Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tuo niekas negalėtų suabejoti kalbant apie mūsų aistras ir pojūčius. Tačiau kalbant apie mūsų idėjas ir objektus gali kilti šiek tiek keblumų. Jei objektas mūsų akyse ar vaizduotėje, palyginti su kitais, didėja arba mažėja, objekto vaizdinys ir idėja lieka tokie patys, ir jo tįsumas tinklainėje ir smegenyse, arba suvokimo organe, nepasikeičia. Akys laužia šviesos spindulius, o regos nervai perduoda vaizdinius smegenims visiškai taip pat, neatsižvelgdami į tai, didelis ar mažas objektas buvo pasireiškęs; netgi vaizduotė nekeičia savo objekto matmenų palyginusi jį su kitais. Tuomet iškyla klausimas: kaip iš to paties įspūdžio ir tos pačios idėjos, mes galime formuluoti tokius skirtingus sprendimus apie tą patį objektą ir vieną kartą žavėtis jo dydžiu, o kitą niekinti jį dėl mažumo. Tokia mūsų sprendimų įvairovė, be abejo, turi atsirasti dėl kokio nors suvokinio įvairavimo, tačiau tiesioginiam objekto įspūdžiui ar idėjai įvairavimas nebūdingas, tad jis turi būti būdingas kokiam nors kitam įspūdžiui, lydinčiam pirmąjį.

Tam, kad paaiškinčiau šį dalyką, aš užsiminsiu apie du principus, vieną iš jų išsamiau paaiškinsiu toliau šiame traktate, o kitas jau buvo paaiškintas. Aš manau, drąsiai galima nustatyti bendrą maksimą, kad juslėms pasireiškia tik toks objektas ir vaizduotė suformuluoja tik tokį vaizdinį, kurį lydi tam tikra emocija arba prie jo derantis sielos judėjimas; ir nors iš įpročio tampame nejautrūs šiam pojūčiui ir imame painioti jį su objektu ar idėja, vis dėlto kruopščiais ir tiksliais bandymais bus nesunku juos atskirti ir skirti. Pavyzdžiui, imkime tįsumą ir skaičių; akivaizdu, kad bet kuris labai didelis objektas, kaip vandenynas, besidriekianti lyguma, ilga kalnų virtinė, didžiulė giria, arba labai didelis objektų kiekis, kaip armija, laivynas arba minia, sužadina protui juntamą emociją; o susižavėjimas, sukeltas pasireiškus tokiems objektams, yra vienas iš gyviausių malonumų, kuriuos žmogaus prigimtis sugeba patirti. Tačiau kadangi šis susižavėjimas didėja arba mažėja didėjant arba mažėjant objektams, tai pagal jau minėtus principus78 mes galime padaryti išvadą, kad jis yra sudėtinis padarinys, atsirandantis iš keleto sutapusių padarinių, kilusių iš kiekvienos priežasties dalies. Taigi kiekvieną tįsumo dalį ir kiekvieną skaičiaus vienetą lydi atskira emocija, ir nors ši emocija ne visada esti maloni, vis dėlto sutapusi su kitomis ir sužadinusi nuotaiką iki reikiamo lygio ji prisideda kuriant susižavėjimą, o jis visada malonus. Jei tai pripažįstama tįsumui ir skaičiui, nekils sunkumų pripažinti dorybei ir ydai, sumanumui ir kvailumui, turtui ir skurdui, laimei ir nesėkmei bei kitiems panašios rūšies objektams, visada lydimiems akivaizdžios emocijos.

Kitas principas, apie kurį užsiminsiu, yra bendrųjų taisyklių laikymasis, jo įtaka veiksmams ir supratimui itin galinga ir jis sugeba apgauti netgi pačias jusles. Kai tik iš patyrimo mes sužinome, kad objektą visada lydi kitas, tai kaskart pasireiškus pirmajam objektui, kad ir labai ženkliai pasikeitus aplinkybėms, mes natūraliai metamės prie antrojo ir taip gyvai ir smarkiai formuluojame jo idėją, tarsi apie jo egzistavimą būtume nusprendę iš paties teisingiausio ir patikimiausio savo supratimo. Niekas negali atverti mums akių, net mūsų juslės, nes jos, užuot pataisiusios šį klaidingą sprendimą, dažnai jam pasiduoda ir, atrodo, tik patvirtina klaidas.

Pridėjęs jau minėtą palyginimo įtaką iš šių dviejų principų aš padarau labai trumpą ir aiškią išvadą. Kiekvieną objektą lydi kokia nors prie jo deranti emocija: didelį objektą — stipri emocija, mažą objektą — silpna emocija. Tad jei didelis objektas pasireiškia po mažo, jis priverčia silpną emociją pakeisti stipria. Tačiau stipri emocija, pakeitusi silpną emociją, dar labiau sustiprėja ir peržengia įprastines jai derančias ribas. Bet kiekvieną objekto didumą paprastai lydi tam tikras emocijos laipsnis, todėl natūralu, kad emocijai sustiprėjus mes įsivaizduojame, kad ir objektas padidėjo. Padarinys perkelia mūsų žvilgsnį prie įprastinės jo priežasties, o tam tikras emocijos laipsnis — prie tam tikro objekto didumo; ir mes nepaisome, kad palyginimas gali pakeisti emociją, visiškai nepakeitęs objekto. Tie, kurie išmano metafizinę optikos dalį ir žino, kaip mes perkeliame supratimo sprendimus ir išvadas juslėms, lengvai suvoks visą operaciją.

Tačiau prieš palikdami šį naująjį atradimą apie įspūdį, slapta lydintį kiekvieną idėją, mes turime bent jau pripažinti principą, pagal kurį padaromas šis atradimas, kad objektai atrodo didesni arba mažesni lyginant juos su kitais. Mes turime tiek daug pavyzdžių, kad niekaip negalime suabejoti jo teisingumu; ir iš šio principo aš kildinu pagiežos ir pavydo aistras.

Akivaizdu, kad mes turime patirti didesnį arba mažesnį pasitenkinimą arba nerimą apmąstydami savo padėtį ir aplinkybes, atsižvelgdami į tai, kiek jos, palyginti su, mūsų nuomone, turimais savo turtais, galia, nuopelnais ir reputacija, atrodo daugiau ar mažiau sėkmingos ar nelaimingos. Tačiau apie objektus mes dažniausiai sprendžiame ne pagal jų tikrąją vertę, bet susidarome nuomonę lygindami juos su kitais objektais, vadinasi, iš to išeina, kad pagal tai, kokią didesnę ar mažesnę kitų laimę ar nesėkmę matome, mes turime spręsti ir apie savąją bei jausti tokią pačią nuoskaudą ar malonumą. Kito nesėkmė duoda mums gyvesnę mūsų pačių laimės idėją, o jo laimė — gyvesnę mūsų nesėkmės idėją. Taip pirmoji sukelia džiaugsmą, antroji nerimą.

Taigi čia yra tarsi apverstas gailestis, kitaip tariant, stebėtojui kyla priešingi pojūčiai, negu jaučia asmuo, kurį jis apmąsto. Apskritai galime pažymėti, kad su kitu lyginamas objektas visų rūšių palyginimuose visada verčia mus iš to kito gauti priešingą pojūtį, negu jis pats sukelia tiesiogiai ir skubiai jį apžvelgiant. Mažas objektas verčia didelį atrodyti dar didesnį. Didelis objektas verčia mažą atrodyti dar mažesnį. Pats nenormalumas sukuria nerimą, bet verčia mus gauti daugiau malonumo dėl savo kontrasto su puikiu objektu, kuris dėl to tampa dar puikesnis; antra vertus, puikumas, pats keliantis malonumą, verčia mus patirti daugiau skausmo dėl kontrasto su kokiu nors bjauriu daiktu, ir jo nenormalumas dar paryškėja. Vadinasi, taip pat turi būti ir su laime bei nesėkme. Tiesiogiai žvelgdami į kito malonumą ir mes natūraliai patiriame malonumą, o palyginę jį su savuoju išgyvename skausmą. Kito skausmas ir mums skaudus kaip pats skausmas, tačiau papildo mūsų pačių laimės idėją ir teikia malonumą.

Nieko keista, jei kitų laimė ar nesėkmė sukelia mums priešingą pojūtį, nes tas pats palyginimas gali suteikti pagiežos sau ir priversti mus džiaugtis savo skausmu ir liūdėti dėl savo malonumų. Juk buvęs skausmas malonus, jei esame patenkinti dabartine savo padėtimi; antra vertus, mūsų praeities malonumai kelia nerimą, jei dabar nieko panašaus nepatiriame. Čia veikia tas pats palyginimas kaip mums apmąstant kitų pojūčius, tad jį turi lydėti tokie patys padariniai.

Be to, asmuo gali plėtoti šią pagiežą sau ir apėmęs net savo laimę nueiti taip toli, kad tyčia ieškos sielvarto ir didins savo skausmą ir liūdesį. Taip gali atsitikti dviem atvejais. Pirma, dėl draugo ar brangaus asmens bėdos ir nesėkmės. Antra, jei jis jaučia sąžinės graužimą dėl nusikaltimo, dėl kurio yra kaltas. Abu šiuos nenatūralius potraukius blogiui sukelia palyginimo principas. Asmuo, pats atsidavęs kokiam nors malonumui, kai jo draugą slegia sielvartas, palyginęs jį su savo patiriamu malonumu, labiau jaučia atspindėtą savo draugo nerimą. Iš tikrųjų šis kontrastas turėtų pagyvinti esamą malonumą. Tačiau sielvartas čia laikomas vyraujančia aistra, tad jis viską nusveria į savo pusę ir viską praryja, ir nė trupučio neoperuojama kita aistra. Taip žmonės atgailauja, kai baudžia save už savo praeities nuodėmes ir paklydimus. Kai nusikaltėlis mąsto apie pelnytą bausmę, jos idėja, palyginti su esama ramybe ir pasitenkinimu, didėja ir iš dalies skatina jį ieškoti nerimo tam, kad išvengtų šio nemalonaus kontrasto.