumo santykis, bet ir jis yra panašumo atmaina ir reikalo esmės nekeičia.

Tad mes galime pateikti vienintelį šio reiškinio paaiškinimą, kad jis atsiranda pagal minėtą vienos krypties principą. Mūsų rūpestis savo pačių interesais suteikia mums malonumą dėl partnerio malonumo ir skausmą dėl jo skausmo, kaip kad simpatija sukelia mums panašių pojūčių į tuos, kurie pasireiškia kartu esančiam asmeniui. Kita vertus, tas pats rūpestis dėl savo interesų verčia mus išgyventi skausmą dėl varžovo malonumo ir malonumą dėl jo skausmo; trumpai tariant — tuos pačius priešingus jausmus, kuriuos sukelia palyginimas ir pagieža. Tad jei interesų sukeliama viena jaudulių kryptis gali sužadinti prielankumą arba pyktį, nenuostabu, kad toji pati viena kryptis, kilusi iš simpatijos ir palyginimo, turi tokį patį poveikį.

Apskritai galima pažymėti, kad jokiais sumetimais neįmanoma būti geram kitiems, jei nejauti jiems nors šiek tiek gerumo ir draugiškumo; taip pat, jei ką įžeidžiame, neapykanta kyla ne tik įskaudintam žmogui, bet ir mums patiems. Iš tikrųjų iš dalies šiuos reiškinius galima paaiškinti kitais principais.

Bet čia iškyla ženklus prieštaravimas, kurį būtina ištyrinėti prieš tęsiant aiškinimą. Aš stengiausi įrodyti, kad galia ir turtai arba skurdas ir menkystė skatina meilę arba neapykantą, ir net nesukūrę jokio pradinio malonumo arba nerimo jie operuoja mumis dėl antrinio pojūčio, atsiradusio iš simpatijos kitam asmeniui, kuris dėl jų patiria skausmą ar pasitenkinimą. Iš simpatijos jo patiriamam malonumui gimsta meilė; iš simpatijos dėl nerimo — neapykanta. Tačiau aš ką tik nustačiau gailesčio ir pagiežos reiškiniams paaiškinti absoliučiai būtiną maksimą, „kad bet kurios aistros pobūdį nulemia ne vienas esamas pojūtis arba akimirksnio skausmas ar malonumas, o tik jos polinkių ir krypčių nuo pradžios iki pabaigos visuma“. Todėl gailestis arba simpatija kitam dėl jo skausmo sukuria meilę, nes dėl jos mes domimės kitų gerais ar blogais likimais, ir ji suteikia mums antrinį pojūtį, atitinkantį pirminį; ir vėl turi tokią pačią įtaką meilei ir prielankumui. Tačiau jei ši taisyklė gerai tinka vienur, kodėl ji neįsigali visais atvejais ir kodėl simpatija dėl nerimo, be draugiškumo ir gerumo, sukuria ir kitokių aistrų? Ar pritinka filosofui, atsižvelgiant į konkretų reiškinį, kurį jis norėtų paaiškinti, keisti savo samprotavimo būdą ir nuo vieno principo šokti prie priešingo?

Aš paminėjau dvi skirtingas priežastis, galinčias sukelti įspūdžių perėjimą, t. y. dvigubus idėjų ir įspūdžių santykius ir taip pat panašią — dviejų troškimų, kurie kyla dėl skirtingų principų, polinkio arba krypties sutapimą. Dabar aš tvirtinu, kad, jei simpatija dėl kitų nerimo silpna, ji sukuria neapykantą arba panieką dėl pirmosios priežasties, o jei ji stipri, tai sukuria meilę arba švelnumą dėl antrosios. Toks yra minėto sunkumo sprendimas, ir jis atrodo labai greitas; o pats principas pagrįstas tokiais akivaizdžiais argumentais, kad mes turėtume jį nustatyti net jei jis nebūtinas jokiam reiškiniui paaiškinti.

Aišku, kad simpatija ne visada apsiriboja esama akimirka ir kad bendraudami mes dažnai jaučiame net nesamus kitų žmonių skausmus ir malonumus, kuriuos tik numanome dėl vaizduotės jėgos. Tarkime, aš matau visiškai nepažįstamą asmenį miegantį laukuose ir jam kyla pavojus būti sutryptam po arklių kanopomis, aš tučtuojau bėgu jam pagelbėti; tad aš vadovaujuosi tuo pačiu simpatijos principu, verčiančiu mane rūpintis esamomis svetimo žmogaus bėdomis. Tam užtenka menkiausios užuominos. Simpatija tėra įspūdžiu virtusi gyva idėja, tad akivaizdu, kad rūpindamiesi bet kurio asmens tikėtina ar galima ateities padėtimi mes galime taip įsigilinti į šį suvokimą, tarsi tai būtų mūsų pačių rūpestis; štai kodėl mes taip gyvai išgyvename su mumis nesusijusius ir iš tikrųjų neegzistuojančius kitų skausmus ir malonumus.