Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Bet kuris daiktas, priklausantis pasipūtusiam žmogui, yra iš visų geriausias. Jo supratimu, jo namai, ekipažai, drabužiai, arkliai, šunys pranoksta visus kitus; lengva pastebėti, kad iš menkiausio šių daiktų pranašumo jis susikuria naują dalyką puikybei ir tuštybei. Jei juo tikėtum, jo vynas subtilesnio skonio už bet kurį kitą, jo valgiai skanesni, jo stalas geriau serviruotas, jo tarnai — labiau prityrę, jo oras sveikesnis, jo dirbama žemė derlingesnė, jo vaisiai prinoksta greičiau ir geriau; vienas daiktas nuostabesnis dėl naujumo, kitas — dėl senumo; šis kūrinys garsaus menininko, anas kadaise priklausė tokiam princui ar didžiam žmogui. Žodžiu, visi naudingi, gražūs, nuostabūs ar su tokiais susiję objektai gali, jei tik yra jo nuosavybė, sukelti šią aistrą. Visi jie panašūs tuo, kad teikia malonumą, o daugiau niekuo. Tik tai jiems bendra, vadinasi, tai turi būti malonumą kurianti kokybė, bendras jų visų padarinys. Kiekvienas naujas pavyzdys — tai naujas argumentas, o tokių pavyzdžių yra be skaičiaus, todėl aš drįstu tvirtinti, jog nė viena sistema nebuvo taip gerai įrodyta iš patyrimo, kaip ši mano pateikta.

Jei bet kokio daikto, teikiančio malonumą savo naudingumu, gražumu ar naujumu, nuosavybė dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių sukuria dar ir puikybę, nereikia stebėtis, kad ir galia įsigyti šią nuosavybę veikia taip pat. Taigi turtus reikėtų vertinti kaip galią įsigyti kokią nori nuosavybę; ir tik šiuo vieninteliu aspektu jie turi įtaką aistroms. Vertybiniai popieriai dažnai laikomi turtais todėl, kad jie perteikia galią gauti pinigų; o pinigai yra turtas ne dėl to, kad yra tam tikrų svorio, kietumo ar lydumo kokybių turintis metalas, o vien dėl to, kad jie siejasi su gyvenimo malonumais ir patogumais. Pripažinę tai savaime suprantamu dalyku, o tai tikrai akivaizdu, mes galime prieiti prie vieno iš pačių svariausių argumentų, kuriuos aš naudoju, kad įrodyčiau dvigubų santykių įtaką puikybei ir nuolankumui.

Nagrinėjant supratimą buvo pastebėta, kad skirtis, kurią mes kartais stengiamės įžvelgti tarp galios ir jos panaudojimo , yra visiškai paviršutininiška, ir net negalima galvoti, kad koks nors žmogus ar kita būtybė ką nors gali, jei negali to parodyti ar panaudoti. Nors filosofiniu ir teisingumo požiūriu taip galvoti visiškai teisinga, tačiau mūsų aistrų filosofijai , aišku, netinkama; mat daugelis daiktų aistromis operuoja per galios idėją ir tikimybę, neatsižvelgiant į jų tikrąjį panaudojimą. Mums malonu, kai mes įgyjame gebėjimą sukelti malonumą, ir nemalonu, kai kitas įgyja galią teikti skausmą. Tai akivaizdu iš patyrimo; tačiau tam, kad teisingai paaiškintume šį dalyką ir įvertintume šį pasitenkinimą ir nerimą, mes turime suteikti svarumo tolesniems samprotavimams.

Akivaizdu, jog klaidinga galios ir jos panaudojimo skirtis atsirado ne vien iš scholastinės laisvos valios doktrinos, nes, tiesą sakant, ši doktrina beveik neįsiskverbia į kasdienį gyvenimą ir teturi mažai įtakos mūsų neišmanėliškam ir populiariam mąstymui. Anot šios doktrinos, motyvai neatima iš mūsų laisvos valios ir neatima galios atlikti arba susilaikyti nuo kokio nors veiksmo. Tačiau anot įprastinio supratimo, žmogus neturi galios, jei tarp jo ir jo troškimų patenkinimo atsiranda labai svarių motyvų, lemiančių jo sprendimą susilaikyti nuo to, ką jis norėtų atlikti. Aš nemanau, kad patekau savo priešo galion, kai matau jį gatvėje einant pro mane su kardu prie šono, kai aš pats neturiu jokio ginklo. Aš žinau, kad būti sulaikytam ne mažiau baisu, negu gauti kirtį plienu, todėl aš esu toks saugus, lyg jis būtų kalėjime arba surakintas grandinėmis. Tačiau jei asmuo įgauna man tokią valdžią, kad ne tik nėra išorinių kliūčių jo veiksmams, bet jis dar gali kaip tinkamas bausti arba apdovanoti mane, savo ruožtu visai nebijodamas būti nubaustas aš priskiriu jam visišką galią savo atžvilgiu ir laikau save jo pavaldiniu, arba vasalu.

Na, jei mes palyginsime šiuos du pavyzdžius: to asmens, kuris turi labai stiprius savo intereso arba saugumo motyvus susilaikyti nuo bet kokio veiksmo, ir to asmens, kurio nevaržo tokie įsipareigojimai, tai pamatysime, jog kaip aiškina pirmosios knygos filosofija, vienintelis žinomas skirtumas tarp jų yra tas, kad pagal pirmąjį pavyzdį iš praeities patyrimo mes prieiname prie išvados, kad asmuo niekaip nesiims minėto veiksmo, o pagal antrąjį — kad yra galimybė arba tikimybė, kad imsis. Dažniausiai nėra nieko nepastovesnio ir kintamesnio už žmogaus valią; ir niekas daugiau tik stiprūs motyvai suteikia mums absoliutų tikrumą spręsti dėl jo ateities veiksmų. Jei matome asmenį, neturintį šių motyvų, mes numatome galimybę, kad jis arba atliks veiksmą, arba susilaikys; ir nors apskritai mes galime daryti išvadą, kad jo veiksmus lems motyvai ir priežastys, vis dėlto tai nepašalina nei netikrumo iš mūsų sprendimo dėl šių priežasčių, nei šio netikrumo įtakos aistroms. Tad jei galią atlikti kokį nors veiksmą mes priskiriame kiekvienam, neturinčiam labai stiprių motyvų susilaikyti, ir nepriskiriame tiems, kurie jų turi, vadinasi, galime padaryti teisingą išvadą, kad galia visada yra susijusi su tikru arba tikėtinu jos panaudojimu ir kad mes manome, jog asmeniui suteiktas galėjimas, jei iš praeities patyrimo žinome, kad yra galimybė ar bent jau tikimybė, kad jis juos panaudos. Ir iš tiesų mūsų aistros visada nukreiptos į realų objektų egzistavimą, o apie šį realumą mes visada sprendžiame iš praeities pavyzdžių; tad savaime, be jokių tolesnių samprotavimų, visiškai aišku, kad ši galia — tai, kaip rodo patyrimas ir pasaulinė praktika, kokio nors veiksmo galimybė arba tikimybė.

Taigi akivaizdu, jei asmeniui mano atžvilgiu aplinkybės susiklosto taip, kad jis neturi labai stipraus motyvo susilaikyti ir nedaryti man žalos, vadinasi, nėra tikrumo , ar jis padarys man žalą ar ne, o man tokiomis aplinkybėmis turėtų būti neramu, ir be juntamo nerimo aš negalėčiau svarstyti apie šios žalos galimybę arba tikimybę. Aistras sužadina ne vien aiškūs ir neišvengiami įvykiai, bet taip pat, nors ir mažesniu laipsniu, galimi ir tikėtini. Ir nors iš tikrųjų aš galbūt niekada nepatirsiu jokios skriaudos, ir įvykiai parodys, kad, filosofiškai kalbant, tas asmuo niekada neturėjo jokios galios skriausti manęs, nes jis net nemėgino, tai neapsaugo manęs nuo nerimo dėl buvusio netikrumo. Malonios aistros čia gali operuoti taip pat kaip nerimas ir atneša malonumą, kai suvokiu, kad gėris galimas arba tikėtinas, nes yra galimybė arba tikimybė patirti jį iš kito pašalinus visus prieš tai galbūt jam trukdžiusius stiprius motyvus.

Bet toliau mes galime pastebėti, kad šis pasitenkinimas auga, kai koks nors gėris tampa pasiekiamas ir mes patys turime galią jį gauti arba atsisakyti, ir nėra jokios fizinės kliūties ir jokio stipraus motyvo sukliudyti mūsų pasitenkinimui. Visi žmonės trokšta malonumo, todėl labiausiai tikėtina, kad jis egzistuoja, jei tik jam atsirasti nėra išorinių kliūčių ir jeigu žmonės neįžvelgia pavojaus pasiduoti savo polinkiams. Tuomet jų vaizduotė laisvai iš anksto mėgaujasi pasitenkinimu ir atneša tokį patį džiaugsmą, tarsi jie būtų įsitikinę realiu ir esamu jo egzistavimu.

Tačiau pasitenkinimui dėl turtų tokio paaiškinimo negana. Šykštuolis mėgaujasi savo pinigais, tai yra pinigų jam teikiama galia, leidžiančia įsigyti visus gyvenimo malonumus ir patogumus, nors jis žino, kad džiaugiasi savo turtais jau keturiasdešimt metų ir nė karto jais taip ir nepasinaudojo; vadinasi, joks samprotavimas nepadės jam prieiti prie išvados, kad realiai šie malonumai egzistuoja ir yra prieinamesni, negu tuomet kai jis visai netektų viso savo turto. Tačiau nors samprotaudamas jis ir negali prieiti prie jokios išvados dėl prieinamesnio malonumo, jis, aišku, įsivaizduoja, kad jis taps prieinamesnis, kai tik bus pašalintos visos kliūtys, o kartu ir visi galingi intereso ir pavojaus motyvai. Tolesnę šio klausimo analizę aš turiu atidėti tol, kol aiškinsiu valią69, kur aptarsiu klaidingą laisvės pojūtį, verčiantį mus įsivaizduoti, kad mes galime daryti viską, kas nėra labai pavojinga arba pragaištinga. Jei stiprūs intereso įsipareigojimai netrukdo kokiam nors asmeniui susilaikyti nuo kokio nors malonumo, mes sprendžiame iš patyrimo, kad malonumas egzistuoja ir kad jis greičiausiai jį pasieks. Tačiau jei mums patiems aplinkybės taip susiklosto, mes pagal fantazijos iliuziją sprendžiame, kad malonumas dar prieinamesnis ir dar artimesnis. Valia, matyt, lengvai juda visomis kryptimis ir meta šešėlį, arba savo vaizdinį, net ir į tą šalį, kur niekada neapsistoja. Dėl šio vaizdinio malonumas tarsi priartėja prie mūsų ir suteikia tokį pat gyvą pasitenkinimą, lyg jis būtų visiškai tikras ir neišvengiamas.