Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Dėl priežastingumo; galime pažymėti, kad tikroji žmogaus proto idėja yra vertinti jį kaip skirtingų suvokinių, arba skirtingų esinių, kuriuos kartu susieja priežasties ir padarinio santykis ir kurie abipusiai kuria, naikina, veikia ir keičia vienas kitą, sistemą. Mūsų įspūdžiai sukelia juos atitinkančias idėjas, o šios idėjos savo ruožtu sukelia kitus įspūdžius. Viena mintis veja kitą, traukdama paskui save trečią, kuri savo ruožtu išstumia ją. Šiuo požiūriu aš nerandu sielai tinkamesnio palyginimo už palyginimą su respublika, arba valstybe, kurios nariai yra sujungti abipusiais valdymo ir pavaldumo saitais ir kurie iškelia kitus asmenis, propaguojančius tos pačios respublikos egzistavimą jos dalims nepaliaujamai keičiantis. Ir kaip ta pati individuali respublika gali keisti ne tik savo narius, bet ir savo įstatymus bei konstituciją, lygiai taip ir tas pats asmuo gali keisti ne tik savo charakterį ir polinkius, bet ir įspūdžius bei idėjas, neprarasdamas savosios tapatybės. Nesvarbu, kokius pokyčius jis patiria, atskiras jo dalis vis vien jungia priežastingumo santykis. Taip žvelgiant, mūsų tapatybė, susijusi su aistromis, padeda paremti mūsų tapatybę, susijusią su vaizduote, nes verčia nutolusius mūsų suvokinius veikti vienas kitą ir jau dabar sukelia mums rūpestį dėl praeities arba ateities kančių arba malonumų.

Tik viena atmintis supažindina mus su šios suvokinių sekos nuolatinumu ir apimtimi, tad vien dėl šios priežasties ją reikia laikyti asmens tapatybės šaltiniu. Jei neturėtume atminties, niekada neturėtume ir jokios nei priežastingumo, nei nuoseklios priežasčių ir padarinių grandinės, sudarančios mūsų savąjį aš, arba asmenį, sampratos. Bet kartą gavę iš atminties priežastingumo sampratą mes galime išplėsti tą pačią priežasčių grandinę, vadinasi, ir savo asmens tapatybę už savo atminties ribų, ir atgaminti laikus ir aplinkybes, ir veiksmus, kuriuos visai pamiršome, bet apskritai manome, kad jie egzistavo. Nes kiekgi savo praeities veiksmų mes tikrai prisimename? Ar kas, pavyzdžiui, gali man pasakyti, ką mąstė ir veikė 1715 metų sausio pirmąją, 1719 metų kovo 11-ąją arba 1733 metų rugpjūčio 3-iąją? O gal dėl to, kad visiškai pamiršo tų dienų įvykius, jis ims tvirtinti, kad jo dabartinis ir tuometinis savasis aš yra ne tas pats asmuo, ir taip sugriaus pačias tvirčiausias asmens tapatybės sampratas? Taip žvelgiant atmintis ne tiek kuria , kiek atskleidžia asmens tapatybę, nes rodo mums skirtingų mūsų suvokinių priežasties ir padarinio santykį. O tie, kurie tvirtina, kad mūsų asmens tapatybę kuria vien atmintis, privalės paaiškinti, kodėl mes galime išplėsti savo tapatybę už savo atminties ribų.

Apskritai ši doktrina mus veda prie labai svarbios išvados apie aptariamą dalyką, t. y. kad visi subtilūs ir įmantrūs klausimai, susiję su asmens tapatybe, galbūt niekada nebus išspręsti ir kad jie turėtų būti laikomi greičiau gramatiniais, o ne filosofiniais sunkumais. Tapatybė priklauso nuo idėjų santykių, ir šie santykiai kuria tapatybę sukeldami lengvą perėjimą. Tačiau ir santykiai, ir lengvas perėjimas gali neženkliai susilpnėti, tad mes neturime tikslaus standarto, pagal kurį galėtume išspręsti ginčą dėl laiko, kada jie įgyja arba netenka garbės vadintis tapatybe. Visi ginčai dėl sujungtų objektų tapatybės tėra žodžiai, išskyrus dalių santykį, sukeliantį kažkokį pramanytą ar įsivaizduojamą jungimosi principą, ką jau esame pažymėję.

Visu tuo, ką pasakiau apie tapatybės, taikomos žmogaus protui, sampratos pradinę kilmę ir neapibrėžtumą, šiek tiek pakeitus arba ne, galima apimti ir paprastumą. Objektas, kurio skirtingas kartu egzistuojančias dalis jungia artimas santykis, operuoja vaizduote beveik taip pat, kaip visiškai paprastas ir nedalomas, ir jam suvokti nereikia didelių minties pastangų. Dėl šio operacijos panašumo mes priskiriame jam paprastumą, o šiam paprastumui paremti ir visų skirtingų objekto dalių bei kokybių centrui sudaryti prasimanome jungimosi principą.

Tad mes ir baigėme keleto savo tiek intelektualaus, tiek gamtos pasaulio filosofijos sistemų tyrinėjimą; dėl savo įvairiapusio samprotavimo, kuriuo arba iliustravome ir patvirtinome kai kurias jau aptartas šio diskurso dalis, arba ruošėme dirvą tolesnėms savo nuostatoms, gilinomės į keletą temų. Dabar mums laikas grįžti prie savo temos tyrinėjimo, juk turėdami išsamų mūsų sprendimų ir supratimo prigimties paaiškinimą, galime tęsti kruopščią žmogaus prigimties analizę.

VII SKYRIUS Šios knygos išvada

Tačiau prieš pasinerdamas į nuostabias prieš mane atsivėrusios filosofijos gelmes aš linkęs trumpam stabtelėti esamoje vietoje ir apmąstyti šią kelionę, kurios ėmiausi ir kuri, be abejo, pareikalaus didžiausio meno ir pastangų, kad ją sėkmingai užbaigčiau. Man regis, esu panašus į žmogų, daugybę kartų užplaukusį ant seklumų ir tik per plauką išvengusį laivo, plaukiančio per siaurą įlanką, sudužimo, vis dėlto beatodairiškai pasiryžusį išplaukti į jūrą tuo pačiu kiauru ir audrų nuniokotu laiveliu ir netgi puoselėjančiu ambicingą mintį tokiomis nepalankiomis sąlygomis apiplaukti aplink pasaulį. Praeities klaidų ir abejonių prisiminimai kelia mano nepasitikėjimą ateitimi. Pasigailėtina padėtis, silpnumas ir pakrikę gebėjimai, kuriuos turiu naudoti savo tyrinėjimams, sustiprina mano būgštavimus. Ir negalėdamas pagerinti ar pataisyti šių gebėjimų bemaž puolu į neviltį ir geriau ryžtuosi pražūti ant šios dykrios uolos, ant kurios dabar esu, negu leistis į bekraštį vandenyną, susisiekiantį su begalybe. Dėl šio netikėto man gresiančio pavojaus vaizdo mane apima apmaudas; ir kaip įprasta ši aistra labiau už visas kitas mėgaujasi pati savimi, tad aš negaliu susilaikyti nepenėjęs savo nevilties visais tais beviltiškais apmąstymais, kurių man taip gausiai teikia aptariama tema.

Pirmiausia mane pagauna baimė ir sutrikimas dėl beviltiškos vienatvės, kuriai mane pasmerkia mano filosofija, ir įsivaizduoju pats save kaip kokį keistą nežinomą siaubūną, kuriam dėl nesugebėjimo pritapti ir prisidėti prie visuomenės buvo užgintas bet koks žmogiškas bendravimas ir kuris buvo paliktas vienut vienutėlis ir nepaguodžiamas. Ieškodamas užuovėjos ir šilumos mielai pulčiau į minią, bet neįstengiu įveikti savęs dėl savojo išsigimimo. Aš kviečiau kitus prisidėti prie manęs tam, kad sudarytume atskirą draugiją, bet niekas nenori manęs klausyti. Visi laikosi nuošalyje labai bijodami iš visų pusių mane talžančios audros. Aš sukėliau visų metafizikų, logikų, matematikų ir netgi teologų priešiškumą sau, tad ar galiu stebėtis dėl patiriamų užgauliojimų? Aš pareiškiau nepritarimą jų sistemoms, tad ar galiu stebėtis dėl reiškiamos neapykantos manajai ir man pačiam? Kai žvelgiu aplinkui, iš visų pusių laukiu ginčų, prieštaravimų, pykčio, šmeižto ir paniekinimo. Kai nukreipiu žvilgsnį į savo vidų, nerandu nieko, išskyrus abejonę ir nežinojimą. Visas pasaulis susimokė man nepritarti ir prieštarauti, nors esu toks silpnas, kad jaučiu, kaip visos mano nuostatos pradeda svyruoti ir pačios sugriūna, nesulaukusios kitų paramos ir pritarimo. Kiekvieną mano žingsnį lydi dvejonė, kiekvienas naujas apmąstymas verčia baimintis dėl savo samprotavimo klaidingumo ir absurdiškumo.

Juk kuo aš galiu pasikliauti imdamasis tokių drąsių sumanymų, jeigu, be nesuskaičiuojamų silpnybių, būdingų man pačiam, randu daugybę apskritai būdingų žmogaus prigimčiai? Ar galiu būti tikras, kad atsisakęs visų pripažintų nuomonių aš vadovaujuosi tiesa; ir pagal kokius kriterijus aš ją atpažinsiu, net jei likimas galų gale atvestų mane prie jos pėdsakų? Aš negaliu paaiškinti priežasties, kodėl turėčiau pritarti pačiam tiksliausiam ir nuodugniausiam savo svarstymui; ir jaučiu tik aiškų polinkį aiškiai svarstyti objektus taip, kaip jie man pasireiškia. Patyrimas yra principas, nurodantis man daugelį objektų jungčių praeityje. Įprotis yra kitas principas, skatinantis mane tikėtis to paties ateityje; o abu kartu jie operuoja vaizduote ir verčia mane vienas idėjas formuoti ryškesnes ir gyvesnes už kitas, kurios neturi tokių pačių pranašumų. Be šios kokybės (atrodytų, tokios nereikšmingos ir mažai paremtos samprotavimu), leidžiančios protui pagyvinti kai kurias iš idėjų, mes niekada negalėtume pritarti jokiam argumentui ir peržengti tų keleto objektų, kurie duodami mūsų juslėms, ribų. Maža to, netgi šiems objektams mes niekada negalėtume priskirti jokio kito egzistavimo, be to, kuris priklauso nuo mūsų juslių; ir suvokti juos turėtume tik pagal mūsų savąjį aš, arba asmenį, sudarančių suvokinių seką. Ir dar — net iš šios sekos mes galėtume pripažinti tik tiesiogiai mūsų sąmonėje esančius suvokinius, o šių gyvų atminties pateikiamų vaizdinių niekada negalėtume laikyti tikrais praeities suvokinių paveikslais. Tad atmintis, jutimai, supratimas — jie visi pagrįsti vaizduote, arba mūsų idėjų gyvumu.