Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Aštuntasis bandymas. Aš pažymėjau, kad perėjimas nuo meilės arba neapykantos prie puikybės arba nuolankumo yra lengvesnis negu nuo puikybės arba nuolankumo prie meilės arba neapykantos; ir kad sunkumai, su kuriais vaizduotė susiduria pereidama nuo gretimo prie tolimo lemia, jog tiek nedaug turime antrojo jaudulių perėjimo pavyzdžių. Vis dėlto turiu paminėti vieną išimtį, t. y. kai pati puikybės arba nuolankumo priežastis yra kitas asmuo. Mat tada vaizduotė turi atsižvelgti į šį asmenį ir negali apsiriboti vien savuoju aš. Juk niekas nesukelia mūsų gerumo ir palankumo kitam asmeniui taip lengvai, kaip jo pritarimas mūsų elgesiui ir charakteriui; antra vertus, niekas neįkvepia mums stipresnės neapykantos, kaip jo nepritarimas arba panieka. Čia akivaizdu, kad pradinė aistra yra puikybė arba nuolankumas, kurio objektas yra savasis aš, ir kad šioji aistra susilieja su meile arba neapykanta, kurios objektas yra koks nors kitas asmuo, nepaisant mano nustatytos taisyklės, kad vaizduotė sunkiai pereina nuo gretimo prie tolimo. Tačiau čia perėjimas vyksta ne vien dėl santykio tarp mūsų ir minėto asmens; bet ir dėl to, kad kaip tik šis asmuo ir yra tikroji pirmosios aistros priežastis ir, vadinasi, yra artimai su ja susijęs. Šio asmens pritarimas sukelia puikybę; o nepritarimas — nuolankumą. Tad nenuostabu, kad vaizduotė ir vėl sugrįžta prie jo, lydima susijusių meilės ir neapykantos aistrų. Tai ne prieštaravimas, o tik taisyklės išimtis; ir ši išimtis atsiranda tuo pačiu pagrindu kaip ir pati taisyklė.

Tačiau tokia išimtis veikiau patvirtina taisyklę. Ir iš tiesų apsvarstę visus aštuonis mano paaiškintus bandymus pamatysime, kad visuose pasireiškia tas pats principas: puikybę ir nuolankumą, meilę ir neapykantą sukelia perėjimas, kuris įvyksta dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių. Objektas, nesusietas jokiu santykiu72 arba susietas tik vienu santykiu73, niekada nesukelia nė vienos iš šių aistrų; taip pat mes matėme, kad aistra visada keičiasi kartu su santykiu74 . Dar galime pažymėti, kad jei dėl kokių nors aplinkybių santykis netenka įprastinio poveikio kurti idėjų arba įspūdžių perėjimą75, tai jis liaujasi operuoti ir aistromis ir nesukelia nei puikybės arba nuolankumo, nei meilės arba neapykantos. Mes įsitikinome, kad ši taisyklė veikia net pasireiškus prieštaravimui76; nors patyrimas rodo, kad santykis dažnai neturi poveikio, ištyrus paaiškėja, kad taip atsitinka dėl kokios nors ypatingos aplinkybės, sukliudžiusios perėjimą; todėl tada, kai tokia aplinkybė yra, bet perėjimo nekliudo, vadinasi, yra kokia nors kita aplinkybė, atsverianti pirmąją. Tad ne tik išimtys atitinka bendrą principą, bet ir išimčių išimtys.

III SKYRIUS Sunkumai išspręsti

Pateikus tiek daug nepaneigiamų įrodymų iš kasdienio patyrimo ir stebėjimo, atrodytų, jog konkretaus visų meilės ir neapykantos priežasčių tyrinėjimo nebereikia. Todėl toliau šią dalį aš panaudosiu, pirma , pašalinti kai kuriems sunkumams, susijusiems su konkrečiomis šių aistrų priežastimis, ir, antra , nagrinėti sudėtiniams jauduliams, kurių atsiranda meilei ir neapykantai susimaišius su kitomis emocijomis.

Nėra nieko akivaizdesnio už tai, kad bet kuris asmuo sulaukia mūsų gerumo arba patiria mūsų nepalankumo proporcingai tiek, kiek malonumo arba nerimo mes patiriame iš jo, ir kad aistros neatsilieka nuo visų pojūčių pokyčių ir permainų. Kiekvienas, kuris savo paslaugomis, grožiu ar meilikavimu randa kaip būti mums naudingam arba maloniam, gali tikėtis mūsų palankumo; antra vertus, kiekvienas, mums kenkiantis ar pykdantis, visada sužadina mūsų pyktį arba neapykantą. Kai mūsų tauta kariauja su kitomis, mes neapkenčiame jų, laikydami jas negailestingomis, klastingomis, neteisiomis ir žiauriomis, o save ir savo sąjungininkus visada laikome teisingais, nuosaikiais ir gailestingais. Jei mūsų priešų generolui sekasi, mums labai sunku pripažinti jį turint žmogaus pavidalą ir charakterį. Jis raganius, jis bendrauja su piktosiomis dvasiomis, skelbiama apie Oliverį Cromwellį ir Liuksemburgo hercogą ; jis kraugerys, mirtis ir pragaištis jam teikia malonumą. Tačiau jeigu sėkmė mūsų pusėje, tai mūsų vadas pasižymi visomis priešingomis gerosiomis savybėmis ir yra dorybių, drąsos ir mokėjimo vadovauti pavyzdys. Jo klastingumą mes vadiname sumanumu, o jo žiaurumą — su karu susijusiu blogiu. Trumpai tariant, kiekvieną jo trūkumą mes arba stengiamės pateisinti, arba suteikiame garbingą jam artimiausios dorybės vardą. Akivaizdu, kad taip mąstoma ir kasdieniame gyvenime.

Kai kas prideda dar vieną sąlygą ir reikalauja, kad asmuo ne tik sukeltų skausmą ir malonumą, bet kad sukeltų juos sąmoningai, turėdamas tam tikrą ketinimą ir sumanymą. Netyčia mus sužeidęs arba nuskriaudęs žmogus dėl to netampa mūsų priešu, ir mes nemanome esą susieti dėkingumo saitais su žmogumi, netyčia padariusiu mums paslaugą. Mes sprendžiame apie veiksmus pagal ketinimus ir atsižvelgdami į tai, gerai tai ar blogai, kad jie sukėlė mums meilę arba neapykantą.

Tačiau čia mums reikėtų skirties. Jei kito kokybė, kelianti malonumą ar nemalonumą, yra pastovi ir būdinga jo asmeniui ir charakteriui, ji sukels meilę arba neapykantą, neatsižvelgiant į ketinimus; šiaip jau, tam, kad sukeltume šias aistras reikia sąmoningumo ir ketinimo. Nemalonus dėl luošumo arba kvailumo asmuo tampa mūsų pasibjaurėjimo objektu, nors visiškai aišku, kad jis neturi nė menkiausio ketinimo šiomis savo kokybėmis suteikti mums nemalonumą. Tačiau jei nesmagumą sukelia ne kokybė, o veiksmas, akimirksniu atliktas ir nutrūkęs, tada tam, kad atsirastų tam tikras santykis ir užtenkamai susietų veiksmą su asmeniu, būtina, kad veiksmas būtų parengtas ir kilęs apgalvotai. Negana, kad veiksmą atlieka asmuo ir kad jis yra tiesioginė jo priežastis ir autorius. Pats šis santykis pernelyg silpnas ir nepastovus, kad taptų šių aistrų pagrindu. Jis nepasiekia jaučiančios ir mąstančios žmogaus dalies, jis nesukuriamas iš ko nors patvaraus jame ir nieko paskui save nepalieka, bet akimirksniu išnyksta, lyg niekada nė nebuvęs. Kita vertus, ketinimas rodo tam tikras kokybes, kurios išlieka veiksmui pasibaigus, susieja jį su asmeniu ir palengvina idėjų perėjimą nuo vieno prie kito. Mes niekada negalime galvoti apie jį, nemąstydami apie šias kokybes, jei atgaila ir gyvenimo būdo pasikeitimas nesukelia kokių nors pokyčių šiuo atžvilgiu; tada pasikeičia ir aistra. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl meilei arba neapykantai sužadinti reikia ketinimų.

Bet toliau mes turime apsvarstyti tai, kad ketinimas ne tik sustiprina idėjų santykį, jo dažnai reikia ir įspūdžių santykiui sukurti, ir sukelti malonumui arba nemalonumui. Mat pažymėtina, kad didžioji įžeidimo dalis yra mus įžeidžiančio žmogaus rodoma panieka ir neapykanta; be jų skriauda paprastai mums kelia mažiau juntamą nemalonumą. Panašiai gera paslauga maloni daugiausiai dėl to, kad paglosto mūsų tuštybę ir rodo ją padariusio asmens gerumą ir pagarbą. Pašalinus ketinimą išnyksta ir pažeminimas vienu atveju bei tuštybė antruoju; ir, žinoma, turi labai susilpnėti meilės ir neapykantos aistros.

Aš pripažįstu, kad pašalinus pasirengimą poveikis, susilpninantis įspūdžių ir idėjų santykius, nėra galutinis ir negali pašalinti visų santykio laipsnių. Ir tada aš klausiu: ar pašalinus ketinimą galima visiškai panaikinti meilės ir neapykantos aistrą? Patyrimas, esu tikras, rodo priešingai, kad dėl jokio dalyko negalime būti labiau tikri, kaip dėl to, kad žmones dažnai apima baisus pyktis dėl įžeidimų, kuriuos jie patys patiria visiškai atsitiktinai ir netyčia. Teisybė, ši emocija ilgai tęstis negali, tačiau ir to gana parodyti, kad tarp nesmagumo ir pykčio yra natūrali jungtis ir kad įspūdžių santykis ima operuoti ir dėl labai menko idėjų santykio. Tačiau įspūdžio smarkumui šiek tiek aprimus labiau juntamas santykio trūkumas; o kadangi asmens charakteris neturi įtakos atsitiktiniam ir netyčiniam įžeidimui, tad dėl tokių įžeidimų mes retai jaučiame ilgalaikį priešiškumą.