Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Kad pailiustruotume šią doktriną analogišku pavyzdžiu, galime pažymėti, kad ne tik netyčia kito žmogaus sužadintas nesmagumas, bet ir tas, kuris kyla iš įsisąmoninto būtinumo ir pareigos, teturi nedaug jėgos sužadinti mums aistrą. Jei teisingai ir nešališkai mus skaudina iš tikrųjų tam pasirengęs, bet neapimtas neapykantos ar piktos valios žmogus, jei mes bent kiek protaujame, jis neužsitraukia mūsų pykčio, net ir neatsižvelgiant į tai, kad jis yra mūsų kančios priežastis, ir žinoma priežastis. Patyrinėkime šį reiškinį šiek tiek plačiau.

Pirmiausia akivaizdu, kad ši aplinkybė nėra lemianti; nors ji ir gali susilpninti aistras, vis dėlto retai įstengia visiškai jas sunaikinti. Ar daug tokių nusikaltėlių, kurie nejaučia nepalankumo juos kaltinančiam asmeniui arba bausmę skiriančiam teisėjui, nors ir suvokia, ko yra nusipelnę? Panašiai į savo priešininką teismo procese arba varžovą tarnybai gauti mes paprastai žiūrime kaip į savo priešus; tačiau, jei tik akimirksnį pamąstysime, turime pripažinti, kad jų motyvas yra tiek pat teisėtas kaip ir mūsų.

Dar galime pasvarstyti ir apie tai, jog patyrę iš kokio nors asmens žalą mes esame linkę įsivaizduoti, kad jis nusikaltėlis, ir labai sunkiai pripažįstame, kad jis teisus arba nekaltas. Tai aiškus įrodymas, kad bet kokia žala arba nerimas, neatsižvelgiant į mūsų nuomonę dėl jų teisingumo, natūraliai linkę sužadinti mūsų neapykantą ir kad jau kilus šiai aistrai mes imame ieškoti priežasčių jai pateisinti ir sustiprinti. Čia skriaudos idėja nesukuria aistros, bet iš jos kyla.

Ir nenuostabu, kad ši aistra sukelia mintį apie skriaudą; kitaip ji turėtų labai susilpnėti, o visos aistros šito ypač vengia. Pašalinus skriaudą gali išnykti pyktis, tačiau tai neįrodo, kad pyktį sukelia vien tik skriauda. Žala ir teisingumas yra du priešingi objektai, vienas linkęs sukelti neapykantą, o kitas — meilę; ir atsižvelgiant į skirtingą jų laipsnį bei mums būdingą mąstymą, vienas iš šių objektų ima viršų ir sužadina jam būdingą aistrą.

IV SKYRIUS Apie giminaičių meilę

Nurodėme priežastis, kodėl kai kurie veiksmai, keliantys tikrą malonumą arba nerimą, nesužadina jokios arba sužadina tik nedidelio laipsnio meilės arba neapykantos aistrą juos atlikusiems; dabar būtinai turime parodyti, kur slypi daugelio objektų, kurie, kaip žinome iš patyrimo, kelia šias aistras, malonumas ar nerimas.

Anot jau minėtos sistemos, tam, kad sukurtume meilę arba neapykantą, visada reikia dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių tarp priežasties ir padarinio. Tačiau nors apskritai tai teisinga, nuostabu, kad meilės aistrą galima sužadinti tik vienu kiek kitokios rūšies santykiu , t. y. santykiu tarp mūsų ir objekto; arba, tiksliau sakant, šį santykį visada lydi abu kiti. Bet kas, susietas su mumis kokiu nors ryšiu, visada gali tikėtis šiam ryšiui proporcingos mūsų meilės dalies net nesirūpindamas kitomis savo savybėmis. Tad kraujo ryšys sukuria stipriausią pagal mūsų proto galimybes tėvų ir vaikų meilės ryšį, ir mažesnio laipsnio tą patį jaudulį ryšiui silpnėjant. Ne tik giminystė turi tokį poveikį, bet ir, be išimties, visi kiti santykiai. Mes mylime savo kraštiečius, kaimynus, verslo ir profesijos kolegas ir netgi tuos, kurie nešioja tokią pačią kaip mūsų pavardę. Kiekvienas iš šių santykių vertinamas kaip tam tikras ryšys, suteikiantis teisę į dalį mūsų jaudulių.

Yra dar vienas reiškinys, analogiškas šiam, tai — pažintis , be jokių giminystės ryšių sukelianti meilę ir gerumą. Taip yra, kai mes įprantame ir užmezgame artimus santykius su kokiu nors asmeniu; net jei dažnai būdami kartu negalime atskleisti kokios nors jam būdingos itin vertingos kokybės, vis dėlto nesąmoningai teikiame jam pirmenybę tarp nepažįstamų žmonių, kurių didesniais pranašumais esame tikri. Šių dviejų reiškinių — giminystės ir pažinties — padariniai vienas kitą paaiškina ir juos abu galima paaiškinti remiantis tuo pačiu principu.

Tie, kuriems malonu plūsti žmogaus prigimtį, pastebėjo, kad žmogus visiškai nepajėgus padėti pats sau; ir nutraukus visus jo ryšius su išorės objektais jis tučtuojau puola į giliausią liūdesį ir neviltį. Iš čia, sako jie, ir randasi tas nuolatinis žaidimų, medžioklės, verslo malonumų vaikymasis; šitaip mes stengiamės užsimiršti ir prižadinti savo nuotaiką iš tos glebios būsenos, į kurią įkrintame, kai mūsų nepalaiko jokia stipri ir gyva emocija. Aš sutinku su tokiu mąstymu, nes pripažįstu, kad vien mūsų proto negana pačiam save linksminti ir kad jis natūraliai ieško išorinių objektų, galinčių sukelti gyvą pojūtį ir išjudinti nuotaiką. Pasireiškus tokiam objektui jis pabunda tarsi iš sapno; kraujo priplūsta, širdis šokinėja ir visas žmogus įgauna tokią jėgą, kokios neturi vienatvės ir ramybės akimirkoms. Štai kodėl mus taip džiugina draugija — ji dovanoja mums gyviausią iš visų objektą, t. y. protingą ir mąstančią kaip ir mes Būtybę, kuri praneša mums apie visus savo proto veiksmus, supažindina su pačiais slapčiausiais savo jausmais ir jauduliais ir leidžia mums pamatyti visas jai bet kurio objekto sukeliamas emocijas pačiu jų atsiradimo akimirksniu. Kiekviena gyva idėja maloni, bet ypač aistros idėja, nes ji virsta kitokia aistra ir dirgina protą labiau už bet kurį kitą vaizdinį ar suvokimą.

Jeigu tai pripažinsime, visa kita jau bus lengviau. Mat nepažįstamųjų draugija, pagyvinanti mūsų mąstymą, mums maloni trumpą laiką , o mūsų giminaičių ir pažįstamų draugija turi būti mums ypač maloni, nes toks pats jos poveikis yra aukštesnio laipsnio ir jo įtaka trunka ilgiau. Viską, kas susiję su mumis, mes suvokiame gyviau dėl lengvesnio perėjimo nuo mūsų savojo aš prie susijusio objekto. Įprotis ir pažintis taip pat palengvina objekto pasireiškimą ir sustiprina jo suvokimą. Pirmasis atvejis atitinka mūsų protavimą nuo priežasties prie padarinio, antrasis — lavinimą. Bet protavimas ir lavinimas veikia kartu tik kurdami gyvą ir stiprią objekto idėją; tad gal jie yra vienintelė giminystės ir pažinties bendra ypatybė. Vadinasi, jie turi būti ir veikiančioji kokybė, padedanti sukurti bendrus jų visų padarinius; o kadangi meilė arba gerumas yra vieni iš šių padarinių, tai šias aistras turi lemti suvokimo jėga ir gyvumas. Šis suvokimas yra ypač malonus ir verčia mus pagal jį vertinti visus jį kuriančius dalykus, jei tik yra gerumui ir geranoriškumui tinkamas objektas.

Aišku, kad žmonės buriasi pagal savo būdą ir nusiteikimą; ir natūralu, kad linksmiems žmonėms patinka linksmi, o rimti jaučia prielankumą rimtiems. Taip atsitinka ne tik kai jie pastebi savo ir kitų panašumą, bet ir dėl natūralaus nusiteikimo sutapimo, ir dėl tam tikros simpatijos, visada atsirandančios tarp panašių charakterių. Kai panašumas pastebimas, jis veikia panašiai kaip ir santykis, kuriantis jungtį tarp idėjų. Kai panašumas nepastebimas, jis veikia pagal kokį nors kitą principą, o jei šis kitas principas panašus jį pirmąjį, vadinasi, šį panašumą reikia vertinti kaip minėto protavimo patvirtinimą.

Mes visada intymiai suvokiame savojo aš idėją, o ji perduoda juntamą gyvumo laipsnį bet kurio kito su mumis susieto objekto idėjai. Pastaroji gyva idėja laipsniškai virsta tikru įspūdžiu, nes šios dvi suvokimų rūšys yra beveik vienodos ir skiriasi tik savo jėgos ir gyvumo laipsniais. Pasikeitimas turi vykti dar lengviau, nes mes iš prigimties esame linkę į tuos pačius įspūdžius, kuriuos pastebime kituose, todėl jie kyla dėl menkiausios dingsties. Čia panašumas paverčia idėją įspūdžiu ne tik dėl santykio ir suliedamas pradinį gyvumą su susieta idėja, bet ir pateikdamas tokias medžiagas, kurios įsiliepsnoja nuo mažiausios kibirkšties. Tačiau kadangi abiem kartais meilė arba palankumas kyla dėl panašumo, tai mes galime matyti, kad simpatija kitiems žmonėms yra maloni tik todėl, kad suteikia dvasinių emocijų, ir tik švelni simpatija ir atitinkamos emocijos vienintelės yra bendros giminėms, pažįstamiems ir panašiems žmonėms.