Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Penktasis bandymas. Kad šie bandymai taptų dar svaresni, pakeiskime reikalų padėtį kuo labiau: suteikime aistroms ir objektams visas galimas skirtingas padėtis. Tarkime, kad žmogų, kartu su manimi dalyvaujantį šiuose bandymuose, be jau minėtų santykių, su manimi artimai sieja kraujo arba draugystės ryšiai. Tarkime, kad jis yra mano sūnus arba brolis, arba mus sieja ilgalaikė ir artima pažintis. Ir dar tarkime, kad aistros šiam asmeniui priežastis įgauna dvigubus įspūdžių ir idėjų santykius, ir pažiūrėkime, kokie bus visų šių sudėtingų ryšių ir santykių padariniai.

Prieš svarstydami, kokie jie iš tiesų yra, nuspręskime, kokie jie turėtų būti pagal mano hipotezę. Aišku, jog atsižvelgiant į tai, ar įspūdis malonus ar nesmagus, turi kilti meilės ar neapykantos aistra asmeniui, su įspūdžio priežastimi susietam šiais dvigubais santykiais, kurių aš visada reikalavau. Brolio dorybė turi skatinti mane jį mylėti, o jo yda arba nešlovė turi sužadinti priešingą aistrą. Tačiau sprendžiant vien pagal reikalų padėtį, aš neturėčiau tikėtis, kad jauduliai tokie ir liks ir niekada nesusilies su kokiu nors kitu įspūdžiu. Čia kaip ir ten yra žmogus, kuris dėl dvigubų santykių yra mano aistros objektas, todėl taip pat samprotaudamas aš prieinu prie minties, kad aistra plėtosis. Anot prielaidos, asmuo yra susietas su manimi idėjų santykiu; maloni arba nemaloni aistra, kurios objektas jis yra, įspūdžių santykiu susieta su puikybe arba nuolankumu. Vadinasi, akivaizdu, kad vieną iš šių aistrų turi sukelti meilė arba neapykanta.

Šį samprotavimą suformulavau remdamasis savo hipoteze, ir man malonu įsitikinti, kad bandymas visiškai atitinka mano lūkesčius. Sūnaus ar brolio dorybė arba yda sužadina man ne tik meilę arba neapykantą, bet įvykus naujam perėjimui dėl panašių priežasčių sukelia puikybę arba nuolankumą. Niekas nesužadina didesnės tuštybės už kurią nors puikią mūsų giminaičių savybę; ir niekas labiau nepažemina kaip jų yda arba nešlovė. Šis tikslus mūsų samprotavimo atitikmuo patyrime yra įtikinamas hipotezės, pagal kurią samprotaujame, tvirtumo įrodymas.

Šeštasis bandymas. Šį akivaizdumą dar sustiprinsime, jei atliksime priešingą bandymą ir nepakeitę santykių, paimsime kitą aistrą. Tarkime, kad vietoje sūnaus arba brolio dorybės arba ydos, sukeliančių iš pradžių meilę arba neapykantą, o paskui puikybę arba nuolankumą, mes priskiriame šias geras arba blogas kokybes patys sau, nepalikdami jokio tiesioginio jų ryšio su asmeniu, susijusiu su mumis. Patyrimas mums rodo, kad šitaip pasikeitus aplinkybėms visa grandinė nutrūksta ir kad protas neperkeliamas nuo vienos aistros prie kitos, kaip jau minėtame pavyzdyje. Mes niekada nemylime arba nejaučiame neapykantos sūnui ar broliui dėl dorybės arba aistros, kurią įžvelgiame savyje; nors akivaizdu, kad tos pačios jo kokybės teikia mums labai juntamą puikybę arba nuolankumą. Perėjimas nuo puikybės ar nuolankumo prie meilės ar neapykantos ne toks natūralus, kaip nuo meilės ar neapykantos prie puikybės ar nuolankumo. Iš pirmo žvilgsnio tai galima įvertinti kaip prieštaravimą mano hipotezei, nes įspūdžių ir idėjų santykiai abiem kartais yra visiškai vienodi. Puikybės ir nuolankumo įspūdžiai susieti su meile ir neapykanta. Aš pats esu susietas su kitu asmeniu. Vadinasi, galima būtų tikėtis, kad panašios priežastys turi sukurti panašius padarinius, o visiškas perėjimas kyla dėl dvigubų santykių, kaip ir visada. Šį keblumą mes galime lengvai įveikti mąstydami šitaip.

Akivaizdu, jog mes visada intymiai suvokiame savąjį aš, savo jausmus ir aistras, todėl šios idėjos šauna mums kur kas gyviau, negu kito asmens jausmų ir aistrų idėjos. Tačiau kiekvienas dalykas, kuris šauna mums gyvai ir pasireiškia aiškia ir ryškia šviesa, tam tikra prasme skatina mūsų dėmesį ir atsiranda prote dėl mažiausios užuominos ar menkiausio santykio. Dėl tos pačios priežasties, jei jau jis kartą pasirodė, vadinasi, užkariavo mūsų dėmesį ir neleidžia jam nuklysti prie kitų objektų, kad ir koks stiprus būtų jų santykis su mūsų pirmuoju objektu. Vaizduotė lengvai pereina nuo miglotų prie gyvų idėjų, bet sunkiai nuo gyvų prie miglotų. Vienąkart santykiui padeda kitas principas, kitąkart jis jam prieštarauja.

Na, aš jau esu pažymėjęs, kad vaizduotė ir aistros, tie du proto gebėjimai, padeda viena kitai savo veiksmais, kai jų polinkiai yra panašūs ir kai jos veikia tą patį objektą. Protas visada linkęs pereiti nuo vienos aistros prie kitos, su ja susietos; ir šis polinkis dar labiau skatinamas, kai vienos aistros objektas yra susietas su kitos. Du impulsai sutampa vienas su kitu, ir perėjimas tampa sklandesnis ir lengvesnis. Tačiau jeigu atsitiktų taip, kad idėjų santykis, griežtai kalbant, išliktų toks pats, o jo įtaka vaizduotės perėjimui nutrūktų, akivaizdu, kad ir jo įtaka aistroms taip pat turėtų baigtis, nes ją išimtinai lemia šis perėjimas. Kaip tik dėl šios priežasties puikybė arba nuolankumas ne taip lengvai susilieja su meile arba neapykanta, kaip pastarosios aistros virsta pirmosiomis. Jei kuris nors asmuo yra mano brolis, tai ir aš esu jo brolis, tačiau nors mūsų santykiai ir abipusiai, jų poveikis vaizduotei labai skirtingas. Nuo kokio nors su mumis susijusio asmens svarstymo prie kiekvieną akimirką suvokiamo savojo aš svarstymo pereinama sklandžiai ir laisvai. Tačiau jei jauduliai kartą jau buvo nukreipti į savąjį aš, fantazija nuo šio objekto ne taip lengvai pereina prie bet kurio kito, kad ir labai artimai su mumis susijusio asmens. Šis lengvas arba sunkus vaizduotės perėjimas operuoja aistromis ir palengvina arba sulėtina jų perėjimą, ir tai yra aiškus įrodymas, kad šie du aistrų ir vaizduotės gebėjimai yra sujungti kartu ir kad idėjų santykiai turi įtakos jauduliams. Daugybė bandymų tai patvirtina, bet mes čia matome, kad net jei santykis išlieka, kai kurios ypatingos aplinkybės kliudo jam įprastai veikti fantaziją kuriant idėjų asociaciją ar perėjimą ir panašiai kliudo jam įprastai veikti aistras, perkeliant mus nuo vienos prie kitos.

Kai kas galbūt įžvelgs prieštaringumą tarp šio reiškinio ir simpatijos, nes čia protas lengvai pereina nuo savojo aš idėjos prie bet kurio kito su mumis susieto objekto idėjos. Tačiau šis keblumas išnyks, jei suprasime, kad mūsų pačių asmuo nėra jokios simpatijos aistros objektas ir apskritai nėra nieko, kas atkreiptų mūsų dėmesį į mus pačius, kaip aptariamu atveju, kai daroma prielaida, kad mus skatina puikybė arba nuolankumas. Mūsų savasis aš, atsietas nuo visų kitų objektų, iš tikrųjų yra niekas; todėl mes turime nukreipti savo žvilgsnį į išorinius objektus, ir natūralu, jog su didžiausiu dėmesiu svarstome tuos, kurie yra gretimi mums arba panašūs į mus. Tačiau, kai aistros objektas yra savasis aš, mums nenatūralu nutraukti jo svarstymą tol, kol neišsenka aistra, todėl dvigubi įspūdžių ir idėjų santykiai daugiau nebegali operuoti.

Septintasis bandymas. Norėdami visą šį samprotavimą dar kartą išbandyti, atlikime naują bandymą; mes jau matėme tarpusavyje susijusių aistrų ir idėjų poveikį, todėl dabar įsivaizduokime, kad tos pačios aistros kartu yra ir idėjų santykis, ir pasvarstykime šios naujos padėties padarinius. Akivaizdu, kad čia visiškai pagrįstai galima tikėtis aistrų perėjimo nuo vieno objekto prie kito, nes numatoma, kad idėjų santykis išlieka, o tapatūs įspūdžiai turi sukurti stipresnę jungtį už įsivaizduojamai didžiausią panašumą. Tad jeigu dvigubi įspūdžių ir idėjų santykiai gali sukurti perėjimą nuo vieno objekto prie kito, tai juo labiau tą gali padaryti tapatūs įspūdžiai kartu su idėjų santykiu. Taip pat mes matome, kad jei kokį nors asmenį mes mylime arba nekenčiame, tai aistros retai lieka neperžengusios savo pirminių ribų, paprastai jos išplinta į visus gretimus objektus ir apima to, kurį mylime arba nekenčiame, draugus bei gimines. Jei mes draugaujame su vienu broliu, tai nieko nėra natūraliau, kaip jausti gerumą ir kitam, net nesigilinant į jo charakterį. Susikivirčiję su vienu asmeniu imame nekęsti visos jo šeimos, nors ji visiškai nekalta dėl to, kas mums nepatiko. Tokių pavyzdžių galima rasti visur.