Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

II DALIS Apie meilę ir neapykantą

I SKYRIUS Apie meilės ir neapykantos objektą ir priežastis

Visiškai neįmanoma pateikti kokį nors meilės ir neapykantos aistrų apibrėžimą; o taip yra todėl, kad jos sukuria viso labo paprastą įspūdį, be jokių priemaišų ar sudedamųjų. Tiek pat neverta stengtis jų aprašyti pagal jų prigimtį, kilmę, priežastis ir objektus; ir dėl to, kad dabar jos yra mūsų tyrimų dalykas, ir dėl to, kad pačios šios aistros mums gerai žinomos iš įprastinių jausmų ir patyrimo. Mes tai jau pažymėjome kalbėdami apie puikybę ir nuolankumą, o dabar kartojame apie meilę ir neapykantą. Ir iš tikrųjų, tarp šių dviejų aistrų grupių tiek daug panašumo, jog tam, kad paaiškintume pastarąsias, mes būsime priversti pradėti nuo tam tikros samprotavimų apie pirmąsias santraukos.

Tiesioginis puikybės ir nuolankumo objektas yra savasis aš, arba pats tas asmuo, kurio mintis, veiksmus ir pojūčius mes labai intymiai suvokiame, o meilės ir neapykantos objektas yra koks nors kitas asmuo, kurio minčių, veiksmų ir pojūčių mes nesuvokiame. Tai gana akivaizdu iš patyrimo. Mūsų meilė ir neapykanta visada yra nukreipta į kokią nors mūsų atžvilgiu išorišką jaučiančią būtybę; o apie savimeilę mes kalbame netiesiogine šio žodžio prasme, ir jos sukeliamas pojūtis neturi nieko bendra su ta švelnia emocija, kurią mums sužadina draugas arba mylimoji. Tas pats pasakytina ir apie neapykantą. Mes galime gėdytis savo klaidų ir kvailysčių, bet pyktį ir neapykantą jaučiame tik dėl kitų padarytų skriaudų.

Tačiau nors meilės ir neapykantos objektas visada yra koks nors kitas asmuo, aišku, kad šis objektas, kalbant tiksliai, nėra šių aistrų priežastis ir kad jo vieno negana joms sužadinti. Mat nors meilė ir neapykanta yra tiesiogiai priešingų pojūčių aistros, abi turi vieną bendrą objektą, tad jeigu šis objektas būtų ir jų priežastis, jis sukurtų šių priešingų aistrų po lygiai, o kadangi jos nuo pat pirmos akimirkos turi naikinti viena kitą, tai nė viena iš jų niekada negalėtų pasireikšti. Vadinasi, turi būti kažkokia kita, skirtinga nuo objekto priežastis.

Apsvarstę meilės ir neapykantos priežastis pamatysime, kad jos labai įvairios ir bendrų dalykų turi nedaug. Bet kurio žmogaus dorybė, žinios, sąmojis, sveika nuovoka, geraširdiškumas kelia meilę ir pagarbą, o priešingos kokybės — neapykantą ir panieką. Tokios pačios aistros kyla ir dėl kūniškų pranašumų tokių, kaip grožis, jėga, greitumas, miklumas; taip pat ir dėl jų priešybių; panašiai ir dėl išorinių šeimos, turto, drabužių, tautybės ir klimato pranašumų bei trūkumų. Nė vienas iš šių objektų, be skirtingų savo kokybių, negalėtų sukurti meilės ir pagarbos arba neapykantos ir paniekos.

Apžvelgę šias priežastis galime gauti naują skirtį tarp operuojančios kokybės ir ją turinčio subjekto. Princas, turintis didingus rūmus, kaip tik dėl to disponuoja žmonių pagarba; visų pirma dėl jų gražumo ir, antra , dėl nuosavybės santykio, siejančio jį su rūmais. Pašalinus bent vieną iš jų sunyks ir aistra; tai akivaizdžiai įrodo, kad priežastis yra sudėtinė.

Būtų pernelyg nuobodu vėl taip pat stebėti meilės ir neapykantos aistras, kaip stebėjome puikybės ir nuolankumo, nes tai vienodai tinka abiem aistrų grupėms. Užteks apskritai pažymėti , kad meilės ir neapykantos objektas akivaizdžiai yra koks nors mąstantis asmuo ir kad pirmosios aistros pojūtis yra malonus, o antrosios nesmagus. Mes taip pat galime daryti prielaidą , šiek tiek atsižvelgdami į tikimybę, kad abiejų šių aistrų priežastis visada siejasi su mąstančia būtybe ir kad pirmosios aistros priežastis sukuria atskirą malonumą , o antrosios aistros — atskirą nemalonumą.

Viena iš šių prielaidų, t. y. kad meilės ir neapykantos priežastis turi būti susieta su asmeniu, arba mąstančia būtybe tam, kad sukurtų šias aistras, yra ne tik tikėtina, bet netgi pernelyg akivaizdi, kad būtų užginčyta. Abstrakčiai svarstoma dorybė ir yda, negyvų objektų grožis ir bjaurumas, kokio nors trečio asmens skurdas ir turtas nesužadina jokio laipsnio meilės ar neapykantos, pagarbos ar paniekos žmonėms, neturintiems su visu tuo jokio santykio. Pro langą žvelgiantis žmogus mato mane gatvėje, o už manęs puikius rūmus, su kuriais aš neturiu nieko bendra; manau, niekas neįsivaizduos, kad šis žmogus suteiks man tiek pat dėmesio, kaip šių rūmų savininkui.

Iš pirmo žvilgsnio nėra taip akivaizdu, kad šioms aistroms reikia įspūdžių santykio; taip yra dėl to, kad pereinant vienas įspūdis taip susimaišo su kitu, kad jie iš dalies tampa neskiriami. Tačiau kaip lengvai mes sugebėjome atskirti puikybę ir nuolankumą ir įrodyti, kad kiekviena šių aistrų priežastis sukuria atskirą skausmą ar malonumą, taip ir čia aš galiu lygiai sėkmingai tuo pačiu metodu smulkiai patyrinėti keletą meilės ir neapykantos priežasčių. Bet aš skubu išsamiai ir įtikinamai įrodyti šias sistemas, tad trumpam atidėsiu šį tyrinėjimą; o dabar, remdamasis neginčytinu iš patyrimo gaunamu argumentu, pasistengsiu pritaikyti dabartiniam savo tikslui visus savo samprotavimus apie puikybę ir nuolankumą.

Tėra nedaug žmonių, patenkintų savo pačių charakteriu, gabumais arba turtu, netrokštančių parodyti savęs pasauliui ir įgyti žmonijos meilės bei pritarimo. Štai ir akivaizdu, kad tos pačios kokybės ir aplinkybės, kurios yra puikybės, arba savigarbos, priežastys, yra ir tuštybės, arba geros reputacijos troškimo, priežastys; ir kad mes visada rodome tik tas, kuriomis patys labiausiai esame patenkinti. Tačiau jei meilę ir pagarbą, kaip ir puikybę kurtų ne tos pačios kokybės, kai šios kokybės susijusios su mumis pačiais ir kai su kitais, tai toks kūrimo būdas būtų tikrai absurdiškas, ir žmonės negalėtų tikėtis savo patiriamus jausmus atitinkančių jausmų iš visų kitų žmonių. Teisybė, nedaugelis gali susidaryti tikslias aistrų sistemas arba mąstyti apie bendrą jų prigimtį ir panašumus. Tačiau ir nepažengę filosofijoje mes neturėtume čia smarkiai klysti, nes vadovaujamės kasdieniu patyrimu ir esame savotiškai supažindinami ; todėl ir žinome, kas operuoja kitais pagal tai, ką tiesiogiai jaučiame patys. Tad išeina, kad tos pačios kokybės, kuriančios puikybę ir nuolankumą, sukelia ir meilę bei neapykantą; vadinasi ir visi argumentai, naudoti įrodyti, kad pirmųjų aistrų priežastys sužadina nuo aistros nepriklausomą skausmą ir malonumą, lygiai akivaizdžiai turi tikti ir antrosioms priežastims.

II SKYRIUS Bandymai šiai sistemai patvirtinti

Gerai pasvėręs pateiktus argumentus, nė vienas nesiryš nepritarti mano pagal juos padarytai išvadai dėl susietų įspūdžių ir idėjų perėjimo, juolab kad pats šis principas toks paprastas ir natūralus. Tačiau kad neabejodami galėtume pritaikyti šią sistemą tiek meilei ir neapykantai, tiek ir puikybei bei nuolankumui, reikėtų atlikti keletą naujų bandymų su visomis šiomis aistromis ir prisiminti keletą tų pastebėjimų, apie kuriuos aš jau esu užsiminęs.

Tam, kad atliktume šiuos bandymus, tarkime, kad aš esu draugijoje asmens, kuriam prieš tai nieko nejaučiau, nei draugiškumo, nei priešiškumo. Tad čia priešais save aš turiu natūralų ir galutinį visų keturių minėtų aistrų objektą. Aš pats esu tikrasis puikybės ir nuolankumo objektas, o kitas asmuo — meilės ir neapykantos.

Dabar įdėmiai pažvelkime į šių aistrų prigimtį bei jų padėtį viena kitos atžvilgiu. Akivaizdu, jog čia yra keturi jauduliai, tiesą sakant, kvadratu arba taisyklingai sujungti ir nutolę vienas nuo kito. Puikybės ir nuolankumo, kaip ir meilės ir neapykantos, aistras vieną su kita jungia jų objekto tapatybė; pirmosios poros — savojo aš, o antrosios — kokio nors kito asmens. Iš šių dviejų bendravimo, arba jungties, linijų susidaro priešingos kvadrato kraštinės. Toliau, puikybė ir meilė yra malonios aistros, o neapykanta ir nuolankumas — nesmagios. Šis puikybės ir meilės bei nuolankumo ir neapykantos pojūčių panašumas sudaro naują ryšį, jį galima laikyti kitomis dviem kvadrato kraštinėmis. Apskritai, puikybę su nuolankumu ir meilę su neapykanta sieja bendri objektai arba idėjos, o puikybę su meile ir nuolankumą su neapykanta — bendri pojūčiai arba įspūdžiai.