Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tačiau kad ir kiek mes žvelgtume į ateitį simpatizuodami bet kuriam asmeniui, tos simpatijos išplėtimas labiausiai priklauso nuo to, kaip mes jaučiame esamą jo padėtį. Kad ją pajustume, didelių vaizduotės pastangų reikia net tam, kad suformuluotume gyvas esamų kito pojūčių idėjas, o jei nepadeda gyvai mus veikiančios esamos aplinkybės, neįmanoma išplėsti savo simpatijos į ateitį. Jei esamo kito vargo įtaka man stipri, tai suvokimo gyvumas vien tiesiogiai objektu neapsiriboja, o paskleidžia savo įtaką visoms susijusioms idėjoms ir suteikia man gyvą visų tikėtinų, galimų ar tikrų šio asmens gyvenimo aplinkybių — praeities, dabarties arba ateities — sampratą. Dėl šios gyvos sampratos aš susidomiu jomis, dalyvauju jose ir pajuntu savo krūtinėje simpatijos paskatą, kuo labiau, kiek tik įsivaizduoju, atitinkančią jo paskatą. Jei aš susilpninu pirmojo suvokimo gyvumą, susilpninu ir susijusių idėjų gyvumą; juk vamzdžiais negali bėgti daugiau vandens, negu jo trykšta iš šaltinio. Šiuo susilpninimu aš sugriaunu ateities perspektyvą, o ji būtina, kad tikrai susidomėčiau kito likimu. Aš galiu jausti esamą įspūdį, bet toliau nebenukelsiu savo atjautos ir niekada nebepaskleisiu šio suvokimo jėgos savo susijusių objektų idėjoms. Jei kito vargas man pateikiamas taip silpnai, jis mane pasiekia bendraujant, ir mane veikia visos su juo susijusios aistros; bet aš pats juo nesidomiu ir man nerūpi nei gera, nei bloga jo lemtis, todėl aš niekada neišplėsiu nei simpatijos, nei su ja susijusių aistrų.

Na, o tam, kad išsiaiškintume, kokios aistros susijusios su šiomis skirtingomis simpatijos rūšimis, mes turime apsvarstyti tai, kad prielankumas yra pradinis malonumas, kylantis dėl mylimo asmens malonumo, o skausmą sukelia jo skausmas; juos atitinkantys įspūdžiai toliau sukelia troškimą jam malonumo ir antipatiją jo skausmui. Tad tam, kad priverstume aistrą pasireikšti lygiagrečiai prielankumui, mes turime išgyventi abu šiuos dvigubus įspūdžius, atitinkančius įspūdžius asmens, apie kurį galvojame; nė vieno iš jų atskirai šiam tikslui negana. Jei mes simpatizuojame tik pagal vieną įspūdį, skausmingąjį, tokia simpatija susijusi su pykčiu ir neapykanta dėl nerimo, kurį jis mums atneša. Tačiau ar simpatija išplėsta, ar ribota priklauso nuo pirmosios simpatijos jėgos, vadinasi, ir meilės arba neapykantos aistra paremta tuo pačiu principu. Kai perduodamas stiprus įspūdis, jis perteikia dvigubo polinkio aistras, kurios dėl krypties panašumo susijusios su prielankumu ir meile, kad ir koks skausmingas pirmasis įspūdis. Silpnas skausmingas įspūdis dėl pojūčių panašumo susijęs su pykčiu ir neapykanta. Vadinasi, prielankumas kyla dėl didelio laipsnio bėdos arba, jei labai simpatizuojame dėl bet kokio laipsnio bėdos, o neapykanta arba panieka — dėl nedidelio laipsnio arba jei menkai simpatizuojame dėl jos. Tai ir yra tas principas, kurį aš ketinau įrodyti ir paaiškinti.

Ne tik mūsų protavimas, bet ir patyrimas verčia mus tikėti šiuo principu. Tam tikro laipsnio skurdas sukuria panieką, o didesnio laipsnio sukelia gailestį ir draugiškumą. Mes galime nevertinti valstiečio ar tarno, bet jei elgetos skurdas atrodo labai didelis arba nuspalvinamas labai gyvomis spalvomis, mes simpatizuojame jam dėl vargo ir pajuntame, kad širdį paliečia gailestis ir prielankumas. Tas pats objektas sužadina priešingas aistras, atsižvelgiant į skirtingą jo laipsnį. Taigi aistros, remiantis mano hipoteze, turi priklausyti nuo principų, operuojančių dėl tam tikrų laipsnių. Sustiprėjusi simpatija aiškiai veikia taip, kaip ir padidėjusi bėda.

Nederlingas ir apleistas kraštas visada atrodo atstumiantis ir nemalonus ir paprastai įkvepia mums panieką jo gyventojams. Vis dėlto tokį iškreipimą didele dalimi sukuria simpatija gyventojams, kaip jau buvo pažymėta; tačiau tai tik silpna simpatija, nesiekianti toliau už tiesioginį nemalonų pojūtį. Sudegusio miesto vaizdas sužadina prielankumo pojūčius; nes čia mes taip įsigiliname į nelaimingų gyventojų interesus, kad net linkime jiems gerovės, nes pajuntame jų vargą.

Tačiau nors įspūdžio jėga paprastai sukelia gailestį ir prielankumą, be abejonės, dar labiau sustiprėjęs jis nebetenka šio poveikio. Ko gera, tai nusipelno mūsų dėmesio. Jei pats nerimas yra nestiprus ar tolimas, jis neįtraukia vaizduotės ir nesugeba sužadinti tokio paties rūpesčio dėl ateities ir tikėtinos laimės kaip dėl dabarties ir realaus blogio. Jeigu jis įgauna daugiau jėgos, mes taip susidomime asmens rūpesčiais, kad jaučiame jo laimę ir nelaimę; dėl šios visapusės simpatijos ir kyla gailestis ir prielankumas. Tačiau lengva įsivaizduoti, kad jeigu esamas blogis pribloškia didesne nei įprasta jėga, tai jis gali visiškai užvaldyti mūsų dėmesį ir užkirsti jau minėtą dvigubą simpatiją. Antai mes pastebime, kad nors visi, o ypač moterys, yra linkę rodyti gerumą ant ešafoto vedamiems nusikaltėliams ir noriai įsivaizduoja juos nepaprastai stuomeningus ir dailius, vis dėlto tas, kuris išgyvena žiaurią egzekuciją ant kankinimų suolo, nejaučia šių švelnių jausmų: jis esti apimtas siaubo ir neturi laiko sušvelninti šio nemalonaus pojūčio jokia priešinga simpatija.

Tačiau geriausiai mano hipotezę paaiškina pavyzdys, kai pakeitę objektus mes atskiriame dvigubą simpatiją netgi nuo vidutinio laipsnio aistros; čia mes pastebime, kad gailestis, užuot kaip įprasta sukūręs meilę ir švelnumą, visada sukelia priešingą jaudulį. Kai stebime žmogaus nelaimę mus veikia gailestis ir meilė, tačiau nelaimės kaltininkas tampa stipriausios mūsų neapykantos objektu, o stiprėjant mūsų užuojautai, proporcingai vis labiau juo bjaurimės. Tad kodėl ta pati gailesčio aistra sukuria meilę nelaimę išgyvenančiam asmeniui ir neapykantą ją sukėlusiam asmeniui; ar ne todėl, kad antruoju atveju kaltininkas susijęs tik su nelaime, o svarstydami apie kančią mes žvelgiame visapusiai ir ne tik užjaučiame dėl negandų, bet ir linkime gerovės?

Prieš baigdamas šią temą aš tik pažymėsiu, kad šis reiškinys — dviguba simpatija ir jos skatinamas polinkis meilei — gali prisidėti prie gerumo, kurį mes natūraliai jaučiame savo giminėms ir pažįstamiems. Įprotis ir santykis verčia mus įsigilinti į kitų jausmus, ir bet kokį mūsų požiūriu jiems skirtą likimą vaizduotė pateikia mums ir operuoja juo tarsi savu. Mes džiaugiamės jų malonumais ir sielvartaujame dėl jų širdgėlos vien iš simpatijos. Mums svarbu viskas, kas su jais susiję; toks jausmų atitikimas yra natūralus meilės palydovas, todėl lengvai sukuria šį jaudulį.

X SKYRIUS Apie pagarbą ir panieką

Tam, kad suprastume visas aistras, turinčias bent šiek tiek meilės ir neapykantos priemaišų, belieka paaiškinti pagarbos ir paniekos aistrą kartu su įsimylėjimo jauduliu. Pradėkime nuo pagarbos ir paniekos.

Svarstydami kitų kokybes ir aplinkybes mes galime arba atsižvelgti į jas pačias, kokios jos iš tikrųjų yra; arba galime lyginti jas su savo pačių kokybėmis ir aplinkybėmis; arba galime sujungti šiuos du svarstymo būdus. Iš pirmo žvilgsnio geros kitų kokybės sukelia meilę; iš antro — nuolankumą; ir iš trečio — pagarbą, o tai yra pirmųjų dviejų aistrų mišinys. Blogos jų kokybės lygiai taip pat sukelia arba neapykantą, arba puikybę, arba panieką, atsižvelgiant į tai, kokioje šviesoje mes jas apžvelgiame.

Kad panieka turi puikybės, o pagarba — nuolankumo priemaišų, aš manau, yra pernelyg akivaizdu iš paties jų pojūčio ar pasireiškimo, kad reikėtų kokio ypatingo įrodymo. Ne mažiau akivaizdu, kad toks mišinys atsiranda iš nebylaus niekinamo arba gerbiamo asmens palyginimo su savimi pačiais. Tas pats žmogus gali sukelti pagarbą, meilę arba neapykantą dėl savo padėties ar gabumų, atsižvelgiant į tai, ar jį vertinantis asmuo yra žemesnis, lygus ar aukštesnis už jį. Keičiantis įžvalgos taškui, net jei objektas lieka tas pats, visiškai pasikeičia jo santykis su mumis; tai ir yra aistrų pasikeitimo priežastis. Taigi šios aistros kyla stebint santykį, tai yra iš palyginimo.