Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Dar pridėkite, kad kietumas, arba neįsiskverbiamumas, tiesą sakant, tėra tik negalimybė sunaikinti, kaip jau buvo pažymėta51; tad mums juo labiau būtina susidaryti kokią nors atskirą objekto, kurio sunaikinti, mūsų nuomone, neįmanoma, idėją. Negalimybė sunaikinti negali egzistuoti, ir jos egzistavimo niekaip negalima suvokti, būtinai reikalingas koks nors objektas, arba realus esinys, kuriam ji galėtų priklausyti. Tad sunkumas vis tiek išlieka: kaip suformuluoti šio objekto, arba esinio, idėją be antrinių arba juslėmis suvokiamų kokybių.

Ir šia proga mes neturime nepaisyti savo įprastinio metodo nagrinėti idėjas atsižvelgiant į tuos įspūdžius, iš kurių jos atsiranda. Kaip tvirtina modernybės filosofija, įspūdžiai per regą ir klausą, per uoslę ir skonį ateina be jokių panašių objektų; vadinasi, kietumo idėja, kuri laikoma realia, niekada negali atsirasti iš jokių šių juslių. Tad telieka lytėjimas, vienintelė juslė, galinti perteikti šį įspūdį, kietumo idėjos šaltinį; ir išties mes natūraliai įsivaizduojame, kad jaučiame kūnų kietumą; ir tam, kad suvoktume šią kokybę, tereikia paliesti kokį nors objektą. Tačiau toks mąstymo būdas yra veikiau populiarus nei filosofinis, kaip pamatysime iš tolesnių apmąstymų.

Pirma, nesunku pastebėti, kad nors kūnai jaučiami dėl jų kietumo, vis dėlto šis pojūtis visiškai skiriasi nuo kietumo, ir abu jie neturi nė mažiausio panašumo. Žmogus, kuriam viena ranka paralyžiuota, gauna tokią pat tobulą neįsiskverbiamumo idėją, matydamas šią ranką, padėtą ant stalo, kaip ir jausdamas tą patį stalą kita ranka. Objektas, spaudžiantis bet kurį mūsų organą, susiduria su pasipriešinimu, o šis pasipriešinimas per judesį, kurį perteikia nervams ir gyvybinei dvasiai, perduoda protui tam tikrą jutimą, tačiau iš to neišeina, kad šis jutimas, judesys ir pasipriešinimas yra bent kiek panašūs.

Antra, lytėjimo įspūdžiai yra paprasti įspūdžiai, nebent būtų svarstomi atsižvelgiant į tįsumą; o dabartiniam tikslui tai nesvarbu; ir iš šio paprastumo aš darau išvadą, kad jie neatvaizduoja nei kietumo, nei jokio realaus objekto. Imkime du pavyzdžius, t. y. kai žmogus viena ranka spaudžia akmenį arba kokį nors kietą kūną ir kai du akmenys spaudžia vienas kitą; lengva pripažinti, kad šie du pavyzdžiai nėra visais atžvilgiais panašūs, kad pirmajame su kietumu yra susijęs jutimas, arba pojūtis, nepasireiškiantis antrajame pavyzdyje. Vadinasi, tam, kad abu pavyzdžiai taptų panašūs, būtina pašalinti tam tikrą įspūdžio dalį, žmogaus rankos, jutimo organo, pojūtį, o to su paprastu įspūdžiu padaryti neįmanoma, tad esame priversti pašalinti jį visą; tai įrodo, kad visas šis įspūdis neturi archetipo, arba modelio, išoriniuose objektuose. Galima pridurti, kad, be gretimumo ir postūmio, kietumui būtini du kūnai; tai sudėtinis objektas, jo niekada negali atvaizduoti paprastas įspūdis. Nereikia nė sakyti, kad nors kietumas visada išlieka nekintamai toks pats, mūsų lytėjimo įspūdžiai kas akimirką keičiasi; tai ir yra aiškus įrodymas, kad antrieji neatvaizduoja pirmųjų.

Taigi tarp mūsų samprotavimų ir mūsų jutimų esti tiesioginis ir visiškas prieštaravimas; arba, tiksliau kalbant, tarp išvadų, kurias darome iš priežasties ir padarinio, ir tų, kurios mus įtikina nuolatiniu ir nepriklausomu kūno egzistavimu. Kai mes samprotaujame remdamiesi priežastimis ir padariniais, prieiname prie išvados, kad nei spalvai, nei garsui, nei skoniui ar kvapui nebūdingas nuolatinis ir nepriklausomas egzistavimas. Tačiau pašalinus šias juslėmis suvokiamas kokybes visatoje nelieka nieko, kas galėtų turėti tokį egzistavimą.

V SKYRIUS Apie sielos nematerialumą

Natūralu, kad aptikę tiek prieštaravimų ir sunkumų kiekvienoje su išoriniais objektais susijusioje sistemoje ir materijos idėjoje, kurią įsivaizduojame esant tokią aiškią ir apibrėžtą, mes tikėsimės dar daugiau sunkumų ir prieštaravimų iš kiekvienos hipotezės, susijusios su mūsų vidiniais suvokiniais ir proto prigimtimi, kurią esame linkę įsivaizduoti dar miglotesnę ir neaiškesnę. Tačiau čia mes greičiausiai apsigauname. Nors intelektinis pasaulis ir susijęs su begale neaiškumų, vis dėlto jis neįsipainiojęs į tokius prieštaravimus, kokius radome gamtos pasaulyje: visa, ką apie jį žinome, atitinka jį, o ko nežinome — turime tenkintis taip, kaip yra.

Tiesa, paklausius kai kurių filosofų, atrodo, kad jie žada sumažinti mūsų neišmanymą, bet aš bijau, kad taip rizikuojame įsivelti į dar didesnius prieštaravimus, su pačia tema nesusijusius. Tai filosofai, neįprastai samprotaujantys apie materialias arba nematerialias substancijas, kurioms, jų manymu, būdingi mūsų suvokimai. Tam, kad sustabdytume nesibaigiančias abiejų šalių priekabes, aš nežinau geresnio būdo, kaip keliais žodžiais paklausti šių filosofų: ką jie vadina substancija ir ką būdingumu? Ir tik jiems atsakius į šį klausimą, bet ne prieš tai, bus prasminga pradėti rimtai polemizuoti.

Mes įsitikinome, kad neįmanoma atsakyti į šį klausimą atsižvelgiant į materiją ir kūną; be kita ko, kalbant apie protą susiduriama ne tik su visais tais pačiais sunkumais, bet apsikraunama dar keletu kitų, būdingų tik šiam dalykui. Kiekviena idėja atsiranda iš pirma pasireiškusio įspūdžio, tad jei mes turėtume kokią nors savo proto substancijos idėją, turėtume turėti ir jos įspūdį, o tai labai sunku, jei apskritai įmanoma suvokti. Mat kaipgi kitaip įspūdis gali atstovauti substancijai, jei ne būdamas panašus į ją? O kaip įspūdis gali būti panašus į substanciją, jei, anot šios filosofijos, jis nėra substancija ir neturi jokios substancijai būdingos kokybės, arba ypatybės?

Bet pakeitęs klausimą, kas gali ar negali būti , kitu, kas iš tikrąją yra, aš prašysiu šių filosofų, kurie dedasi, kad mes turime proto substancijos idėją, nurodyti ją sukuriantį įspūdį ir aiškiai pasakyti, kaip šis įspūdis operuoja ir iš kokio objekto jis atsiranda. Ar tai pojūčio, ar refleksijos įspūdis? Ar jis malonus, skausmingas ar neutralus? Ar jis lydi mus visą laiką, ar tik protarpiais sugrįžta? Jeigu protarpiais, tai kas kiek laiko paprastai jis grįžta ir kokios priežastys jį sukuria?

Jei kas, užuot atsakęs į šiuos klausimus, vengtų minėto sunkumo sakydamas, kad substancija apibrėžiama kaip kažkas, kas gali egzistuoti pats, ir kad šis apibrėžimas turi mus tenkinti; jei taip būtų pasakyta, tai aš pažymėčiau, kad toks apibrėžimas tinka viskam, ką tik galime suvokti, ir kad jis niekaip nepadės atskirti substancijos nuo atsitiktinumo ar sielos nuo jos suvokinių. Aš samprotauju taip. Viskas, ką aiškiai suvokiame, gali egzistuoti, o viskas, ką kokiu nors būdu aiškiai suvokiame, gali egzistuoti tokiu pačiu būdu. Tai vienas iš mūsų jau pripažintų principų. Vėlgi: kiekvieną skirtingą daiktą galima atskirti, o kiekvieną atskiriamą daiktą skiria vaizduotė. Tai kitas principas. Mano išvada iš jų abiejų yra tokia: visi mūsų suvokiniai skiriasi vienas nuo kito ir nuo visko, kas yra visatoje, tad jie taip pat yra atskiriami ir skiriasi, ir galima laikyti, kad jie egzistuoja skyrium ir jie gali egzistuoti skyrium, ir daugiau nereikia nieko, kad palaikytųjų egzistavimą. Tad jie yra substancijos, jei šis apibrėžimas paaiškina substanciją.

Tad nei svarstydami pirminį idėjų šaltinį, nei pagal apibrėžimą mes negalime prieiti prie kokios nors tenkinamos substancijos sampratos; man atrodo, šios priežasties visiškai gana atmesti ginčui dėl sielos materialumo ir nematerialumo ir tai, be abejo, verčia mane pripažinti netinkamu net patį klausimą. Be suvokinio mes neturime jokios kitos tobulos idėjos. Substancija visiškai skiriasi nuo suvokinio. Tad mes neturime substancijos idėjos. Būdingumą laikome kažkuo, ko reikia palaikyti mūsų suvokinių egzistavimui, Pasirodo, nieko nereikia palaikyti suvokinio egzistavimui. Tad mes neturime būdingumo idėjos. Tad kaip tuomet atsakyti į tokį klausimą: ar suvokiniai būdingi materialiai , ar nematerialiai substancijai , jei mes net nesuprantame klausimo prasmės?