Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Iš principo visas šis reikalas pasižymi tuo, kad patvirtina minėtą supratimo sistemą, vadinasi ir dabar aptariamą aistrų sistemą, nes jos abi analogiškos. Iš tikrųjų akivaizdu, kad kai mes simpatizuojame kitų aistroms ir jausmams, šie judesiai pirmiausia pasireiškia mūsų prote kaip paprastos idėjos ir mes suvokiame, kad jos priklauso kitam asmeniui, taip pat, kaip suvokiame ir bet kurį kitą materialų faktą. Taip pat akivaizdu, kad kitų asmenų jaudulių idėjos virsta pačiais tais įspūdžiais, kuriems jos atstovauja, ir kad kilusios aistros atitinka iš tų įspūdžių formuojamus vaizdinius. Visa tai aišku iš paprasto patyrimo ir nepriklauso nuo jokios filosofijos hipotezių. Filosofijos mokslas gali būti naudingas tik paaiškinti šiems reiškiniams; nors kartu reikia pripažinti, kad jie ir patys gana aiškūs ir vargu ar atsiras proga juo pasinaudoti. Mat be priežasties ir padarinio santykio, kuris mus įtikina aistros, kuri mums kelia simpatiją, realumu, mums į pagalbą turi ateiti panašumo ir gretimumo santykiai tam, kad pajustume visą simpatijos pilnatvę. Ir nors šie santykiai idėją gali visiškai paversti įspūdžiu ir perduoti jos gyvumą idėjai taip tobulai, kad perduodant jis nė kiek nenukenčia, mes lengvai galime suvokti kad vien priežasties ir padarinio santykis gali sustiprinti ir pagyvinti idėją. Pasireiškiant simpatijai idėja akivaizdžiai virsta įspūdžiu. Šį virsmą lemia objektų santykis su savuoju aš. Savasis aš visada yra intymiai mums duotas. Palyginkime visas šias aplinkybes ir pamatysime, kad simpatija visiškai atitinka mūsų supratimo operacijas; ir kad ji turi netgi dar kai ką nuostabesnio ir neįprastesnio.

Štai ir atėjo laikas nuo bendrųjų mūsų simpatijos svarstymų pereiti prie jos įtakos puikybei ir nuolankumui, kai šias aistras sukelia pagyrimas arba papeikimas, garbė ar nešlovė. Galime pastebėti, kad jokio asmens negiria kitas už kokybę, kol ji, jei tikrai yra, pati nesukuria puikybės ją turinčiam asmeniui. Giriama jo galia ar turtai, ar šeima, ar dorybė; visi šie dalykai kelia tuštybę, apie ją mes jau kalbėjome ir paaiškinome. Tad aišku, jei žmogus vertintų save pagal tai, koks jis atrodo savo gerbėjui, jis pagal jau paaiškintą hipotezę iš pradžių pajustų atskirą malonumą, o paskui — puikybę ar pasitenkinimą savimi. Na, čia mums nėra nieko natūralesnio, kaip atsižvelgti į kitų nuomones; ir dėl simpatijos , tiesiogiai ir iškart perteikiančios mums visus jų jausmus, ir dėl samprotavimo , verčiančio mus laikyti jų sprendimą savotišku jų teiginio argumentu. Šie du autoriteto ir simpatijos principai turi įtakos kone kiekvienai mūsų nuomonei ir turėtų turėti būdingą įtaka mūsų sprendimams dėl savo pačių vertės ir pobūdžio. Tokius sprendimus visada lydi aistra71 ir niekas taip nesutrikdo mūsų supratimo ir neverčia prieiti prie skubotų nuomonių, kaip sprendimų jungtis su aistra; ji pasklinda vaizduotėje ir teikia papildomos jėgos kiekvienai susijusiai idėjai. Dar galima pridėti, kad suvokdami didelį savo šališkumą sau patiems mes esame ypač patenkinti viskuo, kas patvirtina gerą mūsų nuomonę apie save, ir greitai pasipiktiname viskuo, kas tam prieštarauja.

Teoriškai visa tai atrodo gana tikėtina; bet tam, kad šis samprotavimas įgytų visišką tikrumą, turime ištirti pačius aistrų reiškinius ir pažiūrėti, ar jie atitinka teoriją.

Iš šių reiškinių labai vertingą dabartiniam mūsų tikslui galime laikyti šį: nors šlovė apskritai labai maloni, vis dėlto mes esame kur kas labiau patenkinti pritarimu tų asmenų, kuriuos patys vertiname ir mėgstame, negu tų, kuriuos niekiname ir nekenčiame. Panašiai mus labiausiai įžeidžia panieka tų asmenų, kurių sprendimus mes vertiname, o visų kitų žmonių nuomonė iš esmės mums nerūpi. Tačiau jei protui būtų duotas pradinis instinktas trokšti šlovės ir bjaurėtis nešlove, šlovės ir nešlovės įtaka nesiskirtų; ir bet kuri nuomonė, tiek palanki, tiek nepalanki, sužadintų vienodą troškimą ir pasibjaurėjimą. Neišmanėlio, kaip ir protingo žmogaus, sprendimas vis dėlto yra kito asmens sprendimas, bet jo įtaka mūsų pačių sprendimui mažesnė.

Protingo žmogaus pritarimas mus ne tik labiau džiugina už neišmanėlio, bet ir teikia mums daugiau malonumo, ypač jei sulaukiame jo po ilgos ir artimos pažinties. Tai galima paaiškinti tokiu pačiu būdu.

Kitų žmonių pagyrimai tik tada suteikia mums daug malonumo, kai sutampa su mūsų pačių nuomone ir liaupsina mus už tas kokybes, kuriomis tikrai pasižymime. Eilinis karys menkai tevertina iškalbą, mokslininkas — drąsą, vyskupas — sąmojį, pirklys — mokytumą. Kad ir kokią gerbiamą kokybę žmogus turėtų, šiaip jau vertinamą, jeigu jis nesuvokia ją turįs, net ir viso pasaulio nuomonės apie ją nesuteiks jam jokio malonumo, nes jis nepajėgs priderinti savo nuomonės prie visų.

Nieko nėra labiau neįprasta žmonėms iš gerų šeimų, bet sunkiai besiverčiantiems, kaip palikti savo draugus ir šalį ir geriau užsidirbti pragyvenimui kokiu nors paprastu mechaniniu darbu tarp svetimų, negu tarp tų, kurie žino jų kilmę ir išsilavinimą. Mūsų nepažinos ten, kur mes vykstame, sako jie. Niekas neįtars, iš kokios šeimos mes kilę. Mes būsime toli nuo savo draugų ir pažįstamų ir mums bus lengviau pakelti savo skurdą ir žemą padėtį. Tyrinėdamas šiuos jausmus aš randu labai daug įtikinamų argumentų, naudingų mano dabartiniam tikslui.

Pirma, iš jų mes galime padaryti išvadą, kad nerimą dėl paniekinimo lemia simpatija, o simpatiją lemia objektų santykis su savuoju aš; didžiausią nerimą mums kelia kraujo ryšiais su mumis susiję ir toje pačioje vietoje gyvenantys asmenys. Todėl mes stengiamės sumažinti simpatiją bei nerimą ir nutraukiame šiuos ryšius bei įsikuriame greta svetimų žmonių toli nuo giminių.

Antra, mes galime padaryti išvadą, kad simpatijai atsirasti reikalingi santykiai nėra laikomi grynais santykiais; reikalinga jų įtaka paversti mūsų turimoms kitų asmenų jausmų idėjoms pačiais šiais jausmais padedant asociacijai tarp mūsų turimos kitų asmenų idėjos ir mūsų turimos savo pačių idėjos. Mat tada išlieka abu — ir giminystės, ir gretimumo — santykiai, tačiau nebūdami sujungti tuose pačiuose asmenyse, jie mažesniu laipsniu prisideda prie simpatijos.

Trečia, pati šioji aplinkybė, kad atskyrus santykius sumažėja simpatija, yra verta mūsų dėmesio. Tarkime, aš vargingai gyvenu tarp svetimųjų, todėl su manimi elgiamasi tik nepagarbiai; vis dėlto tokiomis aplinkybėmis man lengviau, negu būti kasdien niekinamam giminaičių ir kraštiečių. Čia aš patiriu dvigubą niekinimą: savo giminaičių, bet jų nėra; ir aplinkinių, bet jie svetimi. Šį dvigubą niekinimą sustiprina dvejopi giminystės ir gretimumo santykiai. Tačiau asmenys, susiję su manimi šiais dviem santykiais, yra ne tie patys, todėl skirtingos idėjos atskiria niekinimo keliamus įspūdžius ir neleidžia jiems susijungti. Mano kaimynų panieka tikrai veikia, kaip ir mano giminaičių; tačiau šis poveikis vyksta skyrium ir niekada nesusijungia, ne taip kaip tada, kai minėti asmenys kartu yra ir mano kaimynai, ir giminės. Šis reiškinys analogiškas jau paaiškintai puikybės ir nuolankumo sistemai, kuri gali pasirodyti labai neįprasta neišmanėlių supratimu.

Ketvirta, natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis žmogus slepia savo kilmę nuo tų, su kuriais gyvena, ir labai nerimauja, jei kas nors įtaria jį esant iš kur kas turtingesnės ir garbingesnės šeimos. Šiame pasaulyje apie viską sprendžiama iš palyginimo. Didžiuliai turtai džentelmenui tėra elgetiški ištekliai valdovui. Valstietis jaustųsi laimingas turėdamas tai, kas nepatenkintų pačių būtiniausių džentelmeno poreikių. Jei žmogus įpranta prie prabangesnio gyvenimo būdo arba kai jis mano, kad turi teisę į jį dėl savo kilmės ir padėties, bet kokia žemesnė padėtis jam yra nemaloni ir netgi gėdinga, ir jis labai stropiai slepia savo pretenzijas į geresnį likimą. Jis pats čia žino apie savo nelaimes; tačiau tiems, su kuriais jis gyvena, jos nerūpi, todėl nemalonius apmąstymus ir palyginimus jam sukelia tik jo paties mintys, bet niekada nepatiria jų dėl kitų simpatijos; tai labai padeda jam jaustis ramiau ir patogiau.