Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Visa tai dar akivaizdžiau pamatysime iš konkrečių pavyzdžių. Žmonės didžiuojasi savo šalies, grafystės, savo parapijos grožiu. Ši grožio idėja aiškiai sukelia malonumą. Šis malonumas susijęs su puikybe. Šios puikybės objektas, arba priežastis, remiantis prielaida, yra susijęs su savuoju aš, arba puikybės objektu. Šių dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių dėka vyksta perėjimas nuo vieno įspūdžio prie kito.

Žmonės taip pat didžiuojasi šalies, kurioje gimė, klimatu, gimtosios žemės derlingumu, joje gaminamų vynų, maisto produktų, augančių vaisių kokybe, savo kalbos švelnumu arba jėga ir kitais panašiais dalykais. Aišku, visi šie objektai susiję su juslių malonumais ir iš pat pradžių yra laikomi maloniais lytėjimui, skoniui arba klausai. Kaip kitaip jie galėtų tapti puikybės objektais, jei ne dėl jau minėto perėjimo?

Yra ir tokių, kurie puikuojasi visiškai priešingais dalykais ir stengiasi sumenkinti savo šalį, lygindami ją su tomis šalimis, po kurias jiems teko keliauti. Būdami namuose ir apsupti tėvynainių šie žmonės mato, kad stiprų ryšį su savo tauta turi tokia daugybė žmonių, kad jiems jo tarsi nelieka, o tolimas jų santykis su svetimu kraštu, susiformavęs dėl to, kad jį matė ir jame gyveno, sustiprėja supratus, kad nedaugelis padarė tą patį. Todėl šie žmonės visada labiau žavisi užsienietišku grožiu, naudingumu ir retenybe, o ne tuo, kas yra namuose.

Jei jau mes didžiuojamės šalimi, klimatu ar bet kuriuo negyvu su mumis susijusiu objektu, nenuostabu, kad mes didžiuojamės ir kokybėmis tų, kurie susiję su mumis kraujo arba draugystės ryšiais. Atitinkamai mes matome, kad tos pačios kokybės, sukuriančios mums puikybę, sukuria tą patį tik silpnesnį jaudulį, kai jas pastebime su mumis susijusiuose asmenyse. Išdidumas kruopščiai atskleidžia giminaičių grožį, elgesį, nuopelnus, gerą vardą ir šlovę, ir tai yra vienas iš svarbiausių tuštybės šaltinių.

Mes didžiuojamės savo pačių turtais, kad patenkintume savo tuštybę, ir trokštame, kad visi, susiję su mumis kokiais nors ryšiais, taip pat jų turėtų, ir gėdijamės tų savo draugų ir giminaičių, kurie yra nekilmingi arba neturtingi. Todėl mes kuo toliau stumiame nuo savęs vargšus, o kadangi negalime apsaugoti kai kurių tolimų giminaičių nuo neturto, bet mūsų protėviai laikomi artimiausiais mūsų giminėmis, todėl kiekvienas stengiasi būti iš geros šeimos, senos garbingų ir turtingų protėvių giminės palikuonis.

Aš dažnai pastebiu, jog tie, kurie giriasi savo giminės senumu, džiaugiasi, jei aplinkybės susiklosto taip, kad kelių kartų jų protėviai nepertraukiamai buvo to paties žemės sklypo savininkai ir kad jų giminė niekada nekeitė savo valdų ir nebuvo persikėlusi į jokią kitą grafystę ar provinciją. Aš taip pat pastebėjau, jog dar vienas jų tuštybės dalykas yra, kai jie gali pasigirti, kad šios valdos buvo perduodamos išimtinai per vyrišką liniją ir kad šlovė ir turtai niekada nepateko į moterų rankas. Pamėginkime paaiškinti šį reiškinį pagal pateiktą sistemą.

Akivaizdu, kad tuštybės dalykai tam, kuris giriasi savo giminės senumu, yra ne tik protėvių amžius ir skaičius, bet ir jų turtai bei geras vardas, visa tai dėl giminystės ryšių tarsi meta šlovingą atspindį ir ant jo paties. Jis pirmiausia apmąsto šiuos objektus; jie maloniai jį jaudina; ir vėl per tėvų ir vaikų liniją grįžta prie savęs ir dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių yra pakylėjamas puikybės aistros. Tad aistra priklauso nuo šių santykių, vadinasi, viskas, kas sustiprina bet kurį iš šių santykių, turi sustiprinti ir aistrą, o viskas, kas susilpnina santykius, turi susilpninti ir aistrą. Na, aišku, kad nuosavybės tapatybė sustiprina idėjų santykį, paremtą kraujo ir giminystės ryšiu, ir sklandžiau perkelia fantaziją nuo vienos kartos prie kitos, nuo tolimų protėvių prie artimesnių kartų, o jie yra ir paveldėtojai, ir palikuonys. Dėl tokio sklandumo perduodamas įspūdis yra vientisesnis ir sužadina daugiau puikybės ir tuštybės.

Viskas vyksta taip pat, kai titulai ir turtai perduodami per vyrišką liniją, aplenkiant moteriškąją. Tai žmogaus prigimties kokybė, ją pasvarstysime toliau68, kad vaizduotė natūraliai krypsta prie to, kas svarbu ir reikšminga; ir jeigu jai pateikiami du objektai, mažas ir didesnis, tai įprastai pirmąjį ji palieka ir sustoja tik prie antrojo. O santuokos sąjungoje vyriškoji lytis pranašesnė už moteriškąją, todėl mūsų dėmesį pirmiausia patraukia vyras, ir neatsižvelgiant į tai, ar mes galvojame apie jį tiesiogiai, ar pasiekiame jį per susijusius objektus, mintis prie jo sustoja su didesniu pasitenkinimu ir pereina prie jo kur kas sklandžiau, negu prie jo sutuoktinės. Lengva pastebėti, kad ši ypatybė turi sustiprinti vaiko santykį su tėvu ir susilpninti su motina. Mat visi santykiai tėra tik polinkis pereiti nuo vienos idėjos prie kitos, tad viskas, kas sustiprina polinkį, sustiprina ir santykį; o kadangi mūsų polinkis pereiti nuo vaiko idėjos prie tėvo yra stipresnis, negu pereiti nuo tos pačios idėjos prie motinos idėjos, tad pirmąjį santykį turime laikyti artimesniu ir reikšmingesniu. Štai kodėl vaikai paprastai nešioja tėvų pavardes ir yra laikomi aukštesnės arba žemesnės kilmės pagal jo giminę. Ir nors motina būtų kur kas išmintingesnė ir talentingesnė už tėvą, kaip dažnai ir atsitinka, viršų, nepaisant išimčių, ima bendroji taisyklė pagal jau paaiškintą doktriną. Maža to, net kai dėl kokio nors itin didelio motinos pranašumo ar dėl kokių nors kitų priežasčių vaikai esti linkę veikiau atstovauti motinos, o ne tėvo giminei, vis dėlto bendroji taisyklė lieka tokia veiksminga, kad susilpnina santykį, lyg ir nutraukdama protėvių liniją. Vaizduotė jau nebėga per juos taip sklandžiai ir nebegali perkelti protėvių titulų ir garbingo vardo tos pačios šeimos ir pavardės palikuonims taip lengvai, kaip tą daro, jei perėjimas atitinka bendrąsias taisykles ir eina nuo tėvo prie sūnaus arba nuo brolio prie brolio.

X SKYRIUS Apie nuosavybę ir turtus

Tačiau iš visų glaudžiausiu laikomas ir dažniausiai puikybės aistrą sukuria nuosavybės santykis. Šio santykio aš negalėsiu išsamiai paaiškinti tol, kol neišnagrinėsiu teisingumo ir kitų moralinių dorybių. Šia proga užteks pažymėti, kad nuosavybę galima apibrėžti kaip asmens ir objekto santykį , leidžiantį šiam asmeniui , bet visiems kitiems draudžiantį laisvai naudoti ir valdyti objektą nepažeidžiant teisingumo įstatymų ir moralinės lygybės. Jeigu teisingumas yra prigimtinė ir pradinė žmogaus protą veikianti dorybė, tai, neatsižvelgiant į laisvę, kurią jis suteikia savininkui naudotis objektu savo nuožiūra, ar į pranašumus, kuriuos iš jo gauna, nuosavybę galima vertinti kaip tam tikrą priežastingumo rūšį. Niekas nesikeistų, jei pagal kai kurių filosofų sistemą teisingumą laikytume dirbtine, o ne natūralia dorybe. Nes tada garbė, įprotis ir civiliniai įstatymai pakeistų prigimtinę sąžinę ir tam tikru laipsniu sukurtų tokius pačius padarinius. Taigi aišku, kad užsiminus apie nuosavybę mūsų mintis natūraliai perkeliama prie jos savininko, o užsiminus apie savininką — prie nuosavybės; tai įrodo tobulą idėjų santykį, ir jo tikrai gana dabartiniam mūsų tikslui. Idėjų santykis prisijungęs prie įspūdžių santykio visada sukuria jaudulių perėjimą, todėl kai tik objektas, susijęs su mumis nuosavybės jungtimi, sužadina mums skausmą arba malonumą, mes galime būti tikri, jog iš šios santykių jungties turi kilti puikybė arba nuolankumas, jei pateiktoji sistema svari ir tinkama. O ar ji tokia yra, mes netrukus įsitikinsime greitosiomis peržvelgę žmogaus gyvenimą.