Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Dėl panašių priežasčių panašios sampratos mes laikomės ir substancijų paprastumo atžvilgiu. Tarkime, visiškai paprastas ir nedalus objektas mums pateikiamas kartu su kitu objektu, kurio kartu egzistuojančias dalis jungia stiprus santykis; akivaizdu, kad proto veiksmai svarstant abu šiuos objektus nelabai skiriasi. Vaizduotė paprastą objektą įsivaizduoja iš karto, lengvai, vienintele minties pastanga, be pokyčių ar permainų. Sudėtinio objekto dalių jungtis turi beveik panašų poveikį ir taip suvienija objektą savyje, kad fantazija pereina nuo vienos dalies prie kitos, nejausdama perėjimo. Todėl mes įsivaizduojame, kad spalva, skonis, figūra, kietumas ir kitos persiko arba meliono jungtinės kokybės suvokiamos kaip vieną daiktą formuojančios; ir taip yra dėl glaudaus jų santykio, kuris priverčia jas veikti mintį taip, lyg jos visai nebūtų sudėtinės. Tačiau protas čia nenurimsta. Jei tik jis apžvelgia objektą kitoje šviesoje, jis pastebi, kad visos šios kokybės yra skirtingos ir skiriamos, ir atskiriamos viena nuo kitos; ši pažiūra į dalykus griauna pirmines ir natūralesnes sampratas, verčia vaizduotę prasimanyti kažką nežinomą, arba pradinę substanciją ir materiją: šių kokybių sąjungos, arba glaudumo, principą ir tai, kas gali duoti sudėtiniam objektui teisę vadintis vienu daiktu, nepaisant jo išplėstumo ir sudėtingumo.

Peripatetinė filosofija tvirtina, kad visų kūnų pradinė materija yra visiškai vienalytė, ir mano, kad ugnis, vanduo, žemė ir oras yra iš tos pačios substancijos, nes jie laipsniškai sukasi ir keičiasi iš vieno į kitą. Kartu kiekvienai šių objektų rūšiai ji priskiria atskirą substancinę formą, kuri, jos manymu, yra visų šių objektų apimamų skirtingų kokybių šaltinis ir naujas kiekvienos konkrečios rūšies paprastumo ir tapatybės pagrindas. Viskas priklauso nuo to, kaip mes žvelgiame į objektus. Kai žiūrime į nejuntamus kūnų pokyčius, mes manome, kad visus juos sudaro toji pati substancija, arba esmė. Kai galvojame apie juslėmis suvokiamus skirtumus, mes priskiriame kiekvienam iš jų substancinį ir esminį skirtumą. O tam, kad įsitrauktume į abu šiuos galvojimo būdus, mes manome, kad visi kūnai iš karto turi ir substanciją ir substancinę formą.

Atsitiktinumų samprata yra neišvengiama šio mąstymo būdo, kai atsižvelgiama į substancijas ir substancines formas, pasekmė; mes negalime susilaikyti nežiūrėję į spalvas, garsus, skonius, figūras ir kitas kūnų savybes kaip į esatis, kurios negali atskirai išlikti, tačiau reikalauja neatskiriamo dalyko, kad jas palaikytų ir paremtų. Mat mes niekada nerandame jokių juslėmis suvokiamų kokybių ten, kur dėl jau minėtų priežasčių panašiai neišgalvojame esaties substancijos; tas pats įprotis, kuris verčia mus prieiti prie išvados apie priežasties ir padarinio jungtį, čia verčia mus prieiti prie išvados apie kiekvienos kokybės priklausomybę nuo nežinomos substancijos. Pripratimas įsivaizduoti priklausomybę veikia taip pat, kaip veiktų pripratimas ją stebėti. Vis dėlto šis savotiškas palyginimas ne daugiau pagrįstas už kitus jau minėtus. Kiekviena kokybė skiriasi nuo kitų, ją galima suvokti kaip egzistuojančią atskirai ir ji gali egzistuoti atskirai ne tik nuo kiekvienos kitos kokybės bet ir nuo nesuprantamos chimeros — substancijos.

Tačiau šie filosofai siekia su savo prasimanymais dar toliau — iki nuostatų apie slaptas kokybes ir daro prielaidą tiek apie palaikančiąją substanciją, kurios jie neperpranta, tiek apie palaikomą atsitiktinumą, kurio jų turima idėja taip pat netobula. Dėl to visa jų sistema yra visiškai nesuprantama, nors ir atsiranda iš tokių natūralių principų kaip tie, kuriuos jau paaiškinome.

Svarstydami šią temą mes galime pastebėti trijų nuomonių laipsniavimą, jos iškyla viena virš kitos atsižvelgiant į tai, kokį naują samprotavimo ir žinių mastą įgyja jas formuluojantys asmenys. Šios nuomonės būtų tokios: neišmanėlių, klaidingos filosofijos ir teisingos filosofijos; patyrinėję pamatysime, kad teisingos filosofijos požiūriai artimesni neišmanėliškoms, o ne klaidingo žinojimo nuostatoms. Natūralu, kad paprastai ir nerūpestingai mąstantys žmonės įsivaizduoja, kad suvokia jungtį tarp tų objektų, kuriuos jie pastoviai mato sujungtus kartu; ir kadangi iš pripratimo pasidaro sunku atskirti šias idėjas, jie linkę fantazuoti, kad toks atskyrimas savaime negalimas ir absurdiškas. Tačiau filosofai atsiriboja nuo pripratimo poveikio ir palyginę objektų idėjas iš karto suvokia šių įprastų neišmanėliškų pojūčių klaidingumą ir atskleidžia, kad tarp objektų nėra žinomos jungties. Kiekvienas skirtingas objektas jiems atrodo visiškai atskiras ir skiriamas, ir jie suvokia, kad prie išvados iš vieno apie kitą mes prieiname ne dėl objektų prigimties ir kokybių įžvalgos, bet tik jei iš keleto pavyzdžių pastebime, kad jie buvo pastoviai sujungti. Tačiau šie filosofai, užuot padarę iš šio stebėjimo teisingą išvadą ir apibendrinę, kad mes neturime jokios galios ar atstovavimo idėjos, atskirtos nuo proto ir priklausančios priežastims; sakau, užuot taip apibendrinę, jie dažniausiai ieško kokybių, kuriose glūdi šis atstovavimas, ir tam, kad jį paaiškintų, jų netenkina nė viena jų samprotavimo pateikta sistema. Jiems užtenka proto jėgos išsivaduoti nuo neišmanėliškos klaidos, kad yra prigimtinė ir suvokiama jungtis tarp keleto juslėmis suvokiamų kokybių ir materijos veiksmų, tačiau jos neužtenka, kad susilaikytų ir neieškotų šios jungties materijoje ar priežastyse. Jei būtų priėję prie teisingos išvados, būtų vėl grįžę prie neišmanėlių padėties ir žvelgtų į visus šiuos narpliojimus tingiai ir abejingai. Dabar jų padėtis, regis, labai apgailėtina, labai menką jos sampratą mums pateikė poetai vaizduodami bausmes, ištikusias Sizifą ir Tantalą. Ar galima įsivaizduoti didesnę kančią už tą, kai su užsidegimu ieškai to, kas nuolat išsprūsta, ir ieškai ten, kur to niekada negali būti?

Bet gamta, regis, visur kur paiso tam tikro teisingumo ir viską išlygina, tad ir filosofais ji rūpinasi ne mažiau kaip kitais tvariniais, palikdama jiems paguodą tarp visų juos ištinkančių nusivylimų ir sielvartų. Ši paguoda iš principo susideda iš jų išrastų žodžių gebėjimas ir slapta kokybė. Įprastai taip yra, kad dažnai vartodami terminus, kurie yra tikrai reikšmingi ir protingi, nebepaisome idėjos, kurią jie reiškia, ir lieka tik pripratimas su malonumu atgaminantis idėją; tad natūraliai atsitinka, kad dažnai vartodami visiškai nereikšmingus ir nesuprantamus terminus mes įsivaizduojame, kad jie turi tokius pačius pripratimo santykius ir turi slaptą prasmę, kurią mes galime išsiaiškinti pasvarstę. Jų pasireiškimo panašumas, kaip įprasta, apgauna protą ir verčia mus įsivaizduoti visišką panašumą ir atitikimą. Tuomet šie filosofai nusiramina ir dėl savo iliuzijų galų gale tampa tokie pat abejingi kaip neišmanėliai dėl savo nemokšiškumo, o tikrieji filosofai — dėl nuosaikaus skepticizmo. Jie tik pasako, kad bet kurį juos gluminantį reiškinį sukelia gebėjimas ar kokia nors slapta kokybė, ir iš karto tuo klausimu baigiasi visi ginčai ir tyrimai.

Bet iš visų pavyzdžių, rodančių, kad peripatetikai vadovaujasi visais trivialiais vaizduotės polinkiais, įstabiausi iš jų simpatijos , antipatijos ir tuščios erdvės baimės. Žmogaus prigimtis turi tikrai nuostabų polinkį suteikti išoriniams objektams tokias pačias emocijas, kokias ji pastebi savyje, ir visur rasti idėjų, kurios labiausiai būdingos jai. Tiesa, kiek pasvarstę mes užgniaužiame šį polinkį, tad jis pasireiškia tik vaikams, poetams ir senovės filosofams. Vaikams jis pasireiškia troškimu primušti juos užgavusius akmenis, poetams — noru viską personifikuoti, o senovės filosofams — šiais simpatijų ir antipatijų pramanais. Vaikams mes turime atleisti dėl jų amžiaus, poetams — nes jie prisipažįsta aklai pasiduodantys savo fantazijos įtaigai, tačiau kokią dingstį rasime pateisinti tokiai didelei mūsų filosofų silpnybei?