Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Maža to, įvertinkime šio gebėjimo prigimtį ir tai, kokią didžiulę įtaką jam daro visi santykiai, ir lengvai įsitikinsime, kad neatsižvelgiant į tai, kokios gyvos ir malonios gali būti malonaus vyno, muzikos arba sodų, kuriais mėgaujasi turtingas žmogus, idėjos, fantazija jais neapsiriboja, o perkelia savo įžvalgą prie susijusių objektų, o ypač prie asmens, kuriam jie priklauso. Ir dar natūraliau, kad maloni idėja arba malonus vaizdinys čia sukuria aistrą asmeniui dėl jo santykio su objektu; tad šis asmuo neišvengiamai turi įeiti į pradinę sąvoką, nes jis yra išvestinės aistros objektas. Tačiau jei jis įeina į pradinę sąvoką ir jei laikoma, kad jis mėgaujasi šiais maloniais objektais, tai iš tikrųjų jaudulio priežastis yra simpatija ; vadinasi, trečiasis principas yra stipresnis ir visuotinesnis už pirmąjį.

Pridėkite dar tai, kad vien turtai ir galia net nenaudojami natūraliai kelia palankumą bei pagarbą, vadinasi, šių aistrų nesukelia jokia gražių arba malonių objektų idėja. Teisybė, pinigai tam tikra prasme atstovauja šiems objektams, nes suteikia galią juos įsigyti, todėl gali pasirodyti, kad jie tinka perduoti maloniems vaizdiniams, galintiems sužadinti aistrą. Tačiau tokia galimybė labai tolima, tad mums natūraliau imti gretimą objektą, t. y. pasitenkinimą, kurį ši galia suteikia ją turinčiam asmeniui. Ir tuo mes dar labiau įsitikinsime, jei pasvarstysime, kad turtai reiškia gyvenimo malonumus tik juos valdančiai valiai; vadinasi, iš pačios savo prigimties numato asmens idėją ir negali būti svarstomi be tam tikros simpatijos jo pojūčiams bei pramogoms.

Mes galime tai patvirtinti viena refleksija, kuri, beje, kai kam gali pasirodyti pernelyg subtili ir sudėtinga. Aš jau esu pažymėjęs, kad galia, jei nenaudojama, arba nieko nereiškia, arba tėra egzistavimo galimybė ar tikimybė; tik dėl jos bet kuris objektas priartėja prie realybės ir daro didelę įtaką protui. Aš taip pat esu pažymėjęs, kad šis priartėjimas dėl fantazijos iliuzijos atrodo kur kas didesnis, kai mes patys turime galią, o ne kai kitas ja mėgaujasi; ir kad pirmuoju atveju atrodo, kad objektai yra visai šalia realybės ir teikia mums beveik tokį patį pasitenkinimą, lyg iš tikrųjų mums priklausytų. Dabar aš tvirtinu, jei mes gerbiame žmogų dėl jo turtų, tai turime įsitraukti į savininko pojūčius, ir kad, be šios simpatijos, malonių objektų, kurių susikūrimo galią jiems teikia turtai, idėja turėtų mums tik menką poveikį. Šykštų žmogų gerbia už jo pinigus; nors vargu ar jis turi tokią galią, tai yra vargu ar yra galimybė ar netgi tikimybė, kad jis pasinaudos jais gyvenimo malonumams ir patogumams įsigyti. Tik jam vienam ši galia atrodo tobula ir visiška, todėl jausdami simpatiją mes turime įsigilinti į jo pojūčius, kad galėtume susidaryti labai intensyvią šių gėrybių idėją arba dėl jų gerbti jį.

Tad mes nustatėme, kad pirmasis principas, t. y. maloni tų objektų, kuriais turtai leidžia džiaugtis, idėja ženkliai pereina į trečiąjį ir virsta simpatija asmeniui, kurį mes gerbiame ir mylime. Dabar panagrinėkime antrąjį principą, tai yra malonų naudos tikėjimąsi, ir žiūrėkime, kokią jėgą mes galime pagrįstai jam priskirti.

Aišku, kad turtai ir valdžia, be abejonės, suteikia savininkui galią padaryti mums paslaugą, vis dėlto šios galios negalima prilyginti tai, kurią jie suteikia jam tenkinti savo paties pomėgiams ir įgeidžiams. Antruoju atveju savimeilė labai suartina galią ir jos panaudojimą; tačiau tam, kad sukurtume panašų poveikį ir pirmuoju atveju, mes turime numatyti, kad prie turtų bus prijungta draugystė ir gera valia. Be šios aplinkybės sunku suvokti, kuo mes galime pagrįsti savo viltį gauti naudos iš svetimo turto, nors nėra nieko tikresnio už tai, kad mes iš prigimties vertiname ir gerbiame turtinguosius dar net neatskleidę, kad jie palankiai nusiteikę mūsų atžvilgiu.

Bet aš žengiu dar toliau ir pastebiu, kad turtingus ir galingus mes gerbiame ne tik tada, kai jie nerodo jokio polinkio mums pasitarnauti, bet ir tada, kai mes esame taip toli nuo jų veiklos srities, kad negalima net įtarti, kad jie tokią galią turi. Karo belaisviams visada rodoma pagarba atitinkamai pagal jų padėtį; tad aišku, kad turtai labai iš toli įtvirtina bet kurio asmens padėtį. Jei dar pridėsime vardą ir kilmę, tai bus papildomas argumentas mūsų naudai. Juk ką mes vadiname kilmingu žmogumi, jei ne tą, kuris yra ilgos turtingų ir galingų protėvių sekos palikuonis, kurį mes gerbiame dėl jo giminystės su mūsų gerbiamais asmenimis? Tad jo protėviai, nors mirę, yra gerbiami iš dalies dėl savo turtų, vadinasi, nesitikint jokios naudos.

Tačiau kad nereikėtų remtis karo belaisviais ir mirusiais ieškant tokios nesavanaudiškos pagarbos turtams pavyzdžių, skirkime šiek tiek dėmesio įprasto gyvenimo ir pokalbio reiškiniams. Natūralu, kad žmogus, kuris pats yra gana pasiturintis, pradėdamas bendrauti su nepažįstamais žmonėmis rodo jiems skirtingo laipsnio pagarbą ir prielankumą, atsižvelgdamas į tai, ką žino apie jų turtus ir padėtį; ir tikrai neįmanoma, kad jis galėtų tikėtis iš jų kokios naudos, ir galbūt net atsisakytų jos. Keliautoją visada pakviečia į draugiją ir atitinkamai mandagiai priima, spręsdami apie jo turtų didumą arba vidutiniškumą pagal jo palydą ir ekipažą. Trumpai tariant, žmonių padėties skirtumus labai lemia turtai, ir tai tinka tiek pranašesniems, tiek žemesniems, tiek nepažįstamiems, tiek ir pažįstamiems.

Iš tiesų atsakymas į visus šiuos argumentus paremtas bendrųjų taisyklių įtaka. Galima įsivaizduoti, kad įpratę iš turtingų ir galingų tikėtis pagalbos ir globos bei gerbti juos už tai, mes tokius pačius jausmus puoselėjame ir savo turtu į juos panašiems, bet iš šių niekada negalime tikėtis jokios naudos. Bendroji taisyklė vis tiek vyrauja ir palenkusi vaizduotę sukelia šią aistrą, tarsi iš tikrųjų egzistuotų tikrasis objektas.

Tačiau, kad čia šis principas neveikia, netrukus paaiškės, pasvarsčius, jog tam, kad nustatytume bendrąją taisyklę ir išplėstume jos tikrąsias ribas, tereikia tam tikrų vienodų patyrimų ir gerokai pranašesnių už priešingus taisyklę atitinkančių pavyzdžių. Bet tokių tikrai nėra. Esu sutikęs šimtus garbingų ir turtingų žmonių, bet vargu ar bent iš vieno galiu tikėtis naudos; tad neįmanoma, kad čia vyrautų koks nors įprotis.

Iš viso to išeina, kad nelieka nieko, kas galėtų įkvėpti mums pagarbą galiai ir turtams ir panieką menkystei ir skurdui, išskyrus simpatijos principą, leidžiantį įsitraukti į turtingų ir vargingų žmonių jausmus ir į jų malonumus ir nemalonumus. Turtai teikia pasitenkinimą savininkui; šį pasitenkinimą stebėtojui perduoda vaizduotė, ji sukelia jėga ir gyvumu į pradinį įspūdį panašią idėją. Ši maloni idėja, arba įspūdis, yra susieta su meile, o tai — maloni aistra. Ją sukuria mąstanti sąmoninga būtybė — tikrasis meilės objektas. Iš šio įspūdžių santykio ir iš tapačių idėjų, anot mano hipotezės, ir kyla aistra.

Geriausias būdas apsiprasti su šia nuomone yra apžvelgti visą visatą apskritai ir pamatyti simpatijos tarp visų gyvų sutvėrimų jėgą ir tai, kaip lengvai viena mąstanti būtybė perduoda jausmus kitai. Visiems sutvėrimams, kurie nėra plėšrūnai ir kurių nevaldo audringos aistros, pasireiškia nepaprastas draugijos troškimas, ji juos vienija be jokio ketinimo kada nors susilaukti naudos iš savo sąjungos. Žmogus tuo dar labiau išsiskiria, nes iš visų visatos būtybių jis karščiausiai trokšta visuomenės ir labiausiai jai tinka, nes yra pranašiausias. Mes negalime turėti jokio noro, neparemto visuomene. Visiška vienatvė, ko gera, yra didžiausia bausmė, kokią tik galime iškęsti. Bet koks malonumas išblėsta, jeigu juo mėgaujamasi be draugijos, ir bet kokia kančia tampa dar nuožmesnė ir nepakenčiamesnė. Nesvarbu, kokios kitos aistros mums sužadinamos; puikybė, garbės siekimas, šykštumas, smalsumas, kerštingumas ar geidulingumas — jų visų siela, arba įkvepiantis principas, yra simpatija; ir jos neturėtų jokios jėgos, jei turėtume visiškai atitrūkti nuo kitų minčių ir jausmų. Net jei visos gamtos galios ir elementai kartu tarnautų ir paklustų vienam žmogui, net jei saulė tekėtų ir leistųsi pagal jo reikalavimą, jūra ir upės banguotų kaip jis nori, o žemė pati aprūpintų viskuo, kas jam naudinga ir malonu, jis vis tiek jaustųsi labai nelaimingas, kol neatsirastų bent vienas žmogus, su kuriuo jis galėtų dalytis savo laime ir kurio pagarba bei draugyste galėtų mėgautis.