Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Todėl aš sakau, kad niekas negali sukurti nė vienos iš šių aistrų nepalaikydamas dvigubų santykių, t. y. idėjų su aistros objektu ir pojūčio su pačia aistra. Tai mes turime įrodyti savo bandymais.

Pirmasis bandymas. Kad šie bandymai geriau pavyktų, iš pradžių tarkime, kad susiklosčius minėtoms aplinkybėms, t. y. atsidūrus kito asmens draugijoje, atsiranda objektas, nei įspūdžiais, nei idėjomis nesusietas nė su viena iš šių aistrų. Todėl tarkime, kad mes abu žvelgiame į paprastą akmenį arba į kokį nors kitą įprastą, nė vienam iš mūsų nepriklausantį objektą, kuris pats nesukelia jokios emocijos, arba nepriklausomo skausmo ir malonumo; akivaizdu, kad toks objektas nesukurs nė vienos iš šių keturių aistrų. Išbandykime jį su kiekviena iš eilės. Pritaikykime jį meilei, neapykantai, nuolankumui ir puikybei; nė vienos iš jų nekils nė mažiausio įsivaizduojamo laipsnio. Pakeiskime kuo daugiau objektų, tik pasirūpinkime pasirinkti neturintį nė vieno iš šių dviejų santykių. Pakartokime bandymą keičiantis visiems įmanomiems proto nusiteikimams. Kad ir koks būtų nusiteikimas, joks objektas iš visos gamtos įvairovės nesužadins nė vienos aistros be šių santykių.

Antrasis bandymas. Tad objektas, kuriam reikia abiejų šių santykių, be jų niekada nesukurs jokios aistros, vis dėlto suteikime jam vieną iš šių santykių ir pažiūrėkime, kas iš to išeis. Antai tarkime, kad aš žvelgiu į akmenį ar į kitą įprastą objektą, priklausantį man arba mano draugui, taip įgyju idėjų santykį su aistrų objektu; aišku, jog svarstant aprioriškai , jokių emocijų pagrįstai negalima tikėtis. Mat, be to, kad idėjų santykis operuoja protu nejuntamai ir ramiai, jis dar suteikia ir tokį patį impulsą priešingoms puikybės ir nuolankumo, meilės ir neapykantos aistroms, atsižvelgiant į tai, kam priklauso objektas — mums ar kitiems; bet ši aistrų priešprieša turi sugriauti viską ir palikti protą visiškai laisvą, be jokių jaudulių ir emocijų. Šį apriorinį samprotavimą patvirtina patyrimas. Joks vienas įprastas arba kasdienis objektas, nesukuriantis nuo aistros nepriklausomo skausmo ar malonumo, niekada nesugebės dėl nuosavybės ar kitokių santykių su mūsų savuoju aš arba su kitais sukurti puikybės arba nuolankumo, meilės arba neapykantos jaudulių.

Trečiasis bandymas. Tad akivaizdu, kad vien idėjų santykis nesugeba sukelti šių jaudulių. Dabar pašalinkime šį santykį ir vietoje jo įdėkime įspūdžių santykį, pasirinkę objektą, kuris yra malonus arba nemalonus ir nėra susietas nei su mūsų savuoju aš, nei su mūsų draugu; žiūrėkime, kokios bus pasekmės. Svarstydami klausimą iš pradžių aprioriškai , kaip ir antrajame bandyme, mes galime padaryti išvadą, kad objektas turės silpną, bet neapibrėžtą jungtį su šiomis aistromis. Mat be to, kad šis santykis nėra šaltas ir nesuvokiamas, jo neapsunkina idėjų santykis ir nenukreipia mūsų vienoda jėga prie dviejų skirtingų aistrų, kurios susipriešinusios naikina viena kitą. Tačiau, jei pasvarstysime, viena vertus, kad šio perėjimo nuo pojūčio prie jaudulio nepastūmėja joks idėjų perėjimą kuriantis principas; ir nors, kita vertus, vienas įspūdis lengvai susilieja su kitu, vis dėlto objektų pokytis turėtų prieštarauti visiems šios rūšies perėjimą sukeliantiems principams; todėl galime daryti išvadą, kad niekas niekada nebus tvirta arba ilgalaike jokios aistros priežastimi, jei yra sujungtas su aistra tik įspūdžio santykiu. Mūsų samprotavimo išvada pagal analogiją, pasvėrus šiuos argumentus, būtų ši: objektas, sukūręs malonumą arba nerimą, tačiau neturintis jokios jungties su mumis pačiais ir su kitais, gali suteikti nusiteikimą natūraliai pulti į puikybę arba meilę, nuolankumą arba neapykantą ir ieškoti kitų objektų, dėl kurių dvigubiems santykiams padedant gali atrasti šiuos jaudulius; bet objektas, turintis tik vieną iš šių santykių, kad ir patį palankiausią, niekaip negali sukelti pastovios ir tvirtos aistros.

Laimei, visas šis samprotavimas visiškai atitinka patyrimą ir aistrų apraiškas. Tarkime, aš su savo draugu keliauju po mums abiem visiškai svetimą šalį; akivaizdu, jei vaizdai gražūs, keliai malonūs, o užeigos namai patogūs, tai jie visi gali suteikti man gerą nuotaiką savo paties ir bendrakeleivio atžvilgiu. Tačiau mes manome, kad ši šalis niekaip nesusijusi nei su manim, nei su mano draugu, tai ji negali tapti tiesiogine puikybės ir meilės priežastimi; vadinasi, jeigu aš nerasiu aistros kokiam nors kitam objektui, palaikysiančiam su vienu iš mūsų artimesnį santykį, mano emocijas reikėtų vertinti kaip pakylėtą arba žmonijai palankią pilnatvę, o ne kaip tvirtą aistrą. Taip pat atsitinka ir tuomet, kai objektas sukuria nerimą.

Ketvirtasis bandymas. Išsiaiškinome, kad nei jokių idėjų arba įspūdžių santykių neturintis objektas, nei objektas, turintis tik vieną santykį, negali būti puikybės arba nuolankumo, meilės arba neapykantos priežastimi; vien samprotavimas be jokių tolesnių bandymų gali įtikinti mus, kad viskas, kas turi dvigubus santykius, būtinai turi sužadinti “šias aistras; tačiau akivaizdu, kad tam reikia kokios nors priežasties. Tačiau, kad abejonėms liktų kuo mažiau vietos, atnaujinkime savo bandymus ir pažiūrėkime, ar jie patenkins mūsų lūkesčius. Aš pasirenku objektą, tarkime, dorybę, kuri kelia atskirą pasitenkinimą; šiam objektui aš suteikiu santykį su savuoju aš ir matau, kad taip susiklosčius aplinkybėms iš karto kyla aistra. O kokia aistra? Ogi pati puikybė, nes ją objektas palaiko dvigubais santykiais. Jo idėja susieta su savuoju aš — aistros objektu; jo sukeltas pojūtis panašus į aistros pojūtį. Kad įsitikinčiau, jog nesuklydau atlikdamas bandymą, iš pradžių aš pašalinu vieną santykį, paskui kitą, ir matau, kad kiekvienas pašalinimas visiškai sunaikina aistrą ir palieka objektą visiškai abejingą. Tačiau to man negana. Aš atlieku dar vieną bandymą; ir užuot pašalinęs santykį aš tiktai pakeičiu jį kitu, skirtingos rūšies. Aš manau, kad dorybė būdinga mano draugui, ne man pačiam, ir stebiu, kas išeis iš tokio pokyčio. Aš iš karto suvokiu, kad jauduliai apsisuka ratu ir palikę puikybę, kuriai beliko vienas santykis, t. y. įspūdžių, metasi prie meilės, nes prie jos yra traukiami dvigubais įspūdžių ir idėjų santykiais. Pakartoju tą patį bandymą ir iš naujo pakeičiu idėjų santykį, ir sugrąžinu jaudulius prie puikybės; o pakartojęs bandymą dar kartą aš vėl perkeliu juos prie meilės arba gerumo. Visiškai įtikintas šio santykio įtaka, aš išbandau kito padarinius ir pakeitęs dorybę yda, malonų įspūdį, kylantį iš pirmojo, paverčiu nemaloniu, sukeliamą antrojo. Tad padarinys atitinka lūkesčius. Yda, būdinga kitam, dėl dvigubų santykių sužadina neapykantos, o ne meilės aistrą, kuri dėl tos pačios priežasties kyla dėl dorybės. Aš tęsiu bandymą, iš naujo pakeičiu idėjų santykį, ir manau, kad ydą turiu aš pats. Na ir kas? Kaip įprasta. Vėl keičiasi aistra iš neapykantos į nuolankumą. Šį nuolankumą aš paverčiu puikybe iš naujo pakeitęs įspūdį; ir galiausiai matau, kad apsukau ratą, visais tais pakeitimais grąžinau aistrai tą pačią būklę, kokią radau iš pradžių.

Tačiau, kad reikalas taptų dar aiškesnis, aš keičiu objektą ir atlieku bandymą ne su yda ir dorybe, o su grožiu ir bjaurumu, turtingumu ir skurdu, galia ir pavaldumu. Kiekvienas iš šių objektų, keičiantis jų santykiams, taip pat apibėga aistrų ratą; kad ir kokios tvarkos mes laikysimės — nuo puikybės eisime prie meilės, neapykantos ir nuolankumo, ar nuo nuolankumo prie neapykantos, meilės ir puikybės, bandymas dėl to nė kiek nesikeičia. Teisybė, kai kuriomis progomis vietoje meilės ir neapykantos kyla pagarba ir panieka; iš esmės tai tos pačios aistros, tik šiek tiek pasikeitusios dėl kai kurių priežasčių, kurias paaiškinsime toliau.