Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Nors šis bendrais bruožais aptartas argumentas atrodo tikrai akivaizdus ir neprieštaringas, vis dėlto kad būtų dar aiškesnis ir suprantamesnis, peržvelkime jį smulkiau ir pažiūrėkime, ar visų tų absurdų, pastebėtų Spinozos sistemoje, negalima panašiai atrasti ir teologų sistemoje57.

Pirma, Spinozai atremti pagal scholastų įprotį daugiau kalbėti negu mąstyti buvo sakoma, kad modusas, nepasižymintis nei egzistavimu skyrium, nei atskirai, turi būti visiškai toks pats kaip substancija, vadinasi, visatos tįsumas turi būti kažkokiu būdu tapatinamas su ta paprasta nesudėtine esme, kuriai, kaip manoma, priklauso visata. Bet tai, galima įsivaizduoti, yra visiškai neįmanoma ir nesuvokiama, jei tik nedaloma substancija neišsiplės taip, kad atitiks tįsumą, arba tįsumas nesusitrauks taip, kad sutaps su nedaloma substancija. Šis argumentas atrodo teisingas, kiek galime jį suprasti; ir aišku, tereikia pakeisti žodžius, kad tą patį argumentą pritaikytume savo tįsiems suvokiniams ir paprastai sielos esmei; objektų ir suvokinių idėjos visais atžvilgiais yra tokios pačios, jas lydi tik prielaida apie nežinomą ir nesuprantamą skirtumą.

Antra, kaip jau buvo sakyta, mes neturime jokios substancijos idėjos, kuri būtų nepritaikoma materijai; taip pat jokios atskiros substancijos idėjos, kuri būtų nepritaikoma kiekvienai atskirai materijos daliai. Tad materija yra ne modusas, o substancija, o kiekviena materijos dalis yra ne atskiras modusas, o atskira substancija. Aš jau įrodžiau, kad mes neturime tobulos substancijos idėjos; tačiau jei laikysime ją kažkuo , kas gali egzistuoti pats , tai akivaizdu, kad kiekvienas suvokinys yra substancija, o kiekviena atskira suvokinio dalis — atskira substancija. Vadinasi, šiuo atžvilgiu ir viena, ir kita hipotezė nukenčia dėl tų pačių sunkumų.

Trečia, buvo paprieštarauta dėl vienos paprastos visatos substancijos sistemos, nes ši substancija esti visa ko atrama, arba substratas , tad kartu ji dar turi būti modifikuojama į formas, visiškai priešingas ir nesuderinamas. Apskrita ir kvadratinė figūra yra nesuderinamos vienoje substancijoje vienu metu. Tad kaipgi gali būti, kad toji pati substancija iš karto būtų modifikuojama ir į aną kvadratinį, ir į šį apskritą stalą? Aš užduodu tą patį klausimą ir apie šių stalų įspūdžius ir manau, kad nė vienas atsakymas nėra patenkinamas.

Tad, regis, kad ir kur pasukame, visur mus persekioja tie patys sunkumai, ir nė per žingsnį nepriartėjame prie sielos paprastumo ir nematerialumo įtvirtinimo nenutiesę kelio pavojingam ir neatitaisomam ateizmui. Niekas nepasikeis, jeigu užuot vadinę mintį sielos modifikacija pavadinsime ją veiksmu , senoviškesniu, bet vis dėlto madingesniu vardu. Veiksmu mes įvardijame beveik tą patį, ką paprastai vadiname abstrakčiu modusu; tai kažkas, kas, tiesą sakant, nei skiriasi, nei atsiskiria nuo savo substancijos ir suvokiama tik kaip samprotavimo savitumas arba kaip abstrakcija. Tačiau nieko nelaimima modifikacijos terminą pakeitus veiksmo terminu; be to, jis neišvaduoja mūsų nuo nė vieno sunkumo, kaip pamatysime iš dviejų tolesnių pamąstymų.

Pirmiausia aš pastebiu, kad žodžio „veiksmas“, atsižvelgiant į minėtą jo paaiškinimą, apskritai negalima teisingai pritaikyti suvokiniui, atsirandančiam iš proto arba galvojimo substancijos. Visi mūsų suvokiniai iš tikrųjų yra skirtingi ir atsiskiria ir skiriasi vienas nuo kito ir nuo visko, ką mes galime įsivaizduoti; todėl ir neįmanoma suvokti, kaip jie gali būti kokios nors substancijos veiksmas arba abstraktus modusas. Judėjimo pavyzdys, kuris paprastai naudojamas parodyti, kokiu būdu suvokinys, kaip veiksmas, priklauso nuo savo substancijos, daugiau supainioja, negu paaiškina. Judėjimas visais savo pasireiškimais nesukelia nei realių, nei esminių kūno pasikeitimų, tik keičia jo santykį su kitais objektais. Tačiau tarp asmens, iš ryto malonioje draugijoje vaikštinėjančio po sodą, ir asmens, po pietų uždaryto į kalėjimą ir apimto siaubo, nevilties ir apmaudo, atrodo, yra didžiulis skirtumas, ir visiškai kitokio pobūdžio, negu tas, kurį patiria kūnas pasikeitus jo padėčiai. Kaip iš išorinių objektų idėjų skirties ir atskiriamumo mes darome išvadą, kad išoriniai objektai turi vienas nuo kito atskirą egzistavimą, taip pačias šias idėjas pavertę savo objektais, remdamiesi minėtu samprotavimu, mes turime prieiti prie tokios pačios išvados ir apie jas. Bent jau reikia pripažinti, kad jei neturime jokios sielos substancijos idėjos, mes negalime pasakyti, kaip ji iš esmės nesikeisdama gali perimti tokius suvokinio skirtumus ir netgi prieštaravimus; vadinasi, niekada negalime pasakyti ir kokiu atžvilgiu suvokiniai yra šios substancijos veiksmai. Tad žodžio veiksmas vartojimas nepriskiriant jam, be modifikacijos, jokios kitos reikšmės, nieko neprideda prie mūsų žinojimo ir sielos nematerialumo doktrinai nesuteikia jokio pranašumo.

Ir antra, pridursiu, kad net jei tai ir suteiktų kokį pranašumą minėtam mokymui, tai lygiai tiek turėtų jo suteikti ir ateizmui. O jei mūsų teologai pretenduoja į žodžio veiksmas monopoliją, tad gal ir ateistai gali panašiai juo pasinaudoti ir tvirtinti, kad augalai, gyvūnai, žmonės ir t. t. tėra tam tikri vienos, paprastos ir visuotinės substancijos, veikiančios iš aklos ir absoliučios būtinybės, veiksmai? Tai visiškas absurdas, sakysite jūs. Pripažįstu, kad tai nesuprantama, tačiau kartu tvirtinu, remdamasis minėtais principais, kad neįmanoma rasti absurdiškumų prielaidoje, kad visi įvairiausi gamtos objektai yra vienos paprastos substancijos veiksmai, kurios absurdiškumo nebūtų galima pritaikyti panašiai prielaidai apie įspūdžius ir idėjas.

Nuo šių hipotezių apie mūsų suvokinių substanciją ir vietinę sąsają galime pereiti prie kitos, kuri suprantamesnė už pirmąją ir svarbesnė už antrąją, tai yra prie hipotezės apie mūsų suvokinių priežastį. Materija ir judėjimas, kaip paprastai moko mokyklose, kad ir kaip keistųsi, vis tiek yra materija ir judėjimas, tesukeliantys objektų padėties ir išsidėstymo skirtumus. Dalykite kūną tiek kartų, kiek tik norite, jis vis vien bus kūnas. Suteikite jam bet kokią figūrą, gausite tik figūrą ar dalių santykį. Judinkite jį kaip norite, ir tai bus vien judėjimas, arba santykio pokytis. Absurdiška įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, judėjimas ratu tėra tik judėjimas ratu, o judėjimas kita kryptimi, kaip antai elipse, yra kartu ir aistra ar moralinė refleksija : tarytum dviejų rutulinių dalelių susidūrimas galėtų tapti skausmo pojūčiu, o dviejų trikampių dalelių susidūrimas suteiktų malonumą. Bet tokie skirtingi susidūrimai, variacijos ir mišiniai yra vieninteliai pokyčiai, kuriems materija pasiduoda, ir be to, jie niekada nepateikia mums jokios minties ar suvokinio idėjos, tad neįmanoma, kad materija apskritai gali būti minties priežastis.

Nedaugelis tesugebėjo atsispirti aiškiam šio argumento akivaizdumui, ir vis dėlto pasaulyje nėra nieko lengvesnio, kaip jį paneigti. Užtenka pamąstyti apie tai, ką jau esame smulkiai įrodę, kad mes niekada nejaučiame priežasčių ir padarinių jungties ir kad tik iš patyrimo apie jų pastovią sąsają mes galime ką nors sužinoti apie šį santykį. Tad kadangi visi nepriešingi objektai gali nuolat jungtis ir kadangi jokie realūs objektai nėra priešingi58, tai iš šių principų aš priėjau prie išvados, kad svarstant klausimą a priori bet kas gali sukelti bet ką ir kad mes niekada nenustatysime, kokiu pagrindu bet kuris objektas gali arba negali būti bet kurio kito priežastimi, neatsižvelgiant į tai, kaip smarkiai ar kaip menkai jie būtų panašūs vienas į kitą. Tai akivaizdžiai sugriauna minėtą samprotavimą apie galvojimo arba suvokimo priežastį. Kaip jau paaiškėjo, tarp judėjimo ir mąstymo nėra jokio ryšio, bet lygiai taip yra ir su visomis kitomis priežastimis ir padariniais. Padėkite svarą sveriantį kūną ant vieno sverto galo, o kitą to paties svorio kūną ant kito jo galo, ir jūs niekada nerasite jokios šių kūnų judėjimo priklausomybės nuo jų nuotolio nuo centro principo, kaip nerasite ir minties ar suvokimo priklausomybės principo. Jeigu jūs stengsitės a priori įrodyti, kad tokia kūnų padėtis niekada negali būti minties priežastimi, nes kad ir kaip padėtį keistum, ji tėra tik kūnų padėtis; tai visiškai taip pat samprotaudami turite prieiti prie išvados, kad padėtis niekada negali sukurti judėjimo; nes nei vienu, nei kitu kartu nėra gana aiškios jungties. Tačiau pastaroji išvada prieštarauja akivaizdžiam patyrimui, ir mes galbūt jau turime panašų patyrimą su proto operacijomis ir galime suvokti mąstymo ir judėjimo pastovią sąsają; todėl jūs samprotaujate pernelyg skubotai, kai iš paprasto idėjų aptarimo darote išvadą, kad judėjimui niekada neįmanoma sukurti minties arba kad skirtinga dalių padėtis negali sukelti skirtingos aistros arba mąstymo. Mes ne tik galime turėti minėtą patyrimą, bet tikrai jį turime, nes kiekvienas gali suvokti, kad skirtinga jo kūno padėtis keičia ir jo mintis, ir jausmus. O jei būtų sakoma, kad tai priklauso nuo sielos ir kūno sąjungos, aš atsakyčiau, kad turime atskirti klausimą apie proto substanciją nuo klausimo apie jo minties priežastį; ir apsiriboję antruoju klausimu ir palyginę mąstymo ir judėjimo idėjas įsitikiname, kad jie skiriasi vienas nuo kito, o iš patyrimo žinome, kad jie yra nuolat susijungę; o tai ir yra visos aplinkybės, iš kurių susideda priežasties ir padarinio idėja, kai ji pritaikoma materijos operacijoms, mes tikrai galime padaryti išvadą, kad judėjimas galbūt yra, o iš tikrųjų ir yra minties ir suvokinio priežastis.