Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

II KNYGA APIE AISTRAS

I DALIS Apie puikybę ir nuolankumą

I SKYRIUS Temos skirstymas

Visus proto suvokinius galima suskirstyti į įspūdžius ir idėjas, o įspūdžiai dar galėtų būti skirstomi į pirminius ir antrinius. Šis įspūdžių skirstymas yra toks pats kaip tas, kuriuo aš jau naudojausi65, padalijęs juos į pojūčių ir refleksijų įspūdžius. Pirminiai įspūdžiai, arba pojūčių įspūdžiai, yra tie, kurie be jokio pirmesnio suvokinio kyla mūsų sieloje dėl kūno sandaros, dėl gyvybinės dvasios arba objektams palietus išorinius organus. Antriniai, arba refleksijos, įspūdžiai yra tie, kurie tiesiogiai arba tarpininkaujant idėjai sukuriami iš kurių nors pirminių įspūdžių. Pirmosios rūšies yra visi juslėmis suvokiami įspūdžiai ir visi kūno skausmai ir malonumai; antrosios — aistros ir kitos į jas panašios emocijos.

Aišku, kad proto suvokiniai turi nuo kažko prasidėti; be to, įspūdžiai yra pirmesni už juos atitinkančias idėjas, tad turi būti kokie nors įspūdžiai, kurie pasireiškia sieloje be jokio pristatymo. Juos lemia prigimtinės ir fizinės priežastys, tad jų tyrinėjimas nuvestų mane per daug toli nuo dabar mano aptariamos temos, prie anatomijos ir gamtos filosofijos mokslų. Todėl čia aš apsiribosiu tais kitais įspūdžiais, kuriuos pavadinau antriniais ir refleksijos, nes jie kyla arba iš pirminių įspūdžių, arba iš jų idėjų. Kūno skausmai ir malonumai yra daugelio aistrų šaltinis, ir kai juos jaučiame, ir kai protu apmąstome, tačiau pirmiausia jie kyla sieloje, arba kūne, vadinkite kaip jums patinka, be jokios pirmesnės minties, arba suvokinio. Podagros priepuolis sukelia daug aistrų, tokių kaip sielvartas, viltis, baimė; tačiau jų tiesiogiai nesukelia nei joks jaudulys, nei idėja.

Refleksijos įspūdžius galima suskirstyti į dvi rūšis, t. y. į ramius ir audringus. Pirmosios rūšies yra veiksmų, meno kūrinio ir išorinių objektų grožio ir bjaurumo jutimas. Antrosios rūšies yra meilės ir neapykantos, sielvarto ir džiaugsmo, puikybės ir nuolankumo aistros. Toks suskirstymas toli gražu nėra tikslus. Susižavėjimas poezija ir muzika dažnai pasiekia aukščiausias viršūnes, o kiti įspūdžiai, teisingai vadinami aistromis , gali susilpnėti iki tokios švelnios emocijos, kad tampa tam tikra prasme nepastebimi. Tačiau apskritai aistros yra audringesnės už grožio arba bjaurumo keliamas emocijas, todėl paprastai šie įspūdžiai skiriami vieni nuo kitų. Žmogaus proto tema yra tokia gausi ir tokia įvairialypė, kad, siekdamas daugiau tvarkos, čia aš pasinaudosiu šiuo įprastu ir plačiu skirstymu; ir išdėstęs apie mūsų idėjas viską, kas, mano supratimu, būtina, dabar aiškinsiu šias audringas emocijas, arba aistras, jų prigimtį, kilmę, priežastis ir padarinius.

Apžvelgiant aistras, ateina mintis skirstyti jas į tiesiogines ir netiesiogines. Tiesioginėmis aistromis aš laikau tas, kurias tiesiogiai sukelia gėris arba blogis, skausmas arba malonumas. Netiesioginėmis — tas, kurios sukuriamos pagal tuos pačius principus, tačiau sudėjus kitokias kokybes. Šio skirstymo dabar negaliu giliau pateisinti ar paaiškinti. Galiu tik apskritai pažymėti, kad netiesioginėmis aistromis aš laikau puikybę, nuolankumą, ambiciją, tuštybę, meilę, neapykantą, pavydą, gailestį, pyktį, kilnumą ir iš jų kylančias aistras. O tiesioginėmis aistromis — troškimą, pasibjaurėjimą, sielvartą, džiaugsmą, viltį, baimę, neviltį ir patikimumą. Aš pradėsiu nuo pirmųjų.

II SKYRIUS Apie puikybę ir nuolankumą, jų objektus ir priežastis

Puikybės ir nuolankumo aistros yra paprasti ir vienalyčiai įspūdžiai, tad apskritai jokiais žodžiais neįmanoma tiksliai jų apibrėžti, kaip, beje, ir kitų aistrų. Daugiausia ką galime padaryti, tai aprašyti jas išvardydami lydinčiąsias aplinkybes. Tačiau šie žodžiai puikybė ir nuolankumas vartojami visuotinai, o jiems atstovaujantys įspūdžiai yra vieni įprasčiausių, tad kiekvienas pats gali susidaryti teisingą jų idėją nebijodamas suklysti. Todėl negaišdamas laiko įžangoms aš iš karto pereisiu prie šių aistrų tyrinėjimo.

Akivaizdu, kad nors puikybė ir nuolankumas yra tiesiogiai priešingi, vis dėlto jų OBJEKTAS yra tas pats. Šis objektas yra mūsų savasis aš, arba ta susijusių idėjų ir įspūdžių seka, kuri intymiai yra atmintyje ir sąmonėje. Į čia visada nukrypsta mūsų žvilgsnis, jei mus sužadina viena iš šių aistrų. Atsižvelgiant į tai, kiek mūsų savojo aš idėja yra pranašesnė, mes pajuntame vieną iš šių priešingų jaudulių ir mus arba pakylėja puikybė, arba prislegia nuolankumas. Kad ir kokius kitus objektus suvokia protas, jie visada svarstomi atsižvelgiant į save; kitaip jie niekada negalėtų sužadinti šių aistrų arba bent šiek tiek jų sustiprinti ar susilpninti. Jeigu į savąjį aš neatsižvelgiama, tai nei puikybei, nei nuolankumui vietos nelieka.

Tačiau nors tarpusavyje sujungtų suvokimų seka, kurią mes vadiname savuoju aš, visada yra dviejų minėtų aistrų objektas, ji negali būti jų PRIEŽASTIS, ir jos vienos negana joms sužadinti. Mat šios aistros yra tiesiogiai priešingos ir turi tą patį bendrą objektą; ir jei jų objektas būtų ir jų priežastis, jis niekaip negalėtų kiek nors sukelti vienos aistros, nes kartu turėtų tiek pat sužadinti ir kitą; tačiau ši prieštaravimas ir priešingumas turėtų sunaikinti jas abi. Neįmanoma, kad žmogus kartu būtų ir išpuikęs, ir nuolankus; o jei yra skirtingų priežasčių šioms abiem aistroms, kaip dažnai atsitinka, tai jos arba reiškiasi pakaitomis, arba jei susiduria, viena, kiek leidžia jėgos, nugali kitą, ir tik pranašesnės likutis toliau operuoja protu. Tačiau aptariamu atveju nė viena iš aistrų negalėtų tapti pranašesnė; nes jeigu manome, kad jas sužadina tik požiūris į save, tad neteikdami pirmenybės nė vienai, turėtume sukurti abiejų po lygiai arba, kitaip tariant, nesukurti nė vienos. Sužadindami vieną aistrą ir kartu sukeldami lygiai tokią pačią priešingą iš karto sunaikiname jau atliktą darbą, galiausiai paliekame protą visiškai ramų ir abejingą.

Todėl mes turime skirti šių aistrų priežastį ir objektą; skirti jas sužadinančią idėją nuo idėjos, į kurią jau sužadintos jos nukreipia savo žvilgsnį. Apėmusi puikybė ir nuolankumas tučtuojau nukreipia mūsų žvilgsnį į savąjį aš, ir šis tampa galutiniu ir baigiamuoju jų objektu; tačiau reikia dar kažko tam, kad juos pažadintume; kažko, kas būdinga vienai iš aistrų ir nesukelia jų abiejų po lygiai. Pirmiausia protui pateikiama priežasties, arba kuriančio principo, idėja. Ji sužadina su ja susijusią aistrą; o sužadintoji aistra nukreipia mūsų žvilgsnį į kitą idėją, į savąjį aš. Vadinasi, aistra atsiduria tarp dviejų idėjų: viena sukuria ją, kita yra jos sukurta. Tad pirmoji idėja atstovauja aistros priežasčiai , o antroji — objektui.

Pradėkime nuo puikybės ir nuolankumo priežasčių; galime pažymėti, kad aiškiausia ir nuostabiausia jų savybė — tai nepaprasta dalykų , į kuriuos jos gali būti nukreiptos, įvairovė. Visos vertingos proto, taip pat ir vaizduotės, nuovokos, atminties arba būdo kokybės — sąmojingumas, išmintingumas, mokytumas, drąsa, teisingumas, sąžiningumas — visos jos yra puikybės priežastys; o jų priešybės yra nuolankumo priežastys. Ir šios aistros neapsiriboja protu, bet išplečia savo įžvalgą ir į kūną. Žmogus gali puikuotis savo grožiu, jėga, vikrumu, gera išvaizda, gebėjimu šokti ir jodinėti, savo rankų miklumu amatams ar meistrystei. Ir tai dar ne viskas. Aistros žvelgia toliau ir apima visus bent kiek mums priklausančius ar su mumis susijusius objektus. Mūsų šalis, šeima, vaikai, giminės, turtai, namai, sodai, arkliai, šunys, drabužiai — bet kuris iš šių daiktų gali tapti puikybės arba nuolankumo priežastimi.