Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Šią išvadą iš bendražmogiškosios prigimties galima patvirtinti konkrečiais pavyzdžiais, iš kurių simpatijos jėga itin aiški. Dauguma grožio rūšių ja paremta; ir netgi jei pirmasis mūsų objektas būtų neprotingas ir bedvasis materijos gabalas, vargu ar mes prie jo sustotume neperkėlę savo žvilgsnio prie jo įtakos jaučiančioms ir protingoms būtybėms. Jei žmogus mums rodo kokį nors namą ar pastatą ir, be kitų dalykų, ypač stengiasi pabrėžti, kad kambariai patogūs, gerai išdėstyti, kad taupiai suplanuota laiptinių, prieškambarių ir koridorių erdvė, tampa iš tiesų akivaizdu, kad tai ir yra svarbiausios grožio detalės. Stebėti patogumą malonu, nes patogumas yra grožis. Tačiau kaip jis teikia malonumą? Akivaizdu, kad mūsų pačių interesai čia niekuo dėti; ir grožis čia, tiesą sakant, yra ne formos, o intereso grožis, tai jis turi džiuginti mus tiktai bendraujant, arba dėl mūsų simpatijos buto savininkui. Mes įsitraukiame į jo interesus savo vaizduotės jėga ir jaučiame tokį pasitenkinimą, kokį objektai natūraliai sukelia jam.

Šis stebėjimas apima rašymo ir kitokius stalus, kėdes, židinius, karietas, balnus, plūgus ir apskritai visus meno dirbinius, nes čia galioja visuotinė taisyklė, kad jie esti gražūs, jei naudingi ir atitinka savo paskirtį. Tačiau ši nauda svarbi tik savininkui; ir nė vienas dalykas, išskyrus simpatiją, nėra susijęs su žiūrovo interesais.

Akivaizdu, kad laukas yra maloniausias tik dėl savo derlingumo, ir vargu ar šiam jo grožiui galėtų prilygti koks nors jo puošnumo ar vietos pranašumas. Tą patį galima pasakyti ir apie konkrečius jame augančius medžius ir augalus. Suprantu, kad palėpščiais ir dygiakrūmiais apaugusi lyguma irgi gali būti tokia graži, kaip ir vynuogienojais arba alyvmedžiais apaugusi kalva, nors taip niekad neatrodys tam, kas žino jų vertę. Tačiau tai tik vaizduotės susikurtas grožis, ir jis neturi jokio jutimais gaunamo pagrįstumo. Derlingumas ir vertė yra tiesiogiai susiję su nauda, o šioji — su turtais, džiaugsmu ir gausa; ir nors mes neturime vilties jais dalytis, vis dėlto įsitraukiame į visa tai dėl fantazijos gyvumo ir tam tikra prasme dalijamės jais su savininku.

Nėra išmintingesnės tapybos taisyklės už figūrų pusiausvyros ir kuo tikslesnio joms būdingo svorio centro išlaikymą. Neišlaikytos pusiausvyros figūra yra nemaloni, nes ji perteikia kritimo, susižalojimo ir skausmo idėjas; šios idėjos tampa nemalonios, jeigu dėl simpatijos įgauna tam tikrą jėgos ir gyvumo laipsnį.

Prie viso to pridėkite tai, kad svarbiausia žmogaus grožiui yra sveika išvaizda ir jėga bei tokia kūno dalių sandara, kuri liudija tvirtumą ir aktyvumą. Tokios grožio idėjos negalima paaiškinti niekuo kitu, tik simpatija.

Apskritai mes galime pažymėti, kad žmonių protai yra veidrodžiai vieni kitiems, ir ne tik todėl, kad atspindi vieni kitų emocijas, bet ir todėl, kad aistrų, jausmų ir nuomonių spinduliai gali būti atspindėti daugybę kartų, kol laipsniškai ir nejuntamai užgęsta. Antai malonumas, kurį jaučia turtingas žmogus dėl savo nuosavybės, atspindėtas žiūrovo, sužadina malonumą ir pagarbą; jei šiuos jausmus vėl suvokia ir jiems simpatizuoja savininkas, jam malonumas sustiprėja; o jei jie atspindimi dar kartą, tampa nauju žiūrovo malonumo ir pagarbos pagrindu. Be abejo, pradinį pasitenkinimą turtai sužadina dėl savo teikiamos galios naudotis visais gyvenimo malonumais; tokia yra pati jų prigimtis ir esmė, todėl jie ir yra pirmasis visų iš jų kylančių aistrų šaltinis. Pati svarbiausia iš šių aistrų yra meilė ir pagarba kitiems, tad ją ir sukuria simpatija savininko malonumui. Tačiau savininkas iš turtų jaučia ir antrinį pasitenkinimą, jį sukelia meilė ir pagarba dėl turtų; šis pasitenkinimas yra ne kas kita, kaip jam kilusio pradinio malonumo antrinis atspindys. Šis antrinis pasitenkinimas, arba tuštybė, tampa viena iš svarbiausių turtų vertybių ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios mes arba trokštame jų sau, arba gerbiame kitus, nes jų turi. Tad tai yra trečiasis pradinio malonumo atspindys; paskui jau sunku atskirti vaizdinius ir atspindžius dėl jų blankumo ir maišaties.

VI SKYRIUS Apie prielankumą ir pyktį

Idėjas galima palyginti su materijos tįsumu ir kietumu, o įspūdžius, ypač refleksijos, — su spalvomis, skoniais, kvapais ir kitomis juslėmis suvokiamomis kokybėmis. Idėjos niekada nesileidžia visiškai suvienijamos, bet joms suteiktas tam tikras neįsiskverbtinumas, dėl kurio jos neįsileidžia viena kitos ir sugeba būti sudėtos, todėl kad sutampa, bet ne todėl kad susimaišo. Kita vertus, įspūdžiai ir aistros sugeba visiškai susivienyti ir panašiai kaip spalvos sugeba taip gerai susimaišyti, kad kiekvienas iš jų gali prarasti savitumą ir tik padeda paįvairinti visumos sukeltą vienodą įspūdį. Dėl šio aistrų ypatumo atsiranda kai kurių pačių keisčiausių žmogaus proto reiškinių.

Tyrinėdamas šiuos su meile ir neapykanta sugebančius vienytis sudedamuosius, aš iš dalies imu suprasti nesėkmę, lydėjusią visas iki šiolei pasauliui žinomas filosofijos sistemas. Paprastai pažymima, kad tai būdinga visoms prigimties operacijas aiškinančioms hipotezėms; iš daugelio bandymų, tiksliai atitinkančių principus, kuriuos mes siekiame nustatyti, visada atsiranda koks nors sunkiau įveikiamas reiškinys, lengvai nepasiduodantis mūsų tikslui. Nenuostabu, kad taip atsitinka gamtos filosofijoje. Išorinių kūnų esmė ir sandara tokia neaiški, kad samprotaudami arba veikiau spėliodami apie juos mes neišvengiamai įsiveliame į prieštaravimus ir absurdiškumus. Tačiau proto suvokimai puikiai žinomi, be to, formuluodamas išvadą apie juos aš buvau itin atsargus, tad tikiuosi, man pavyko išvengti visoms kitoms sistemoms būdingų prieštaringumų. Todėl sunkumas, kurį dabar turiu omenyje, jokiu būdu neprieštarauja mano sistemai; jis tik šiek tiek nukrypsta nuo to paprastumo, ligi šiolei buvusio jos principine jėga ir grožiu.

Meilės ir neapykantos aistras visada lydi arba veikiau jos jungiasi su prielankumu ir pykčiu. Šis sutapimas labiausiai ir atskiria šiuos jaudulius nuo puikybės ir nuolankumo. Nes puikybė ir nuolankumas yra grynos sielos emocijos, jų nelydi jokie troškimai ir jos tiesiogiai neskatina mūsų veikti. Bet meilė ir neapykanta pačios nėra išbaigtos ir nesibaigia savo sukurta emocija, o nukelia mūsų protą toliau. Meilę visada lydi laimės mylimam žmogui troškimas ir antipatija jo bėdoms, o neapykanta sukelia bėdų troškimą ir antipatiją nekenčiamo asmens laimei. Toks ryškus šių dviejų puikybės ir nuolankumo, meilės ir neapykantos aistrų porų, visais kitais atžvilgiais beveik atitinkančių viena kitą, skirtumas vertas mūsų dėmesio.

Troškimo ir antipatijos sutapimą su meile ir neapykanta galima paaiškinti dviem skirtingomis hipotezėmis. Pirmoji yra tokia: meilė ir neapykanta turi ne tik jas sužadinusią priežastį , t. y. malonumą ir skausmą, ir objektą , į kurį jos nukreiptos, t. y. asmenį, arba mąstančią būtybę; bet ir tikslą, kurį jos stengiasi pasiekti, tai yra laimę arba bėdą mylimam arba nekenčiamam žmogui; susimaišę visi šie ketinimai virsta tik viena aistra. Pagal šią sistemą, meilė tėra laimės kitam asmeniui troškimas, o neapykanta — bėdos. Troškimas ir antipatija yra meilės ir neapykantos prigimties esmė. Jos ne tik neatskiriamos, bet ir tapačios.

Tačiau tai akivaizdžiai prieštarauja patyrimui. Nors aišku, kad mes niekada nemylime jokio asmens, netrokšdami jam laimės, ir nenekenčiame nieko, nelinkėdami jam bėdos, vis dėlto šie troškimai kyla tik dėl vaizduotės pateiktos mūsų draugo ar priešo laimės arba nelaimės idėjos ir visiškai nėra būtini laimei ir neapykantai. Jie yra patys akivaizdžiausi ir natūraliausi, bet ne vieninteliai šių jaudulių pojūčiai. Šios aistros gali pasireikšti šimtais būdų ir išlikti ilgą laiką, mums nemąstant apie jų objektų laimę arba bėdą; o tai aiškiai įrodo, kad šie troškimai nėra tapatūs meilei ir neapykantai ir nėra jokia būtinoji jų dalis.