Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tačiau puikybė ir nuolankumas kyla ne vien iš tų proto kokybių, kurias įprastinės etikos sistemos suvokia kaip moralinės pareigos dalį, bet ir iš visų kitų, susijusių su malonumu ir nerimu. Niekas taip neglosto mūsų tuštybės, kaip gebėjimas įtikti savo sąmoju, geru būdu ar kokiu kitu pranašumu, ir niekas nesuteikia labiau juntamos nuoskaudos, kaip tokių pastangų nesėkmė. Niekas niekada dar nesugebėjo pasakyti, kas yra sąmojis , ir parodyti, kodėl viena minčių sistema gali būti taip pavadinta, o kita ne. Apie tai galime spręsti tik pagal skonį ir neturime kito standarto tokiam sprendimui formuluoti. Tad kas yra tas skonis , nuo kurio iš dalies prasideda tikrasis ir netikras sąmojis ir be kurio jokia mintis negali būti taip ar anaip pavadinta? Tai paprasčiausiai malonumo pojūtis dėl tikro sąmojo ir nerimas dėl netikro, kai mes net nesugebame paaiškinti šio malonumo ir nerimo priežasčių. Tad galia sukelti šiuos priešingus pojūčius ir yra pati tikro ir netikro sąmojo esmė, vadinasi, ir jų sukeliamų puikybės bei nuolankumo priežastis.

Galbūt atsiras ir tokių, įpratusių prie mokyklų ir sakyklų stiliaus ir niekada nesvarstančių žmogaus prigimties kitokioje šviesoje, išskyrus tą, kurią patys ir parinko, jie nustebs išgirdę mane sakant, kad dorybė sukelia puikybę, kurią jie laiko yda, ir kad yda sukelia nuolankumą, kurį jie išmokyti laikyti dorybe. Tačiau kad nereikėtų ginčytis dėl žodžių, pažymėsiu, kad puikybę aš suprantu kaip malonų prote atsirandantį įspūdį, kai žvelgdami į savo dorybę, grožį, turtus arba galią pajuntame pasitenkinimą savimi, o nuolankumu aš vadinu priešingą įspūdį. Akivaizdu, kad pirmasis įspūdis ne visada esti ydingas, o antrasis — ne visada dorybingas. Pati griežčiausia moralė leidžia jausti malonumą apmąstant kilnų veiksmą; ir niekas nelaiko dorybe bevaisės sąžinės graužaties galvojant apie praeities niekšybes ir piktadarybes. Tad patyrinėkime tik pačius šiuos įspūdžius ir įsigilinkime į jų priežastis, tiek protines, tiek kūniškas, kol kas nesirūpindami galinčiu juos lydėti pritarimu ar nepritarimu.

VIII SKYRIUS Apie grožį ir bjaurumą

Ar laikysime kūną savo pačių dalimi, ar sutiksime su tais filosofais, kurių požiūriu jis yra kažkas išoriška, vis dėlto reikia pripažinti, kad jis yra gana artimai su mumis susijęs, jei leidžia suformuluoti vieną iš tų dvigubų santykių, kuriuos aš pripažinau būtinomis puikybės ir nuolankumo priežastimis. Tad kai tik pastebime antrą — įspūdžių — santykį prisijungus prie šio idėjų santykio, mes tvirtai galime tikėtis vienos iš šių aistrų, atsižvelgiant į tai, ar įspūdis malonus, ar nerimastingas. Tačiau visų rūšių grožis mums teikia būdingą pasigėrėjimą ir pasitenkinimą; o bjaurumas , kad ir kur jis būtų, ar matytume jį gyvame, ar negyvame objekte, sukuria skausmą. Tad jei grožis arba bjaurumas priklauso mūsų pačių kūnui, šis malonumas arba nerimas turi virsti puikybe arba nuolankumu, nes čia yra visos reikiamos aplinkybės tobulam įspūdžių ir idėjų perėjimui. Priešingi pojūčiai susieti su priešingomis aistromis. Grožis arba bjaurumas glaudžiai siejasi su savuoju aš, abiejų šių aistrų objektu. Nenuostabu, kad mūsų pačių grožis tampa puikybės, o bjaurumas — nuolankumo objektu.

Tačiau šis asmeninių ir kūniškų kokybių poveikis ne tik įrodo aptariamą sistemą, nes rodo, kad aistros kyla ir kitokiu atveju ir be visų tų mano nurodytų aplinkybių, bet gali būti panaudotas kaip stipresnis ir dar įtikinamesnis argumentas. Jei mes apsvarstysime visas hipotezes, filosofijos ir sveiko proto suformuluotas skirtumui tarp grožio ir bjaurumo paaiškinti, pamatysime, kad jas visas galima apibendrinti taip: grožis yra toks dalių derinimas ir interpretavimas, kuris dėl prigimties pirminės sandaros arba iš įpročio ar dėl užgaidos yra pritaikytas teikti sielai malonumą ir pasitenkinimą. Toks yra skiriamasis grožio bruožas, jis apima visą skirtumą tarp grožio ir bjaurumo, kurio natūralus polinkis kurti nerimą. Tad malonumas ir skausmas yra ne tik būtini grožio ir bjaurumo palydovai, bet ir sudaro visą jų esmę. Ir iš tikrųjų, jeigu manome, kad didžioji mūsų susižavėjimą keliančio gyvūnų ar kitų objektų grožio dalis pagrįsta patogumo ir naudos idėja, nedvejodami pritarsime šiai nuomonei. Vieno gyvūno kūno forma graži, nes rodo jėgą, kito — nes rodo jo vikrumą. Tvarka ir patogumas ne mažiau reikšmingi rūmų grožiui, negu vien jų forma ir išvaizda. Panašiai ir architektūros taisyklės reikalauja, kad kolonos viršus būtų plonesnis negu pagrindas, nes tokia forma perteikia mums malonią saugumo idėją, o priešinga forma sukelia neraminančią pavojaus nuojautą. Remdamiesi daugybe panašių pavyzdžių ir nutarę, kad grožis kaip ir sąmojis neapibrėžiamas, tik skiriamas pagal skonį arba pojūčiu, mes galime padaryti išvadą, kad grožis yra ne kas kita, tik malonumą kurianti forma, o bjaurumas — skausmą perteikianti dalių struktūra; o kadangi galia, kurianti skausmą ir malonumą, šitaip tampa grožio ir bjaurumo esme, tad visi šių kokybių padariniai turi atsirasti iš pojūčio; o be visų kitų — puikybė ir nuolankumas, kurie iš visų jų padarinių yra įprasčiausi ir labiausiai pastebimi.

Šį argumentą aš pripažįstu teisingu ir lemiamu; tačiau tam, kad šiam samprotavimui suteiktume dar daugiau svarumo, trumpam tarkime, kad jis klaidingas, ir pažiūrėkime, kas iš to išeis. Tuomet aišku, kad jei galia sukurti malonumą arba skausmą ir nėra grožio ir bjaurumo esmė, tai šie pojūčiai yra bent jau neatskiriami nuo šių kokybių; juos sunku netgi svarstyti atskirai. Toliau, be šios grožį kuriančios galios, prigimtinis ir moralinis grožis (beje, abu yra puikybės priežastys) neturi nieko bendra; o kadangi bendras padarinys visada numato ir bendrą priežastį, tai aišku, jog malonumas abiem kartais turi būti reali ir įtakinga aistros priežastis. Ir dar: pagal kilmę nėra jokio kito skirtumo tarp mūsų kūno grožio ir išorinių bei svetimų objektų grožio, išskyrus tą, kad pirmasis turi artimą santykį su mumis pačiais, o kiti jo neturi. Vadinasi, šis kilmės skirtumas turi būti ir visų kitų jų skirtumų priežastis, iš jų — ir skirtingos jų įtakos puikybės aistrai, kurią sužadina mūsų asmeninis grožis, tačiau kurios nė kiek nejaudina svetimų ir išorinių objektų grožis. Sudėję abi šias išvadas kartu, mes matome, kad iš jų susideda jau išdėstyta sistema, t. y. kad malonumas, su puikybe susietas arba į ją panašus įspūdis, jeigu nukreiptas į artimą objektą, natūraliai pereidamas sukuria puikybę, o jo priešybė — nuolankumą. Tad šią sistemą, regis, gana gerai patvirtina patyrimas, nors mes dar ir neišsėmėme visų savo argumentų.

Ne vien kūno grožis sukuria puikybę, bet taip pat jo stiprybė ir jėga. Stiprybė — tai galios rūšis, tad troškimą būti stipresniam reikia vertinti kaip žemesnę garbės siekimo rūšį. Todėl šį reiškinį išsamiai aptarsime aiškindami šią aistrą.

Dėl kitų kūniškų pranašumų apskritai mes galime pažymėti, kad viskas, ką patys turime naudingo, gražaus ar nuostabaus, yra mūsų puikybės objektas, o viskas, ką turime priešinga — nuolankumo. Tačiau akivaizdu, kad tai, kas yra naudinga, gražu ar nuostabu, dera kurdami atskirą malonumą ir daugiau niekada nedera. Tad malonumas ir jo santykis su savuoju aš turi būti aistros priežastis.

Jei kas paklaustų, ar grožis yra kažkas realaus ir skiriasi nuo malonumą kuriančios galios, tai negalėtume ginčytis, kad nuostaba, būdama tik naujovės sukeltu malonumu, iš tikrųjų yra ne kokia nors objekto kokybė, o tik sielos aistra, arba įspūdis. Tad puikybė natūraliu perėjimu turėtų kilti iš šio įspūdžio. Ir ji kyla taip natūraliai, kad viskas, kas yra mumyse arba kas mums priklauso ir kelia nuostabą, kartu sužadina ir šią kitą aistrą. Antai mes giriamės nuostabiais savo nuotykiais, mūsų sėkmingais išsigelbėjimais ir pavojais, kuriuos teko patirti. Štai jums įprasto melo ištakos: kai žmonės be jokio reikalo, vien iš tuštybės apsikrauna kalnais neįtikėtinų įvykių, kurie yra arba jų smegenų išmonė, arba, jei tikri, tai neturi nieko bendra su jais pačiais. Turtinga jų išmonė parūpina jiems daugybę įvairiausių nuotykių, o jei talento pritrūksta, pasisavina kitų nuotykius tik tam, kad patenkintų savo tuštybę.