Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Jeigu šiai hipotezei, kad malonumas , kurį mes patiriame dėl pagyrimų , kyla dėl jausmų perdavimo , ir atsirastų kokių nors prieštaravimų, tai ištyrę šiuos prieštaravimus įsitikinsime, kad tinkamai išnagrinėti jie tik patvirtins minėtą hipotezę. Visuotinė šlovė esti maloni net ir žmogui, niekinančiam prastuomenę, tačiau taip yra dėl to, kad dauguma suteikia jai daugiau svarumo ir autoriteto. Plagiatoriai džiaugiasi pagyrimais, nors ir suvokia, kad jų nenusipelno; tad visa tai tarsi smėlio pilys, kurias prasimaniusi vaizduotė smaginasi ir stengiasi sustiprinti bei sutvirtinti kitų simpatijos jausmais. Išdidžius žmones niekinimas trikdo labiausiai, jie nelengvai su juo sutinka, tačiau taip yra dėl priešpriešos tarp jų prigimtinės aistros ir tos, kurią patiria dėl simpatijos. Panašiai aistringai įsimylėjusiam labai nepatinka, kai jūs peikiate ir smerkiate jo mylimąją, nors, be abejo, jūsų prieštaravimai neturėtų jokios įtakos, jeigu jis pats jais neužsikrėstų dėl savo simpatijos jums. Jeigu jis jus niekintų arba suvoktų, kad pokštaujate, visos jūsų kalbos neturėtų jam jokio poveikio.

XII SKYRIUS Apie gyvūnų puikybę ir nuolankumą

Tad kad ir kokioje šviesoje nagrinėtume šią temą, mes vis dėlto matome, kad puikybės ir nuolankumo priežastys tiksliai atitinka mūsų hipotezę ir kad niekas negali sužadinti šių aistrų, jei jos nėra susijusios su mūsų savuoju aš ir nesukuria nepriklausomo nuo aistros malonumo ir skausmo. Mes ne tik įrodėme, kad polinkis sužadinti malonumą arba skausmą yra bendras visoms puikybės ir nuolankumo priežastims, bet taip pat kad tai yra vienintelis joms bendras dalykas ir, vadinasi, tai yra toji kokybė, kuria jos operuoja. Toliau mes įrodėme, kad svarbiausios šių aistrų priežastys iš tikrųjų yra ne kas kita, tik galia sukelti malonius arba nesmagius pojūčius, todėl būtent ji ir yra visų jų padarinių, iš jų ir puikybės bei nuolankumo, vienintelis šaltinis. Tokių paprastų ir natūralių principų, paremtų tokiais tvirtais įrodymais, negali nepripažinti filosofai, jei jie nepateikia kokių nors mano nepastebėtų prieštaravimų.

Anatomai paprastai prie savo stebėjimų ir bandymų, atliekamų su žmogaus kūnu, prideda tokius pačius stebėjimus ir bandymus, atliekamus su gyvūnais, ir šių bandymų sutapimą vertina kaip papildomą vienos ar kitos atskiros hipotezės argumentą. Ir iš tikrųjų aišku, kad jeigu gyvūnų kūno dalių struktūra yra tokia pati kaip ir žmonių, o šių dalių operacijos irgi tokios pačios, tai ir operacijų priežastys negali skirtis; todėl, jei padaryti atradimai teisingi vienai rūšiai, galime nedvejodami pripažinti, kad jie teisingi ir kitai. Tad nors visiškai pagrįstai galima manyti, kad žmogaus smulkiausių kūno dalių sandara ir skysčių mišiniai šiek tiek skiriasi nuo gyvūnų ir todėl bandymus dėl vaistų poveikio, atliekamus su vienais, ne visada galima pritaikyti kitiems, vis dėlto gyslų ir raumenų sandara, širdies, plaučių, skrandžio, kepenų ir kitų organų audiniai ir padėtis yra visų gyvūnų tokia pati arba beveik tokia pati, todėl hipotezė, aiškinanti vienos rūšies gyvūnų raumenų judėjimą, skysčių apykaitą ir kraujotaką, turi tikti ir visoms rūšims, ir atsižvelgiant į tai, ar ją patvirtina, ar nepatvirtina bandymai, atliekami su vienos rūšies būtybėmis, mes galime įrodyti, ar ji apskritai teisinga, ar klaidinga. Todėl dabar pritaikykime šį tyrimų metodą, teisingą ir naudingą samprotaujant apie kūną, proto anatomijai, ir pažvelkime, kokius atradimus jis padės mums padaryti.

Tam mes turime pirmiausia parodyti, kad žmogaus ir gyvūnų aistros atitinka, o paskui palyginti šias aistras sukuriančias priežastis.

Aišku, kad beveik visų rūšių būtybės, o ypač kilmingesnių rūšių, turi daug akivaizdžių puikybės ir nuolankumo požymių. Pati gulbės, kalakuto arba povo laikysena ir eisena rodo, kad jie yra labai geros nuomonės apie save ir niekina visus kitus. Dar įstabiau yra tai, kad dviejų pastarųjų gyvūnų rūšių puikybę visada lydi grožis ir kad jis būdingas tik patinams. Lakštingalų tuštybė ir lenktyniavimas giedant pastebėtas daugybę kartų, kaip ir arklių greitai bėgant, šunų ieškant ir uodžiant, bulių ir gaidžių varžantis, ir visų kitų gyvūnų atliekant jiems būdingą veiklą. Dar pridėkite, kad visų rūšių būtybės, esančios šalia žmogaus taip dažnai, kad pripranta prie jo, akivaizdžiai rodo puikybę dėl žmogaus pritarimo joms, neatsižvelgiant į visas kitas aplinkybes, joms malonu, kai žmogus jas giria ir glosto. Ir dar — toli gražu ne kiekvieno glostydamas teikia joms tuštybę, bet daugiausiai tie žmonės, kuriuos pažįsta ir myli; lygiai taip pat ši aistra sužadinama ir žmonėms. Visa tai akivaizdžiai įrodo, kad puikybė ir nuolankumas — ne vien žmonių aistros ir kad jos apima visas gyvas būtybes.

Panašiai ir žmonių, ir gyvūnų šių aistrų priežastys beveik tokios pačios, suprantama, turint omenyje aukštesnį mūsų žinių ir supratimo lygį. Antai gyvūnai visai arba beveik neturi dorybės arba ydos jausmo; jie greitai pamiršta kraujo ryšius ir visiškai nesuvokia teisės ir nuosavybės santykių, todėl jų puikybės ir nuolankumo priežastys turi slypėti vien tiktai kūne, ir niekada negali būti nei prote, nei išoriniuose objektuose. Tačiau dėl kūno, tai tiek gyvūnų, tiek ir žmonių puikybę sukelia tokios pačios kokybės: šios aistros visada atsiranda dėl grožio, jėgos, greitumo ar kurių nors kitų naudingų arba malonių kokybių.

Jei jau visos šios aistros yra tokios pačios ir visoms būtybėms jas sukelia tos pačios priežastys, kitas klausimas dėl būdo , kuriuo priežastys operuoja, ar jis irgi yra toks pats. Pagal visas analogijos taisykles, būtų teisinga to tikėtis; ir jeigu atlikę bandymą dėl šio reiškinio, kurį taikome vienai rūšiai, aiškinimo pamatysime, kad jis netinka visoms kitoms, galime daryti prielaidą, kad aiškinimas, kad ir koks tinkamas, iš tikrųjų yra nepagrįstas.

Tam, kad nuspręstume dėl šio klausimo, tarkime, kad gyvūnų prote galbūt yra toks pats idėjų santykis ir jis kilęs dėl tų pačių priežasčių, kaip ir žmonių. Užkasęs kaulą šuo dažnai pamiršta, kurioje vietoje, tačiau atvedus prie jo, šuns mintys lengvai pereina prie paslėpto daikto dėl gretimumo, sukuriančio santykį tarp jo idėjų. Panašiai, skaudžiai primuštas kurioje nors vietoje, jis ims drebėti artėdamas prie tos vietos, nors tuo metu nematys jokių pavojaus ženklų. Panašumo padariniai ne tokie reikšmingi, tačiau šis santykis yra svarbi priežastingumo, kurį visi gyvūnai, atrodo, aiškiai supranta, dalis, mes galime padaryti išvadą, kad visi trys santykiai — panašumo, gretimumo ir priežastingumo — taip pat operuoja gyvūnais kaip ir žmonėmis.

Galima pateikti ir įspūdžių santykių pavyzdžių, jų gana mums įtikinti, kad tam tikrų jaudulių tarpusavio sąjunga yra būdinga ne tik aukštesnės, bet ir žemesnės rūšies būtybėms, ir kad jų protai dažnai pereina per visą grandinę sujungtų emocijų. Džiaugsmo veikiamas šuo natūraliai pereina prie meilės ir gerumo savo šeimininkui arba savo rūšies patelei. Panašiai veikiamas skausmo arba sielvarto jis tampa irzlus ir piktas; tad aistra, iš pradžių buvusi sielvartu, dėl menkiausio preteksto virsta įsiūčiu.

Taigi visi vidiniai principai, būtini, kad sukurtų mums puikybę arba nuolankumą, yra bendri visoms būtybėms; ir priežastys, sužadinančios šias aistras, irgi yra tokios pačios, todėl mes galime padaryti teisingą išvadą, kad šios priežastys tuo pačiu būdu operuoja visomis gyvomis būtybėmis. Mano hipotezė tokia paprasta, ji reikalauja tiek nedaug refleksijų ir sprendimų, kad tinka visoms jaučiančioms būtybėms; o tai, reikia pripažinti, yra ne tik įtikinimas jos teisingumo įrodymas, bet, aš esu tikras, taps prieštaraujančiu argumentu bet kuriai kitokiai sistemai.