Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Šis samprotavimas paaiškins ne tik pagiežos, bet ir pavydo kilmę. Vienintelis šių dviejų aistrų skirtumas tas, kad pavydą sužadina koks nors esamas kito džiaugsmas; palyginti su juo mažėja mūsų pačių džiaugsmo idėja; o pagieža yra nekurstomas troškimas kurti blogį kitam vien tam, kad iš palyginimo patirtume malonumą. Jei pavydo objektas yra džiaugsmas, dažniausiai jis yra pranašesnis už mūsų pačių džiaugsmą. Pranašumas, regis, natūraliai užtemdo mums akis ir pateikia nemalonų palyginimą. Tačiau netgi jei jis menkesnis, mes vis tiek trokštame didesnio nuotolio vien tam, kad dar labiau išaukštintume savojo aš idėją. Nuotoliui mažėjant palyginimas tampa nebe toks palankus mums, vadinasi, teikia mums mažiau malonumo ir netgi tampa nemalonus. Iš čia kyla tos rūšies pavydas, kurį žmonės pajunta pastebėję, kad žemesnieji artėja prie jų arba ima juos lenkti savo garbės arba laimės ambicijomis. Šiam pavydui, kaip matome, palyginimo padariniai dukart kartojasi. Žmogus, lyginantis save su žemesniu, patiria malonumą iš palyginimo, tačiau kai žemesniajam kylant skirtumas mažėja, tai malonumas ne tik mažėja, bet virsta tikra kančia iš naujo palyginus esamą ir buvusią būklę.

Apie pavydą, kylantį dėl kitų pranašumo, verta pažymėti, kad jį sukelia ne didelis skirtumas tarp mūsų ir kito, o priešingai — mūsų artimumas. Paprastas kareivis labiau pavydi ne savo generolui, o seržantui arba kapralui; ir iškilus rašytojas susiduria ne su stipriu neženklių rašeivų pavyduliavimu, o su tų, kurie jam artimesni. Iš tiesų galima manyti, kad kuo didesnis skirtumas, tuo didesnį nerimą turėtų kelti palyginimas. Tačiau kita vertus, galime pasvarstyti tai, kad didelis skirtumas nutraukia santykį ir arba neleidžia lyginti savęs su tuo, kas tolima, arba sumažina palyginimo padarinius. Panašumas ir artimumas visada sukuria idėjų santykį; ir jei jūs nutraukiate šiuos ryšius, kitas atsitiktinumas abi idėjas gali susieti; o jei nėra jokio ryšio arba jungiamosios kokybės sujungti joms vaizduotėje, neįmanoma, kad jos ilgai išliktų suvienytos arba turėtų viena kitai didelę įtaką.

Svarstydamas garbės troškimo prigimtį aš pastebėjau, kad šio pasaulio didžiūnai patiria dvigubą malonumą dėl turimos valdžios, palyginę savo pačių padėtį su savo vergų padėtimi, ir kad šis palyginimas turi dvigubą įtaką: nes jis prigimtinis, ir jį pateikia pats subjektas. Kai fantazija, lygindama objektus, nelengvai pereina nuo vieno objekto prie kito, proto veiksmas smarkiai pažeidžiamas, ir fantazija, pradėdama svarstyti antrą objektą, tarsi pradeda viską iš naujo. Kiekvieną objektą lydintis įspūdis čia neatrodo didesnis, nors eina po tos pačios rūšies mažesnio įspūdžio; šie du įspūdžiai skiriasi ir neturėdami nieko bendra sukuria savo skirtingus padarinius. Idėjų santykio stoka nutraukia įspūdžių santykį, ir šis atskyrimas trukdo abipusiam jų veikimui ir įtakai.

Tą patvirtindami galime pastebėti, kad pavydui sukelti negana vien artimo nuopelnų laipsnio; prie jo turi prisidėti kiti santykiai. Poetas nelinkęs pavydėti filosofui arba kito stiliaus, kitos tautos ar kito amžiaus poetui. Visi šie skirtumai arba trukdo, arba susilpnina palyginimą, vadinasi, ir aistrą.

Dėl tos pačios priežasties visi objektai, vien palyginus juos su kitais vienarūšiais, atrodo didesni arba mažesni. Mūsų akimis kalno atžvilgiu arklys nei padidėja, nei sumažėja, bet jei flamandų ir Velso veislės arklius matome kartu, o ne atskirai, tai vienas atrodo didesnis, o kitas mažesnis.

Pagal tą patį principą galime paaiškinti istorikų pastabą, kad per pilietinį karą bet kuri šalis iškilus pavojui visada pasirenka geriau kviestis priešišką svetimšalį, nei pasiduoti savo bendrapiliečiams. Guicciardini taiko šią pastabą Italijos karams, čia santykiai tarp skirtingų valstybių paremti, tiesą sakant, vien pavadinimu, kalba ir gretimumu. Bet net ir šie santykiai, suteikiantys palyginimui daugiau natūralumo, kai prisideda pranašumas, paverčia jį dar skausmingesnių ir verčia žmones ieškoti kito pranašumo, kurio nelydi jokie santykiai, kad jis turėtų ne tokią juntamą įtaką vaizduotei. Protas netrunka suvokti, kas jam naudinga, ir kas nenaudinga, ir pastebėjęs, kad didžiausią nerimą jam kelia aplinkybės, kai pranašumas sujungiamas su kitais santykiais, stengdamasis kuo labiau nusiraminti atskiria ir nutraukia šią idėjų asociaciją, paverčiančią palyginimą dar natūralesniu ir veiksmingesnių. Jei nutraukti asociacijos negali, jaučia dar stipresnį troškimą pašalinti pranašumą; dėl šios priežasties keliautojai dažniausiai taip dosniai giria kinus ir persus ir kartu niekina kaimynines tautas, kurios gali lygiai varžytis su jų gimtuoju kraštu.

Tokių pavyzdžių iš istorijos ir kasdienio patyrimo gausu ir jie labai įdomūs, tačiau panašių ir ne mažiau įspūdingų mes galime rasti ir mene. Jeigu autorius parašytų traktatą, kurio viena dalis būtų rimta ir gili, o kita lengva ir humoristinė, kiekvienas pasmerktų tokį keistą mišinį ir apkaltintų jį visų meno ir kritikos taisyklių nepaisymu. Šios meno taisyklės pagrįstos žmogaus prigimties kokybėmis, o žmogaus prigimties kokybė reikalauja kiekvieno kūrinio nuoseklumo, nes nesuteikia protui sugebėjimo akimirksniu pereiti nuo vienos aistros ir nuotaikos prie kitos, gana skirtingos. Tačiau mes nepriekaištaujame p. Priorui dėl to, kad jis sujungė savo Almą su savo Saliamonu į vieną tomą; vis dėlto šiam nuostabiam poetui puikiai pavyko perteikti linksmą pirmosios būdą ir melancholišką antrojo būdą. Net jeigu tarsime, kad skaitytojas perskaitys abu šiuos kūrinius be jokios pertraukos, jam bus beveik arba visai nesunku vieną aistrą pakeisti kita. Kodėl? Ogi, jo manymu, abu šie kūriniai visiškai skirtingi, todėl jis nutraukia idėjas, nutraukia besitęsiančius jaudulius ir neleidžia vienam paveikti kito arba jam prieštarauti.

Būtų siaubinga, jeigu viename paveiksle susijungtų herojinis ir komiškas piešinys, vis dėlto mes be jokių dvejonių ar sunkumų pakabiname du tokio priešingo charakterio paveikslus viename kambaryje ir netgi vieną šalia kito.

Žodžiu, jokios idėjos negali veikti viena kitos nei dėl palyginimo, nei dėl aistrų, kurias kiekviena atskirai sukuria, jeigu jų nesujungia koks nors santykis, sukeliantis lengvą idėjų, o kartu ir idėjas lydinčių emocijų arba įspūdžių perėjimą ir galintis išsaugoti įspūdį vaizduotei pereinant nuo vieno objekto prie kito. Tai labai nuostabus principas, nes jis analogiškas tam, kurį mes pastebėjome, kalbėdami apie supratimą ir aistras. Tarkime, man pateikti du jokiu santykiu nesusieti objektai. Tarkime, kad kiekvienas iš šių objektų atskirai sukuria aistrą ir kad pačios šios aistros yra priešingos. Iš patyrimo mes žinome, kad trūkstamas objektų arba idėjų santykis neleidžia aistroms natūraliai susipriešinti ir kad nutrūkusi minties eiga atskiria jaudulius vieną nuo kito ir apsaugo juos nuo prieštaravimo. Tas pats pasakytina ir apie palyginimą, ir remdamiesi abiem šiais reiškiniais mes galime drąsiai padaryti išvadą, kad idėjų santykis turi skatinti įspūdžių perėjimą; tik jei jo nebūtų, galėtume to išvengti ir tik tuomet galėtume atskirti vieną natūraliai operuojantį kitu. Jei nesamas objektas ar kokybė pašalina bet kokį įprastą ar natūralų padarinį, mes neabejodami galime daryti išvadą, kad esamas objektas prisideda prie padarinio kūrimo.

IX SKYRIUS Apie prielankumo ir pykčio mišinį su gailesčiu ir pagieža

Taigi mes stengėmės paaiškinti gailestį ir pagiežą. Abu šiuos jaudulius sukelia vaizduotė atsižvelgiant į tai, kaip ji nušviečia savo objektus. Kai mūsų fantazija tiesiogiai svarsto kitų žmonių jausmus ir labai į juos įsigilina, ji priverčia mus išgyventi visas jos peržvelgiamas aistras, bet ypač — sielvartą ar liūdesį. Tačiau jei mes palyginame kitų jausmus su savaisiais, pajuntame visiškai priešingą pojūtį negu pradinis, t. y. džiaugsmą dėl kitų sielvarto ir sielvartą dėl jų džiaugsmo. Tačiau tai tėra pirmieji gailesčio ir pagiežos pamatai. Paskui su jais susimaišo kitos aistros. Gailestis visada turi meilės arba švelnumo priemaišą, o pagieža — neapykantos arba pykčio. Tačiau reikia pripažinti, kad toks mišinys iš pirmo žvilgsnio, regis, prieštarauja mano sistemai. Mat gailestis yra nemalonus jausmas, o pagieža — džiaugsmas, kylantis dėl kitų nesėkmės, tad natūralu, jog gailestis, kaip ir visais kitais kartais, turi kelti neapykantą, o pagieža — meilę. Šį prieštaravimą aš pasistengsiu netrukus panaikinti.