Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Vadinasi, mes galime daryti prielaidą, kad prielankumo ir pykčio aistros skiriasi nuo meilės ir neapykantos, ir jungiasi prie jų tik dėl pradinės proto sandaros. Prigimtis suteikė kūnui tam tikrų potraukių ir polinkių, kuriuos ji sustiprina, susilpnina ar keičia atsižvelgdama į skysčių arba kietųjų kūnų būklę; taip pat ji elgiasi ir su protu. Atsižvelgiant į tai, ar mes apimti meilės, ar neapykantos, protui kyla atitinkamas laimės arba bėdos asmeniui, šių aistrų objektui, troškimas, ir jis kinta keičiantis šioms priešingoms aistroms. Abstrakčiai žvelgiant, tokia dalykų tvarka nėra būtina. Meilės ir neapykantos gali nelydėti nė vienas iš šių troškimų arba tikroji jų jungtis gali būti visiškai priešinga. Jei tik prigimtis norėtų, meilė galėtų turėti tokį poveikį kaip neapykanta, o neapykanta — kaip meilė. Aš nematau jokio prielaidos, kad bėdos troškimą galima prijungti prie meilės, o laimės prie neapykantos, prieštaravimo. Jei aistros ir troškimo pojūčiai būtų priešingi, prigimtis galėtų sukeisti pojūčius, nekeisdama troškimo krypties, ir taip juos suderintų.

VII SKYRIUS Apie gailestį

Nors laimės ar bėdos troškimas kitiems, atsižvelgiant į tai, ar jaučiame jiems meilę ar neapykantą, yra savavališkai ir iš pat pradžių prigimties mums įdiegtas instinktas, mes pastebime, kad dažniausiai jį galima sukelti dirbtinai, be to, jį gali sukelti antriniai principai. Gailestis — tai rūpestis, o pagieža — džiaugsmas dėl kitų bėdos, tačiau ne draugiškumas ir ne priešiškumas sukelia šį rūpestį ar džiaugsmą. Mes gailimės net nepažįstamų ir visiškai mums abejingų, o jeigu mūsų piktavališkumą kitam žmogui sužadina patirta žala arba skriauda, tuomet, tiesą sakant, tai yra ne pagieža, o kerštas. Tačiau patyrinėję gailesčio ir pagiežos jaudulius mes pamatysime, kad jie yra antriniai, kylantys iš pradinių jaudulių, ir įvairuoja dėl tam tikrų minties arba vaizduotės vingių.

Gailesčio aistrą bus lengva paaiškinti remiantis minėtu samprotavimu apie simpatiją. Mes turime gyvą bet kurio su mumis susijusio daikto idėją. Visos žmogiškos būtybės susietos su mumis dėl panašumo. Todėl šių būtybių asmenybės, jų interesai, aistros, kančios ir malonumai turi gyvai mus paveikti ir sukelti emociją, panašią į pradinę; nes gyva idėja lengvai paverčiama įspūdžiu. Jei tai teisinga apskritai, tai juolab turi būti teisinga kalbant apie sielvartą ir liūdesį. Jie visada stipresni ir veikia ilgiau už bet kokį malonumą arba gėrėjimąsi.

Tragedijos žiūrovas patiria ištisą virtinę sielvarto, baimės, pasipiktinimo ir kitų jaudulių, kuriuos poetas perteikia per pristatomus personažus. Dauguma tragedijų baigiasi laimingai, o puikios tragedijos negalima sukurti be permainingų likimo posūkių, tad žiūrovas privalo įsijausti į visus šiuos pokyčius ir išgyventi pramanytą džiaugsmą kaip ir bet kurią kitą aistrą. Tad, jei netvirtinsime, kad kiekviena atskira aistra perteikiama atskira pradine kokybe ir nekyla pagal jau paaiškintą bendrą simpatijos principą, tai turėsime pripažinti, kad jos visos kyla pagal šį principą. Išskirti kurią nors vieną atrodytų nepaprastai neprotinga. Kadangi jos visos iš pradžių pasireiškia vieno asmens protui, o paskui pasireiškia kito protui; be to, jos pasireiškia visada vienodai — iš pradžių kaip idėja, o paskui kaip įspūdis, tad ir perėjimą turi sukelti tas pats principas. Bent jau aš esu tikras, kad toks samprotavimas tiek gamtos filosofijoje, tiek ir kasdieniame gyvenime turėtų būti įtikinamas.

Prie to pridėkite, kad gailestis labai priklauso nuo objekto gretimumo ir net nuo vaizdo, o tai įrodo, kad jį sukelia vaizduotė. Nereikia nė sakyti, kad gailestis labiausiai būdingas moterims ir vaikams, nes jie dažniausiai vadovaujasi šiuo gebėjimu. Tas pats silpnumas, verčiantis juos alpti, jei net ir geriausio draugo rankose pamato apnuogintą kardą, verčia juos nepaprastai gailėti tų, kurie jiems atrodo apimti širdgėlos ar sielvarto. Filosofai, kildinantys šią aistrą iš net nežinau kokių įmantrių sėkmės nepastovumo ir mus galinčių ištikti matytų bėdų apmąstymų, pamatys, kad, kaip ir daugelis kitų, šis pastaba, kurią labai lengva pateikti, jiems prieštarauja.

Belieka atkreipti dėmesį į vieną gana nepaprastą su šia aistra susijusį reiškinį, tai yra, kad perduodama simpatijos aistra kartais įgyja stiprumo dėl savo kilmės silpnumo ir netgi kyla perduodant neegzistuojančius jaudulius. Antai jei asmuo gauna garbingas pareigas arba paveldi didelį palikimą, mes visada daug labiau džiaugiamės jo gerove, jei jis pats, atrodo, mažiausiai teikia jai reikšmės ir labai santūriai ir abejingai ja naudojasi. Panašiai žmogų, kurio nesėkmės neprislegia, daug labiau apraudame dėl jo kantrumo, o jei ši dorybė tokia stipri, kad visiškai nuslopina nerimą, ji dar labiau paskatina mūsų užuojautą jam. Jei dorą asmenį ištinka, kaip įprastai suprantama, didelė nesėkmė, mes susidarome nuomonę apie jo būseną ir perkėlę savo vaizduotę nuo priežasties prie įprastinio jos padarinio iš pradžių suvokiame gyvą jo širdgėlos idėją, o paskui patiriame jos įspūdį, visiškai neatsižvelgdami į proto didybę, iškeliančią jį virš tokios emocijos; arba turime ją galvoje tik tam, kad sustiprintų mūsų žavėjimąsi, meilę ir švelnumą jam. Iš patyrimo mes žinome, kad tam tikras aistros laipsnis paprastai turi sąsają su tam tikra nelaime, ir nors aptariamas pavyzdys yra išimtis, vaizduotė vis dėlto paklūsta bendrajai taisyklei ir verčia mus suvokti gyvą aistros idėją arba veikiau pajusti pačią aistrą taip, lyg iš tikrųjų ji būtų užvaldžiusi tą asmenį. Dėl to paties principo mes išraustame, kai žmonės kvailai elgiasi mūsų akivaizdoje, nors jie ir nerodo jokio gėdos jausmo ir apskritai, matyt, nė nesuvokia savo kvailumo. Visa tai vyksta dėl simpatijos, tačiau ji tėra dalinė ir mato savo objektus tik iš vienos pusės, neatsižvelgdama į kitą, turinčią priešingą poveikį ir galinčią visiškai sunaikinti pirmosios sukeltą emociją.

Taip pat yra pavyzdžių, kai abejingumas ir nejautrumas nesėkmei padidina mūsų rūpestį nesėkmę patyrusiu, nors abejingumą sukuria tikrai ne dorybė ir ne didžiadvasiškumas. Antai sunkinančia žmogžudystės aplinkybe laikoma tai, kad jos aukomis tapo miegantys žmonės, visiškai tikri dėl savo saugumo; pavyzdžiui, istorikai paprastai apie kokį nors mažametį princą, pakliuvusį į savo priešų nelaisvę, sako, kad kuo mažiau jis suvokia savo nesėkmingą padėtį, tuo didesnės užuojautos yra vertas. Čia mes patys suprantame apgailėtiną tokio asmens padėtį, ir ji sužadina mums gyvą idėją ir širdgėlos pojūtį — paprastai ją lydinčią aistrą; ši idėja tampa dar gyvesnė, o pojūtis dar stipresnis dėl kontrasto su saugumu ir abejingumu, pasireiškiančiu pačiam asmeniui. Bet koks kontrastas visada jaudina vaizduotę, ypač jei jį pateikia subjektas; o gailestis priklauso vien nuo vaizduotės.77

VIII SKYRIUS Apie pagiežą ir pavydą

Dabar turime paaiškinti pagiežos aistrą, kuri imituoja neapykantos poveikius, panašiai kaip gailestis — meilės, ir suteikia mums džiaugsmą dėl kitų, niekaip mūsų neįžeidusių ir neįskaudinusių, kančių ir bėdų.

Žmonių jausmus ir nuomones taip menkai valdo protavimas, kad jie visada apie objektus labiau sprendžia iš palyginimų, o ne pagal tikrąją jų vertę ir vertingumą. Jei protas nusistato arba įpranta prie kokio nors tobulumo laipsnio, tai viskas, kas jo nesiekia, nors iš tiesų yra gerbtina, vis vien veikia aistras taip, lyg būtų netobula ir prasta. Tai pradinė sielos kokybė, panaši į kasdien mūsų išbandomą kūno kokybę. Tarkime žmogus sušildo vieną ranką ir atvėsina kitą; tas pats vanduo vienu kartu atrodys jam ir karštas, ir šaltas, atsižvelgiant į atskirų organų padėtį. Nedidelis bet kurios kokybės laipsnis, pasireiškęs po didesnio, sukelia mažesnį, negu iš tikrųjų yra, o kartais netgi priešingos kokybės pojūtį. Bet koks švelnus skausmas po stipraus atrodo menkniekis ar netgi tampa malonumu; kita vertus, stiprus skausmas po švelnaus yra dvigubai skausmingesnis ir nemalonesnis.