Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tad lieka sunkumas tik atrasti priežastį ir nustatyti, kas gi suteikia puikybei pirmąjį postūmį ir priverčia veikti tuos organus, kurie natūraliai pritaikyti sukelti šiai emocijai. Tam, kad išspręsčiau šį sunkumą per savo pagalbininką patyrimą, aš iš karto randu šimtus skirtingų priežasčių, sukeliančių puikybę; o ištyręs šias priežastis darau prielaidą ir pagal ją iš karto man atrodo tikėtina, kad visos jos turi dvi sutampančias aplinkybes; tai yra jos pačios sukuria įspūdį, susijusį su aistra, ir yra nukreiptos į dalyką, susijusį su aistros objektu. Kai paskui aš svarstau santykio prigimtį ir jo padarinius aistroms ir idėjoms, daugiau nebegaliu abejoti šiomis prielaidomis, kad pats principas sukelia puikybę ir suteikia postūmį šiems organams, natūraliai nusiteikusiems sukurti šį jaudulį ir telaukiantiems pirmojo impulso, kad pradėtų veikti. Kiekvienas dalykas, suteikiantis malonų pojūtį ir susietas su savuoju aš, sužadina puikybės aistrą, kuri taip pat yra maloni, o jos objektas taip pat yra savasis aš.

Viskas, ką pasakiau apie puikybę, taip pat tinka ir nuolankumui. Puikybės pojūtis malonus, o nuolankumo pojūtis nemalonus; todėl atskiras jo priežasčių sukeliamas pojūtis turi būti priešingas, nors santykis su savuoju aš išlieka tas pats. Nors puikybės ir nuolankumo padariniai ir pojūčiai yra tiesiogiai priešingi, vis dėlto jų objektas yra tas pats; todėl tereikia pakeisti įspūdžių santykį, visiškai nekeičiant idėjų. Taigi matome, kad mums priklausantis puikus namas sukelia puikybę; ir tas pats mums tebepriklausantis namas sukelia nuolankumą, jeigu dėl kokios nors nelaimės jo puikumas virsta bjaurumu, ir malonumo pojūtis, derantis prie puikybės, virsta skausmu, derančiu prie nuolankumo. Dvigubi idėjų ir įspūdžių santykiai išlieka abiem kartais ir padeda lengviau pereiti nuo vienos emocijos prie kitos.

Žodžiu, prigimtis kai kuriems įspūdžiams ir idėjoms suteikė tam tikrą trauką, tad vos tik pasireiškia pirmieji, jie natūraliai iš karto pateikia kitus. Jeigu šios įspūdžių ir idėjų dvigubos traukos arba asociacijos vienam objektui sutampa, jie abipusiai padeda vienas kitam, ir jaudulių bei vaizduotės perėjimas vyksta itin lengvai ir sklandžiai. Kai idėja sukuria įspūdį, susietą su kitu įspūdžiu, kuris yra sujungtas su idėja, susieta su pirmąja idėja, šie abu įspūdžiai turi būti iš dalies neatskiriami ir pirmojo jokiu būdu negali nelydėti kitas. Tad šitaip apibrėžiamos būdingos puikybės ir nuolankumo priežastys. Kokybė, operuojanti aistra, sukuria atskirą save atitinkantį įspūdį; dalykas, kuriame glūdi kokybė, yra susijęs su savuoju aš — aistros objektu; nenuostabu, kad priežastis, susidedanti iš kokybės ir dalyko, neišvengiamai sukelia aistrą.

Kad vaizdingiau paaiškintume šią hipotezę, mes galime palyginti ją su ta, pagal kurią aš jau paaiškinau tikėjimą, lydintį sprendimus, daromus remiantis priežastingumu. Aš pastebėjau, kad visi šios rūšies sprendimai visada turi duotą įspūdį ir susietą idėją ir kad duotas įspūdis suteikia fantazijai gyvumo, o santykis lengvu perėjimu perduoda šį gyvumą idėjai, susietai su įspūdžiu. Be duoto įspūdžio dėmesys nesutelkiamas ir nuotaika nesužadinama. Be santykio šis dėmesys susitelkia prie savo pirmojo objekto ir neatsiranda tolesnių pasekmių. Akivaizdžiai yra didelė analogija tarp šios hipotezės ir ką tik pateiktos apie įspūdį ir idėją, kurie patys persismelkia į kitą įspūdį ir kitą idėją dėl savo dvigubų santykių; šią analogiją reikėtų laikyti nemenku abiejų hipotezių įrodymu.

VI SKYRIUS Šios sistemos apribojimai

Tačiau prieš toliau gilinantis į šią temą, o ypač prieš tyrinėjant visas konkrečias puikybės ir nuolankumo priežastis būtų gera šiek tiek apriboti bendrąją sistemą, pagal kurią visi malonūs su mumis pačiais susiję objektai dėl idėjų ir įspūdžių asociacijos sukuria puikybę , o nemalonūs — nuolankumų. Šie apribojimai atsiranda iš pačios dalyko prigimties.

I. Tarkime, kad malonus objektas įgyja santykį su savuoju aš; pirmoji šia proga pasireiškianti aistra yra džiaugsmas; ir šioji aistra atsiskleidžia dėl silpnesnio santykio negu puikybė ir tuščia didybė. Mes galime jausti džiaugsmą dalyvaudami pokylyje, kur mūsų juslės mėgaujasi visokiausiais skanėstais, tačiau tik pokylio šeimininkas, be tokio paties džiaugsmo, patiria dar ir pasitenkinimo savimi bei tuštybės aistrą. Teisybė, kartais žmonės giriasi kokiu nors dideliu pasilinksminimu, kuriame jie tiktai dalyvavo, ir dėl šio menko santykio savo malonumą paverčia puikybe; tačiau apskritai reikia pripažinti, kad džiaugsmas kyla iš ženkliai silpnesnio santykio negu tuštybė ir kad daug dalykų, pernelyg nutolusių, kad sukeltų puikybę, vis dėlto gali suteikti mums džiaugsmą ir malonumą. Skirtumo priežastį galima šitaip paaiškinti. Santykis džiaugsmui reikalingas tam, kad priartintų objektą prie mūsų ir priverstų jį teikti mums pasitenkinimą. Tačiau tai bendra abiem aistroms, o puikybei šio santykio dar reikia ir tam, kad galėtų pereiti nuo vienos aistros prie kitos ir pasitenkinimą paverstų puikybe. Tad jis turi atlikti dvigubą užduotį, jam reikia turėti dukart daugiau jėgos ir energijos. Dar galime pridurti, kad malonūs objektai, neturintys labai artimo santykio su mūsų savuoju aš, dažniausiai jį turi su kokiu nors kitu asmeniu, ir šis pastarasis santykis ne tik pranoksta, bet netgi susilpnina, o kartais ir sunaikina pirmąjį, kaip galiausiai pamatysime67.

Tad pirmasis apribojimas, kurį turime padaryti bendrai savo nuostatai, yra toks: kiekvienas su mumis susijęs ir malonumą arba skausmą sukeliantis daiktas sukelia taip pat puikybę arba nuolankumą. Vien santykio čia negana, reikia artimesnio santykio, netgi artimesnio negu džiaugsmui.

II. Antrasis apribojimas yra tas, kad malonus arba nemalonus objektas turi būti ne tik artimai susietas, bet taip pat turi būti būdingas mūsų savajam aš ar bent jau būti bendras mums ir keletui asmenų. Žmogaus prigimtis pasižymi šia kokybe, ir ją pasistengsime netrukus paaiškinti: viskas, su kuo mes dažnai susiduriame ir prie ko esame seniai įpratę, praranda savo vertę mūsų akyse ir mes greitai imame žiūrėti į visa tai iš aukšto ir niekinti. Taip ir apie objektus mes sprendžiame daugiau lygindami juos, negu pagal tikruosius ir esminius jų nuopelnus, o jeigu sugretinę negalime padidinti jų vertės, tai esame linkę nepastebėti netgi to, ką jie turi iš tikrųjų gera. Šios proto kokybės daro poveikį ne tik džiaugsmui, bet ir puikybei; nuostabu, kad gėris, bendras visai žmonijai, iš įpročio tapęs mums įprastiniu, neteikia mums didelio pasitenkinimo; nors jis galbūt pranoksta tą, kurį dėl išskirtinumo mes vertiname kur kas labiau. Ir nors ši aplinkybė operuoja abiem šiomis aistromis, tuštybei ji turi kur kas didesnę įtaką. Mus džiugina daugelis gėrybių, tačiau dėl savo dažnumo jos nesukelia mūsų puikybės. Jeigu po ilgo laiko tarpo sugrįžta sveikata, ji teikia mums labai didelį pasitenkinimą, tačiau retai laikome ją tuštybės dingstimi, nes ją turi daugelis.

Mano manymu, puikybė šiuo požiūriu yra daug reiklesnė už džiaugsmą dėl šios priežasties. Tam, kad sužadintume puikybę, visada turime apgalvoti du objektus, t. y. priežastį , arba malonumą sukeliantį objektą, ir savąjį aš — tikrąjį aistros objektą. Tačiau džiaugsmui sukelti tereikia vieno objekto, t. y. to, kuris teikia malonumą; ir nors reikia, kad jis kaip nors sietųsi su savuoju aš, vis dėlto tiek ir tereikia tam, kad jis būtų malonus; o savasis aš, tiesą sakant, nėra šios aistros objektas. Puikybė šia prasme turi du objektus, į kuriuos nukreipia mūsų žvilgsnį; vadinasi, jeigu nė vienas iš jų nepasižymi jokiu išskirtinumu, tai aistra dėl jų turi susilpnėti labiau, negu tik vieną objektą turinti aistra. Lygindami save su kitais, kaip esame linkę daryti kiekvieną akimirką, mes matome, kad nė kiek neišsiskiriame iš kitų, o lygindami sau priklausantį objektą su kitų, mes randame tiek pat nemalonią aplinkybę. Du tokie nepalankūs palyginimai turi visiškai sunaikinti aistrą.