Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Dabar iš viso šio samprotavimo bus lengva padaryti išvadą ir įrodyti, kad turtai sukelia jų savininkams puikybę arba tuštybę, kaip jie visada neklystamai daro, vien tik dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių. Pati turtų esmė yra galia įsigyti gyvenimo malonumų ir patogumų. Pati šios galios esmė susideda iš tikimybės ją panaudoti ir iš to, kad ji verčia mus teisingu arba klaidingu samprotavimu paankstinti realų malonumo egzistavimą. Pats šis išankstinis malonumas yra labai didelis malonumas; o jo priežastis esti koks nors turtas arba valda, kuria mes mėgaujamės, vadinasi, ji yra susijusi su mumis, tad čia mums prieš akis kuo tiksliausiai ir aiškiausiai iškyla visos minėtos sistemos dalys.

Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios turtai kelia malonumą ir puikybę, o skurdas žadina nerimą ir nuolankumą, galia turi kelti vienas emocijas, o vergystė — antras. Galia, arba valdžia kitiems, duoda mums galimybę patenkinti visus savo troškimus, o vergystė, pajungianti mus kitų valiai, pasmerkia dideliam skurdui ir nuoskaudoms.

Čia verta pastebėti, kad tuštybė dėl galios arba gėda dėl vergystės labai padidėja atsižvelgiant į asmenis, kuriems mes esame autoritetas arba kurie mums yra autoritetas. Tarkime, galima sukurti statulas su stebuklingu mechanizmu, galinčiu judėti ir veikti pagal mūsų valią; akivaizdu, kad toks valdymas sukeltų malonumą ir puikybę, tačiau ne tokio laipsnio, kaip toks pats autoritetas sąmoningoms ir protingoms būtybėms; jų padėtį palyginus su savo autoritetas atrodys dar malonesnis ir garbingesnis. Palyginimas visada yra užtikrintas metodas padidinti pagarbą bet kokiam dalykui. Turtingas žmogus geriau jaučia savo padėties palaimą, palyginęs ją su elgetos. Tačiau galia turi būdingą pranašumą, iš dalies pasireiškiantį dėl kontrasto tarp mūsų ir mūsų valdomo asmens. Palyginimas aiškus ir natūralus: vaizduotė įžvelgia galią pačiame objekte; mintis pereina prie jos suvokimo lengvai ir sklandžiai. O kad ši aplinkybė turi didelį poveikį sustiprinti jos įtakai, paaiškės toliau, tyrinėjant pykčio ir pavydo prigimtį.

XI SKYRIUS Apie meilę šlovei

Tačiau, be šių pradinių puikybės ir nuolankumo priežasčių, yra dar ir antrinė, slypinti kitų žmonių nuomonėse ir turinti tokią pačią įtaką jauduliams. Mūsų reputacija, mūsų charakteris, mūsų vardas yra nepaprastai svarios ir reikšmingos, netgi dar vienos puikybės priežastys; dorybės, grožio ir turtų įtaka nedidelė, jei jų nepalaiko kitų žmonių nuomonės ir jausmai. Tam, kad paaiškintume šį reiškinį, turėsime padaryti nedidelį lankstą ir pirmiausia patyrinėti simpatijos prigimtį.

Nėra nuostabesnės žmogaus prigimties kokybės, ir kaip pačios kokybės, ir kaip jos pasekmių, už polinkį jausti simpatiją kitiems ir bendraujant pritarti kitų polinkiams ir jausmams, net ir labai skirtingiems ir net priešingiems negu mūsų. Tuo pasižymi ne tik vaikai, be svyravimų priimantys bet kokią jiems pateiktą nuomonę, bet net ir sveikiausios nuovokos ir supratimo žmonėms taip pat labai sunku laikytis savo samprotavimų arba savo polinkių ir nepaisyti savo draugų ir bendradarbių nuomonės. Didžiausią vienos tautos žmonių charakterių bei mąstymo būdo vienodumą taip pat turėtume priskirti šiam principui; ir kur kas labiau tikėtina, kad šis panašumas atsiranda dėl simpatijos, o ne dėl dirvos ar klimato įtakos; pastarieji visada išlieka nekintami, tačiau nepajėgia išsaugoti nepakitusio tautos charakterio net vieną šimtmetį. Prielankus žmogus akimirksniu persiima jį supančios draugijos nuotaika; netgi patys išdidžiausi ir patys niūriausi perima kai ką iš savo tėvynainių ir iš pažįstamų. Linksma veido išraiška savo ramybe ir giedra užkrečia ir mano dvasią, o pikta arba liūdna iš karto varo į nusiminimą. Neapykanta, pasipiktinimas, pagarba, meilė, drąsa, linksmybė ir melancholija — visas šias aistras aš labiau jaučiu dėl bendravimo, o ne dėl savo paties būdo ar nusiteikimo. Šis nuostabus reiškinys vertas mūsų dėmesio, ir jį reikia paaiškinti nuo pat pirmųjų principų.

Jei simpatija įkvepia kokį nors jaudulį, iš pradžių apie jį sužinome tik iš jo padarinių ir iš tų išorinių veido išraiškos ar pokalbio ženklų, kurie perduoda mums jo idėją. Idėja iš karto paverčiama įspūdžiu ir įgauna tokią jėgą ir gyvumą, kad tampa tikra aistra ir sukuria tokią pačią emociją, kaip ir bet kuris pradinis jaudulys. Tačiau kad ir koks staigus būtų šis idėjos virsmas įspūdžiu, jį sukelia tam tikros įžvalgos ir apmąstymai, neišvengiantys griežto filosofo tyrinėjimo, nors pats juos atlikęs asmuo gali jų nė nepastebėti.

Akivaizdu, kad mes visada turime intymią savojo aš idėją, arba veikiau įspūdį, ir kad mūsų sąmonė duoda mums tokią gyvą savo asmens sąvoką, jog neįmanoma įsivaizduoti, kad kas nors galėtų pranokti ją šiuo požiūriu. Tad pagal minėtus principus kiekvienas su mumis susijęs objektas jį suvokiant turi šiek tiek įgyti šios sąvokos gyvumo; ir nors šis santykis nėra toks stiprus kaip priežastingumo, vis dėlto jis turi daryti didelę įtaką. Panašumas ir gretimumas — tai santykiai, kurių nedera nepaisyti; ypač kai nuo priežasties prieiname prie padarinio ir stebėdami išorinius ženklus sužinome apie realų panašaus arba gretimo objekto egzistavimą.

Toliau akivaizdu, jog visas žmogiškas būtybes gamta apdovanojo dideliu panašumu ir kad mes niekada nepastebėsime kituose kokios nors aistros arba principo, kurio didesnių ar mažesnių atitikmenų nerastume savyje. Proto struktūrai tai taip pat būdinga kaip ir kūno. Kad ir kiek skirtųsi dalių forma ar dydis, jų struktūra ir sandara iš esmės yra vienoda. Visoje šioje įvairovėje išlieka gana ženklus panašumas; šis panašumas ir turi labai padėti mums įsijausti į kitų jausmus ir lengvai bei noriai į juos įsitraukti. Atitinkamai mes matome, kad jeigu, be esminio mūsų prigimčių panašumo, yra dar ir būdingas elgsenos arba charakterio, šalies ar kalbos panašumas, tai jis palengvina simpatiją. Kuo stipresnis mūsų ir objekto santykis, tuo lengviau vaizduotė pereina ir perduoda susietai idėjai tokį sąvokos gyvumą, iš kokio mes paprastai formuluojame savojo asmens idėją.

Tačiau panašumas nėra vienintelis santykis, turintis tokį poveikį; naujų jėgų jis gauna iš visų kitų, jį lydinčių santykių. Kitų žmonių jausmai didelės įtakos neturi, jeigu jie toli nuo mūsų, todėl reikia gretimumo santykio, kad jausmai būtų visapusiai perduodami. Kraujo ryšiai — tam tikra priežastingumo atmaina, kartais gali turėti tokį patį poveikį; taip pat ir pažintis, operuojanti kaip lavinimas ir įprotis; išsamiau pamatysime šiek tiek toliau70. Visi šie santykiai, sujungti kartu, perneša mūsų pačių asmens įspūdį, arba jo suvokimą, prie kitų žmonių jausmų arba aistrų idėjos ir verčia mus suvokti juos itin stipriai ir gyvai.

Šio traktato pradžioje buvo pažymėta, kad visos idėjos gaunamos iš įspūdžių ir kad šios dvi suvokimų rūšys skiriasi tik jėgos ir gyvumo, kuriuo veikia mūsų sielą, laipsniais. Sudedamosios idėjų ir įspūdžių dalys yra visiškai vienodos. Jų pasireiškimo būdas ir tvarka gali būti tokie patys. Tad skirtingi jų jėgos ir gyvumo laipsniai yra vienintelės juos skiriančios ypatybės; o šį skirtumą sušvelninti gali įspūdžių ir idėjų santykis, tad nenuostabu, kad jausmo arba aistros idėją galima taip pagyvinti, kad ji taps tikru jausmu arba aistra. Gyva bet kokio objekto idėja visada artima savo įspūdžiui; aišku, mes galime pajusti šleikštulį ir skausmą vien savo vaizduotės jėga ir iš tikrųjų susirgti, jei dažnai galvojame apie ligą. Tačiau labiausiai tai pastebima kalbant apie nuomones ir jaudulius; ir iš principo čia gyva idėja pavirsta įspūdžiu. Mūsų jauduliai daugiausiai iš visų įspūdžių priklauso nuo mūsų pačių ir nuo vidinių proto operacijų; todėl juos natūraliau sukelia vaizduotė ir bet kuri gyva iš jų suformuluota idėja. Tokia yra simpatijos prigimtis ir priežastis; ir tik šitaip mes taip giliai įsijaučiame į kitų nuomones ir jaudulius, kai tik juos atskleidžiame.