Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Šis bandymas turi vienintelį sunkumą, į kurį būtina atsižvelgti prieš gilinantis toliau. Akivaizdu, kad nors visos aistros lengvai pereina nuo Vieno objekto prie kito, su juo susijusio, vis dėlto toks perėjimas lengviau vyksta, jei pirma pateikiamas reikšmingesnis objektas, o ne toks reikšmingas — paskui, o ne atvirkščiai — kai mažiau reikšmingas pasirodo pirma. Antai mums natūraliau mylėti sūnų dėl meilės tėvui nei tėvą dėl meilės sūnui; tarną dėl meilės ponui, o ne poną dėl meilės tarnui; pavaldinį dėl meilės princui, o ne princą dėl meilės pavaldiniui. Panašiai mes greičiau imame nekęsti visos šeimos, jei iš pradžių susipykstame su jos galva, o ne esame nepatenkinti sūnumi, tarnu ar kuriuo nors kitu žemesniu jos nariu. Trumpai tariant, mūsų aistros panašiai kaip kiti objektai lengviau leidžiasi žemyn o ne kyla į viršų.

Norėdami suvokti, kodėl sunku paaiškinti šį reiškinį, turime suprasti, kad ta pati priežastis, kuri priverčia vaizduotę pereiti nuo tolimų objektų prie gretimų lengviau negu nuo gretimų prie tolimų, taip pat verčia ją lengviau pakeisti mažesnį didesniu negu didesnį mažesniu. Kas turi didžiausią įtaką, tas labiausiai pastebima, o kas labiausiai pastebima, lengviau ir įsivaizduojama. Bet kuriame dalyke mes labiau linkę nepastebėti to, kas nereikšminga, nei to, kas atrodo labai svarbu, ypač, jei pastarasis dalykas yra pirmas ir pirmas patraukia mūsų dėmesį. Antai, jei kokiu nors reikalu mums tenka svarstyti apie Jupiterio palydovus , mūsų fantazija natūraliai stengiasi susidaryti šios planetos idėją, tačiau jeigu mes iš pradžių mąstome apie pagrindinę planetą, tai natūraliau, kad mes nekreipsime dėmesio į jos palydovus. Paminėjus kurios nors imperijos provincijas mūsų mintys nukeliauja prie imperijos sostinės, tačiau fantazija ne taip lengvai grįžta atgal, nagrinėti provincijų. Tarno idėja verčia mus pagalvoti apie jo šeimininką, pavaldinio — nukreipia mūsų žvilgsnį prie princo. Tačiau tas pats santykis nebeturi tokios pačios įtakos vėl perkelti mūsų atgal. Tuo pagrįstas ir Kornelijos priekaištas sūnums, kad pastarieji turėtų gėdytis, nes ji labiau žinoma kaip Scipiono duktė, o ne kaip Grakchų motina. Kitais žodžiais tariant, Kornelija ragino sūnus tapti tokiais pat žinomais ir garsiais, kaip ir jų senelis, kitaip tautos vaizduotė, pereidama nuo jos, kuri yra tarpininkė, vienodu santykiu susieta su abiem pusėmis, visada apeis juos, įvardydama ją tuo vardu, kuris yra reikšmingesnis ir didingesnis. Tuo pačiu principu pagrįstas visuotinis paprotys duoti žmonoms jų vyrų pavardes, o ne vyrams — žmonų, kaip ir etiketas teikti pirmenybę tiems, kuriuos mes gerbiame ir šloviname. Šiam principui patvirtinti galėtume rasti daug kitų pavyzdžių, jei jis ir taip nebūtų gana akivaizdus.

Na, jeigu fantazija taip pat lengvai pereina nuo mažesnio prie didesnio, kaip ir nuo tolimo prie gretimo, kodėl šis lengvas idėjų perėjimas nepadeda aistroms pereiti pirmuoju atveju taip pat, kaip jos pereina antruoju? Draugo arba brolio dorybės sukelia iš pradžių meilę, paskui puikybę, nes čia vaizduotė pereina nuo tolimo prie gretimo pagal savo polinkį. Mūsų pačių dorybės nesukelia iš pradžių puikybės, paskui meilės draugui arba broliui, nes šitaip perėjimas vyktų nuo gretimo prie tolimo, priešingai vaizduotės polinkiui. Tačiau meilė arba neapykanta žemesniajam nelengvai sužadina vieną ar kitą aistrą aukštesniajam, nors tai ir atitiktų natūralų vaizduotės polinkį; o meilė arba neapykanta aukštesniajam sužadina aistrą žemesniajam, nors tai prieštarauja vaizduotės polinkiui. Trumpai tariant, tas pats perėjimo lengvumas ne taip pat operuoja žemesniu ir aukštesniu kaip gretimu ir tolimu. Tarp šių dviejų reiškinių, atrodo, yra prieštaravimas, ir reikės šiek tiek dėmesio jam įveikti.

Kadangi čia vykdomas idėjų perėjimas prieštarauja natūraliam vaizduotės polinkiui, šį gebėjimą turi nustelbti koks nors kitas, stipresnis principas; bet mūsų protui nieko daugiau, be įspūdžių ir idėjų, neduota, todėl šis principas neišvengiamai turi slypėti įspūdžiuose. Tačiau jau buvo pažymėta, kad įspūdžius, arba aistras, sieja tik jų panašumas, ir jei kurios dvi aistros sukelia vienodus arba panašius proto nusiteikimus, jos labai natūraliai pereina viena prie kitos; ir priešingai — nuotaikų nesuderinamumas trukdo aistroms pereiti. Tačiau nesunku pastebėti, kad toks nesuderinamumas gali kilti ne vien dėl rūšies, bet ir dėl laipsnio skirtumo; ir mes staiga pereidami nuo nedidelio laipsnio meilės prie nedidelio laipsnio neapykantos nepatiriame tokių didelių sunkumų, kokius patiriame pereidami nuo nedidelio prie didesnio abiejų šių aistrų laipsnio. Ramus arba šiek tiek susijaudinęs žmogus visapusiai taip skiriasi pats nuo savęs, apimto audringos aistros, kad vargu ar du skirtingi žmonės gali būti labiau nepanašūs vienas į kitą; ir jam nelengva pereiti nuo vieno kraštutinumo prie kito, jeigu nepraeina ilgesnis laiko tarpas.

Nuo stiprios aistros pereiti prie silpnos ne mažiau sunku, negu pereiti nuo silpnos prie stiprios, o gal net dar sunkiau, turint omeny, kad pasireiškusi viena aistra naikina kitą ir kad abi kartu jos negali egzistuoti. Tačiau viskas visiškai pasikeičia, jeigu aistros susijungia ir kartu skatina protą. Sudėjus silpną aistrą ir stiprią, nuotaika nepasikeičia taip smarkiai, kaip stiprią aistrą pridėjus prie silpnos, todėl jungtis tarp didelio ir mažo laipsnio yra glaudesnė negu tarp mažo ir didelio laipsnio.

Bet kurios aistros laipsnį lemia jos objekto prigimtis; jaudulys, nukreiptas į, mūsų akimis, svarbų asmenį, apima ir užvaldo mūsų protą kur kas stipriau už tokį, kurio objektas, mūsų vertinimu, yra ne toks reikšmingas asmuo. Štai čia ir pasireiškia vaizduotės ir aistros polinkių prieštaravimas. Kai mes nukreipiame savo mintis prie didelio ir prie mažo objekto, vaizduotė lengviau pereina nuo mažojo prie didžiojo negu nuo didžiojo prie mažojo, tačiau jauduliams atsiranda didesnių sunkumų: jaudulių principas yra stipresnis už vaizduotės, tad nenuostabu, kad jie ima viršų ir patraukia protą į savo pusę. Nepaisant sunkumų pereinant nuo didelio idėjos prie mažo idėjos, aistra, nukreipta į pirmąjį, visada sukelia panašią aistrą, nukreiptą į antrąjį, jeigu didelis ir mažas yra susieti tarpusavyje. Tarno idėja labai lengvai perkelia mūsų mintis prie jo šeimininko, o neapykanta arba meilė šeimininkui dar lengviau sukelia pyktį arba draugiškumą tarnui. Stiprioji aistra čia yra pirmesnė, o kadangi prisidėjus silpnesniajai nusiteikimas smarkiai nepasikeičia, perėjimas nuo vienos prie kitos dėl minėtos priežasties vyksta itin lengvai ir natūraliai.

Šeštuoju bandymu mes nustatėme, kad jei dėl kokių nors aplinkybių idėjų santykis netenka poveikio palengvinti idėjų perėjimo, jis taip pat nebetenka poveikio operuoti aistromis, o šiuo bandymu mes randame tą pačią įspūdžių savybę. Du skirtingi tos pačios aistros laipsniai, be abejo, yra susieti vienas su kitu, tačiau jeigu pirmiau pateikiamas silpnesnis, jis esti mažai arba visai nelinkęs pasiūlyti stipresnį; taip yra todėl, kad prie mažo pridėjus didelį nuotaika pasikeičia juntamiau, negu prie didelio pridėjus mažą. Šie reiškiniai, deramai pasvėrus, yra įtikinami mūsų hipotezės įrodymai.

Šie įrodymai bus patvirtinti, jeigu mes apsvarstysime, kaip protas suderina mano pastebėtą aistrų ir vaizduotės prieštaravimą. Fantazija lengviau pereina nuo mažesnio prie didesnio negu nuo didesnio prie mažesnio; o aistra — priešingai — stipri lengviau sukelia silpną, negu silpna stiprią. Šiame prieštaravime aistra galiausiai ima viršų prieš vaizduotę, tačiau paprastai prisiderinusi prie jos ir suradusi kitą kokybę, galinčią atsverti prieštaravimą keliantį principą. Mylėdami šeimos tėvą arba šeimininką mes beveik negalvojame apie jo vaikus arba tarnus. Tačiau jei pastarieji yra su mumis arba jei mes turime kokią nors galimybę būti jiems naudingi, tai jų artumas ir gretimumas padidina jų reikšmę ar bent jau pašalina tą priešpriešą, kurią fantazija sukuria jaudulių perėjimui. Ir nors vaizduotei sunku pereiti nuo didelio prie mažo, jai visiškai lengva pereiti nuo tolimo prie gretimo, taip atgaunama pusiausvyra ir atsiveria kelias vienai aistrai pereiti prie kitos.