Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Kitu panašiu reiškiniu galima laikyti žmonėms būdingą didelį polinkį į puikybę. Taip dažnai atsitinka, jei gana ilgą laiką gyvename kokiame nors mieste; kad ir koks nemalonus jis mums iš pradžių atrodo, vis dėlto tereikia įprasti prie aplinkinių objektų ir artimiau susipažinti bent jau su gatvėmis bei statiniais, ir mūsų priešiškumas laipsniškai ima nykti ir galiausiai virsta priešinga aistra. Protas jaučia pasitenkinimą ir lengvai apžvelgia objektus, prie kurių yra įpratęs, ir natūraliai juos vertina labiau už kitus, kurie galbūt ir vertingesni, bet jam mažiau žinomi. Dėl tos pačios proto kokybės mūsų nuomonė apie save pačius ir apie visus mums priklausančius objektus yra geresnė. Juos mes matome aiškiau, jie mums malonesni, todėl ir atrodo tinkamesni puikybės ir tuštybės objektai už bet kuriuos kitus.

Nagrinėjant palankumą pažįstamiems ir giminaičiams būtų pravartu apžvelgti vieną jį lydintį gana keistą reiškinį. Kasdieniame gyvenime nesunku pastebėti, jog vaikai mano, kad jų palankumas motinai gerokai susilpnėja dėl jos antrosios santuokos ir jau nebegerbia jos taip, kaip būtų gerbę, jeigu ji našlautų. Taip atsitinka ne tik kai jie patiria kokių nors nepatogumų dėl jos antrosios santuokos arba kai motinos vyras nelabai jos vertas, bet netgi be šių svarbių aplinkybių, o vien dėl to, kad motina tapo kitos šeimos dalimi. Taip pat veikia palankumą ir tėvo antrosios vedybos, tik daug silpnesniu laipsniu; ir aišku, kad čia kraujo ryšys susilpnėja kur kas mažiau, negu ištekėjus motinai. Šie du reiškiniai ir šiaip nepaprasti, tačiau dar nepaprastesni juos palyginus.

Tam, kad sukurtume tobulą jungtį tarp dviejų objektų, reikia ne tik kad vaizduotė dėl panašumo, gretimumo arba priežastingumo pereitų nuo vieno prie kito, bet kad ir grįžtų nuo antrojo prie pirmojo taip pat lengvai ir sklandžiai. Iš pirmo žvilgsnio toks nuoseklumas gali pasirodyti būtinas ir neišvengiamas. Jei vienas objektas panašus į kitą, šis būtinai turi būti panašus į pirmąjį. Jei vienas objektas yra kito priežastis, antrasis yra savo priežasties padarinys. Tas pats pasakytina ir apie gretimumą; kadangi santykis visada abipusis, galima pagalvoti, kad vaizduotei sugrįžti nuo antrojo objekto prie pirmojo visada turi būti taip pat natūralu, kaip ir nuo pirmojo objekto pereiti prie antrojo. Tačiau giliau patyrinėję mes nesunkiai atskleisime savo klaidą. Tarkime, kad antrasis objektas, be savo abipusio santykio su pirmuoju, taip pat turi stiprų santykį su trečiuoju objektu; čia mintis, nuo pirmojo objekto perėjusi prie antrojo, negrįžta atgal taip pat sklandžiai, nors santykis išlieka tas pats, bet lengvai dėl pasirodžiusio naujo santykio pereina prie trečiojo objekto ir suteikia vaizduotei naują impulsą. Tad naujasis santykis susilpnina jungtį tarp pirmojo ir antrojo objekto. Fantazija dėl pačios savo prigimties yra labai svyruojanti ir nepastovi; ji visada laiko stipriau susietais du objektus tada, kai pereina į abi puses vienodai lengvai, o ne tada, kai juda lengvai tik į vieną pusę. Toks dvišalis judėjimas yra tarsi dvigubi ryšiai, susiejantys objektus artimiau ir glaudžiau.

Antroji motinos santuoka nesuardo vaiko ir tėvų santykio; ir šio santykio visiškai gana lengvai ir sklandžiai perkelti mano vaizduotę nuo savęs prie jos. Tačiau pasiekusi šį įžvalgos tašką vaizduotė pamato, kad jos objektas apsuptas daugeliu kitų santykių, metančių iššūkį jos palankumui, ji sutrinka ir nežino, kurį pasirinkti, prie kurio naujo objekto pulti. Mintis jau nebeturi reikiamo judrumo veikti lengvai ir nepasiduoda polinkiui keistis. Ji sklandžiai nueina, bet grįžta sunkiai; ir dėl tokio pertrūkio santykis labai susilpnėja, palyginti su tuo, kuris leidžia atvirai ir lengvai pereiti į abi puses.

Dabar, kad pagrįstume, kodėl šis poveikis neišlaiko tokio paties laipsnio antrą kartą vedant tėvui, mes turime apmąstyti tai, ką jau įrodėme: nors vaizduotė lengvai pereina nuo mažesnio objekto prie didesnio, ji ne taip lengvai grįžta nuo didesnio prie mažesnio. Kai mano vaizduotė eina nuo manęs prie mano tėvo, ji ne taip lengvai persikelia nuo jo prie jo antrosios žmonos ir nesvarsto, kad tėvas įėjo į kitą šeimą, bet tebelaiko jį galva tos šeimos, kurios dalis esu aš pats. Jo pranašumas trukdo minčiai lengvai pereiti nuo jo prie jo sutuoktinės, bet išlaiko atvirą kelią grįžti prie manęs dėl to paties vaiko ir tėvo santykio. Tėvo neįklampina naujai įgytas santykis, todėl dvišalis judėjimas, arba minties judrumas, išlieka lengvas ir natūralus. Dėl fantazijos mėgavimosi jai būdingu nepastovumu vaiko ir tėvo ryšys išsaugo visą savo jėgą ir įtaką.

Motina nemano, kad jos ryšys su sūnumi susilpnėja dėl to, kad juo dalijasi su savo vyru; taip pat nesusilpnėja ir sūnaus ryšys su tėvu, nors šį ryšį jis dalijasi su broliu. Čia trečiasis objektas susietas ir su pirmuoju, ir su antruoju, todėl vaizduotė tarp visų keliauja itin sklandžiai.

V SKYRIUS Apie mūsų pagarbą turtingiesiems ir galingiesiems

Niekas negali taip sukelti mūsų pagarbos kitam žmogui, kaip jo galia ir turtai, o paniekos — jo skurdas ir menkystė. Kadangi pagarbą ir panieką reikia laikyti meilės ir neapykantos rūšimi, tai čia derėtų paaiškinti šiuos reiškinius.

Laimei, dažniausiai taip atsitinka, kad sunkiausia ne atskleisti principą, padedantį sukurti tokį poveikį, bet pasirinkti svarbiausią ir veiksmingiausią iš visų pasireiškiančių. Pasitenkinimą , kurį mums teikia kitų turtai, ir pagarbą , kurią jaučiame jų savininkams, galima sakyti, lemia trys skirtingos priežastys. Pirma — jų valdomi objektai, tokie kaip namai, sodai, ekipažai; šie daiktai ir šiaip malonūs, tad kiekvienam apie juos mąstančiam arba į juos žvelgiančiam būtinai kelia pasitenkinimą. Antra — nauda, kurios tikimės iš turtingų ir galingų pasidaliję su jais nuosavybę. Trečia — simpatija, priverčianti mus dalytis pasitenkinimu tų, kurie su mumis suartėja. Visi šie principai gali veikti išvien kurdami aptariamą reiškinį. Klausimas, kuriam iš jų mes turėtume galutinai jį priskirti.

Aišku, kad pirmasis principas, t. y. malonių objektų apmąstymas, gali turėti didesnę įtaką, negu mes linkę įsivaizduoti iš pirmo žvilgsnio. Mes retai mąstome apie tai, kas gražu arba bjauru, malonu arba nemalonu be malonių ar nesmagių emocijų; ir nors šie pojūčiai ne itin pasireiškia, jei mąstome įprastai vangiai, bet juos lengva atskleisti skaitant arba šnekučiuojantis. Išmoningi žmonės visada pakreipia pokalbio tėkmę prie dalykų, kurie puoselėja vaizduotę; ir poetai niekada nepateikia kitokių dalykų, išskyrus būtent šiuos. Ponas Philipsas puikios poemos siužetui pasirinko sidrą. Alus nebūtų toks tinkamas, nes mažiau malonus ir skoniui, ir akiai. Tačiau jis tikrai būtų pasirinkęs vyną, o ne kurį nors iš minėtų dviejų, jei tik gimtoji jo šalis būtų galėjusi pasiūlyti tokį malonų gėrimą. Iš čia mes galime matyti, kad kiekvienas juslėms malonus dalykas tam tikru mastu malonus ir fantazijai ir kad jis perduoda mūsų minčiai pasitenkinimo vaizdinį, kurį perteikia iš tikrųjų prisilietęs prie kūno organų.

Nors šie samprotavimai ir gali mus paskatinti laikyti šį vaizduotės subtilumą pagarbos, rodomos turtingiems ir galingiems, priežastimi, tačiau yra daug kitų motyvų, neleidžiančių jo laikyti vieninteliu arba galutiniu. Mat malonumo idėjos gali daryti mums įtaką vien dėl savo gyvumo, priartinančio jas prie įspūdžių, tad visiškai natūralu, kad tik tos idėjos turi šią įtaką, kurioms palankios dauguma aplinkybių ir kurios yra natūraliai linkusios tapti stiprios ir gyvos — tokios kaip visų žmogiškųjų būtybių aistrų ir pojūčių idėjos. Kiekviena žmogiškoji būtybė panaši į mus pačius, todėl ir yra pranašesnė už bet kurį kitą objektą, kai operuoja vaizduote.