Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Atrodo, šiam aptarimui mums beliko viena dilema: arba teigti, kad niekas negali būti kito priežastis, nebent protas gali suvokti jungtį savo objekto idėjoje; arba teigti, kad visi objektai, jei tik jie mums atrodo pastoviai susieti, vien dėl to yra laikytini priežastimis ir padariniais. Jei pasirenkame pirmąją dilemos dalį, pasekmės yra šios. Pirma , iš tikrųjų mes tvirtiname, kad visatoje nėra tokio dalyko, kaip priežastis, arba kuriantysis principas, nėra net pačios dievybės, nes mūsų idėja apie šią aukščiausiąją Esatį yra kilusi iš tam tikrų įspūdžių, iš kurių nė vienas nėra veiksmingas ir, regis, neturi jokios jungties su jokiu kitu egzistavimu. Jei apie tai galima pasakyti, kad jungtis tarp be galo galingos būties idėjos ir bet kurio jos trokštamo padarinio yra būtina ir neišvengiama, aš atsakau, jog mes neturime jokia galia apdovanotos esaties idėjos, juolab — apdovanotos begaline galia. Net ir pakeitę žodžius mes tegalime apibrėžti galią kaip jungtį, tad sakydami, kad be galo galingos esaties idėja yra susijusi su kiekvieno norimo padarinio idėja, mes iš tikrųjų tik patvirtiname, kad esatis, kuri pagal norą yra susijusi su kiekvienu padariniu, yra susijusi su kiekvienu padariniu, o tai tėra tolygi prielaida, neduodanti mums jokios šios galios ar jungties prigimties įžvalgos. Antra , jei darysime prielaidą, kad dievybė — tai didysis ir veiksmingas principas, atstojantis visas trūkstamas priežastis, tai prieisime prie didžiausio bedieviškumo ir absurdo. Mat dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių pasitelkiame ją aiškindami gamtos operacijas ir tvirtiname, kad pati materija negali duoti judėjimo ar sukurti minties, t. y. kad tarp šių objektų nėra regimos jungties; dėl tų pačių priežasčių, sakau aš, mes turime pripažinti, kad dievybė yra autorius visų mūsų norų ir suvokinių, nes tarp jų nėra regimos jungties nei vienų su kitais, nei su tariamu, bet nežinomu sielos substratu. Mes žinome iš kai kurių filosofų tvirtinimų59, kad šios aukščiausiosios Esaties atstovas yra susijęs su visais proto veiksmais, išskyrus valingus arba tiksliau nedidelę valingumo dalį; nors lengva suvokti, kad ši išimtis yra tik dingstis išvengti pavojingų šios doktrinos pasekmių. Jei niekas, be to, kuris turi regimą galią, nėra aktyvu, mintis jokiu atveju nebėra aktyvesnė už materiją; o šis neaktyvumas verčia mus turėti dieviškąjį pradą, tad aukščiausioji būtis tampa tikrąja visų mūsų veiksmų, tiek gerų ir blogų, tiek dorovingų ir ydingų, priežastimi.

Šitaip mes neišvengiamai prieiname prie antrosios dilemos dalies, t. y. kad visi objektai, jei tik jie mums atrodo pastoviai susieti, vien dėl to yra laikytini priežastimis ir padariniais. Bet kadangi manoma, kad visi nepriešingi objektai turi pastovią sąsają ir kadangi priešingų objektų iš tikrųjų nėra, iš to išeina, kad, jei tik mes galime spręsti vien pagal idėjas, bet kuris daiktas gali būti bet kurio daikto priežastis ir padarinys; o tai akivaizdžiai suteikia pirmenybę materialistams prieš jų priešininkus.

Tad galutinis sprendimas iš viso to šis: sielos substancijos klausimas absoliučiai nesuprantamas; visi mūsų suvokiniai neturi polinkio į vietinę sąsają nei su tuo, kas tįsu, nei su tuo, kas netįsu, nes vieni iš jų yra vienos rūšies, kiti kitos; o priežasties ir padarinio esmė yra objektų pastovi sąsaja, tad remiantis mūsų samprata apie šį santykį, materija ir judėjimas dažnai gali būti laikomi minties priežastimi.

Aišku, būtų tikras pažeminimas filosofijai, kurios aukščiausias autoritetas turėtų būti visur pripažįstamas, versti ją kiekviena proga atsiprašinėti už savo išvadas ir teisintis visiems menams ir mokslams, kuriuos ji galbūt įžeidė. Ji gali pasijusti kaip karalius, prieš savo pavaldinius kaltinamas valstybės išdavimu. Tik viena proga pasiteisinimą filosofija gali laikyti būtinumu ir net garbės reikalu, būtent kai gali pasirodyti, kad bent mažiausiai įžeista religija; jos teisės jai tokios brangios kaip savo pačios; o iš tiesų yra tokios pačios. Tad jei kam nors pasirodytų, kad pateikti argumentai yra kiek nors pavojingi religijai, aš tikiuosi, kad tolesnis paaiškinimas panaikins būgštavimus.

Nėra jokio pagrindo jokiai a priori išvadai nei dėl kokio nors objekto, kurio sąvoką gali suformuluoti žmogaus protas, operacijų, nei dėl trukmės. Bet kurį objektą galima įsivaizduoti visiškai neaktyvų arba akimirksniu sunaikinamą; o principas akivaizdus: viskas , ką mes galime įsivaizduoti , yra įmanoma. Beje, jis teisingas ne tik materijai, bet ir dvasiai; ne tik sudėtinei ir tįsiai substancijai, bet ir paprastai ir netįsiai. Abukart metafiziniai argumentai už sielos nemirtingumą yra lygiai neįtikinami; ir abukart moraliniai iš analogijos su gamta atsiradę argumentai yra lygiai tvirti ir įtikinami. Tad jei mano filosofija nieko neprideda prie religinių argumentų, aš bent jau galiu pasiguosti mintimi, kad nieko iš jų ir neatima, ir viskas lieka taip kaip buvę.

VI SKYRIUS Apie asmens tapatybę

Keletas filosofų įsivaizduoja, kad mes kiekvieną akimirką intymiai suvokiame tą, ką vadiname SAVUOJU AŠ; kad mes jaučiame jo egzistavimą ir jo nuolatinį egzistavimą; ir be jokio akivaizdaus demonstracinio įrodymo yra tikri ir dėl jo tobulos tapatybės, ir dėl paprastumo. Stipriausias pojūtis, karščiausia aistra, sako jie, užuot nukreipę tokią mūsų įžvalgą, dar labiau ją sutvirtina ir verčia vertinti jų įtaką mūsų savajam aš pagal jų teikiamą skausmą ar malonumą. Jei stengtumės ieškoti daugiau jo įrodymų, susilpnintume jo akivaizdumą, nes iš jokio taip intymiai suvokiamo fakto negali atsirasti joks įrodymas ir nėra nieko, kuo galėtume būti tikri, jei abejojame juo.

Deja, visi šie pasitikintys tvirtinimai prieštarauja tam pačiam patyrimui, kuris palaiko juos, ir mes neturime savojo aš idėjos, gautos čia paaiškintu būdu. O iš kokio įspūdžio galėtų ji atsirasti? Neįmanoma atsakyti į šį klausimą be akivaizdaus prieštaravimo ir absurdo; ir vis dėlto tai klausimas, į kurį būtina atsakyti, jeigu norime, kad savojo aš idėja būtų laikoma aiškia ir suprantama. Kiekvienai realiai idėjai sukelti reikia kokio nors vieno įspūdžio. Tačiau savasis aš, arba asmuo, yra ne koks nors vienas įspūdis, o toks, kuriuo, manoma, remiasi keletas mūsų įspūdžių ar idėjų. Jeigu tam tikras įspūdis sukelia savojo aš idėją, šis įspūdis turi išlikti nekintamai toks pats per visą mūsų gyvenimą, nes manoma, kad taip egzistuoja mūsų savasis aš. Tačiau nėra pastovaus ir nekintamo įspūdžio. Skausmas ir malonumas, sielvartas ir džiaugsmas, aistros ir pojūčiai keičia vienas kitą ir niekada neegzistuoja visi kartu. Tad savojo aš idėja negali būti atsiradusi nei iš šių, nei iš kokių nors kitų įspūdžių; vadinasi, tokios idėjos nėra.

O toliau, kas pagal tokią hipotezę turėtų visiems atskiriems mūsų suvokimams atsitikti? Visi jie yra skirtingi, skiriami ir atskiriami vienas nuo kito ir gali būti atskirai aptariami, ir gali egzistuoti atskirai, ir jiems nereikia nieko savo egzistencijai paremti. Tad kaip jie priklauso savajam aš; ir kaip jie su juo susiję? Kalbant apie mane, kai tik imu dar labiau gilintis į vadinamą savąjį aš , visuomet aptinku vienokį arba kitokį konkretų suvokinį: šilumos arba šalčio, šviesos arba šešėlio, meilės arba neapykantos, skausmo arba malonumo. Aš niekada ir jokiu laiku neužtinku savojo aš be kokio nors suvokinio ir niekada negaliu pastebėti nieko kita, be suvokinio. Jei mano suvokiniai kuriam laikui išnyksta, pavyzdžiui, kietai miegant, tai visą tą laiką aš nesuvokiu savojo aš ir tikrai, galima pasakyti, neegzistuoju. O jei visus mano suvokinius sunaikintų mirtis ir mano kūnui išnykus, aš negalėčiau nei mąstyti, nei jausti, nei matyti, mylėti ar neapkęsti, aš būčiau visiškai sunaikintas ir net neįsivaizduoju, ko dar reikėtų, kad būčiau visiška neesybė. Jeigu kas nors, rimtai ir nešališkai viską apmąstęs, vis dėlto galvos, kad jo savojo aš samprata skiriasi, aš turėsiu pripažinti, jog negaliu daugiau su juo samprotauti. Tegaliu atkreipti jo dėmesį į tai, kad jis galbūt tiek pat teisus, kiek ir aš, ir kad mes šiuo požiūriu iš esmės skiriamės. Galbūt jis suvokia kažką paprasto ir nuolatinio, ką vadina savuoju aš, nors esu tikras, kad manyje nėra tokio principo.