Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Toks pats samprotavimas duoda mums atsakymą į antrą klausimą. Jei suvokinio pavadinimas nepaverčia šio atskyrimo nuo proto absurdu ir prieštaravimu, tai objekto pavadinimas, įvardijantis tą patį dalyką, niekaip negali paversti jų susijungimo neįmanomu. Išoriniai objektai yra matomi ir jaučiami ir tampa esami protui, tai yra jie įgyja tokį santykį su sujungtų suvokinių aibe, kad tampa jiems labai ženkliai įtakingi, nes papildo jų skaičių dabartiniais apmąstymais ir aistromis ir kaupia atminties idėjas. Vadinasi, ta pati nuolatinė ir nepertraukiama Esatis kartais gali būti esama protui, o kartais gali būti jam nesama, nors pačioje Esatyje nevyksta jokių realių arba esminių pasikeitimų. Jusles pasiekęs pasireiškimo pertrūkis nebūtinai reiškia egzistavimo pertrūkį. Prielaida apie juslėmis suvokiamų objektų ar suvokinių nuolatinį egzistavimą neturi jokio prieštaravimo. Mes galime laisvai pasiduoti savo polinkiui daryti šią prielaidą. Kai tikras mūsų suvokinių panašumas verčia mus priskirti jiems tapatybę, mes galime pašalinti tariamą pertrūkį, prasimanydami nuolatinę būtį, galinčią pripildyti šiuos tarpsnius ir išlaikyti tobulą ir visišką mūsų suvokinių tapatybę.

Tačiau mes čia ne tik prasimanome , bet ir tikime tokiu nuolatiniu egzistavimu, todėl kyla klausimas, iš kur atsiranda toks tikėjimas, ir šio klausimo vedami prieiname prie ketvirto šios sistemos elemento. Jau buvo įrodyta, kad apskritai tikėjimas yra ne kas kita, tik idėjos gyvumas, ir kad idėja šį gyvumą gali įgauti iš savo santykio su kuriuo nors esamu įspūdžiu. Įspūdžiai iš prigimties yra patys gyviausi proto suvokiniai; o šią kokybę santykis iš dalies perduoda kiekvienai susijusiai idėjai. Santykis lemia sklandų perėjimą nuo įspūdžio prie idėjos; jis netgi suteikia polinkį pereiti. Protas taip lengvai nuo vieno suvokinio puola prie kito, kad beveik nepastebi pasikeitimo, bet antrajame išsaugo didelę dalį pirmojo gyvumo. Jį sužadina gyvas įspūdis; ir šis gyvumas, beveik nesumažėjęs dėl perėjimo, perduodamas susijusiai idėjai, tai lemia sklandi pereiga ir vaizduotės polinkis.

Tačiau, tarkime, kad šį polinkį sukelia koks nors kitas, ne santykio principas. Akivaizdu, kad jis turi turėti tokį patį poveikį ir perduoti idėjai įspūdžio gyvumą.

Būtent taip ir yra duotuoju atveju. Mūsų atmintis pateikia mums didžiulį skaičių visiškai vienas į kitą panašių suvokinių pavyzdžių, jie sugrįžta po įvairaus ilgumo laiko tarpų ir po ženklių pertrūkių. Panašumas duoda mums polinkį laikyti šiuos pertrauktus suvokinius tais pačiais, taip pat ir polinkį jungti juos į nuolatinį egzistavimą tam, kad patvirtintume tapatybę ir išvengtume priešingumo, į kurį mus, ko gera, neišvengiamai traukia šių suvokinių pasireiškimo pertrūkis. Tad čia mes turime polinkį prasimanyti visų juslėmis suvokiamų objektų nuolatinį egzistavimą, o kadangi šis polinkis kyla iš kai kurių gyvų atminties įspūdžių, ji suteikia gyvumo ir šiam pramanui arba, kitais žodžiais tariant, priverčia mus tikėti nuolatiniu kūno egzistavimu. Kartais objektams, kurie mums yra visiškai nauji ir apie kurių pastovumą ir koherenciją neturime jokio patyrimo, mes priskiriame nuolatinį egzistavimą, nes mūsų juslėms jie pasirodo panašūs į pastovius ir koherentiškus objektus, o šis panašumas yra samprotavimų ir analogijos šaltinis ir leidžia priskirti tokias pačias kokybes tokiems patiems objektams.

Aš manau, protingam skaitytojui pasirodys, kad lengviau su šia sistema sutikti, nei visiškai ir aiškiai ją suprasti, ir šiek tiek pamąstęs jis pripažins, kad kiekviena jos dalis atsineša ir savo įrodymą. Iš tiesų akivaizdu, kad jeigu paprasti žmonės mano , kad jų suvokiniai yra vieninteliai objektai, ir kartu tiki nuolatiniu materijos egzistavimu, mes turime atsižvelgti į tikėjimo, remiantis šia prielaida, ištakas. Tuomet, remiantis šia prielaida, nuomonė, kad bet kurie mūsų objektai, arba suvokiniai, tebėra visiškai tokie patys po pertrūkio, yra klaidinga; vadinasi, nuomonė apie jų tapatybę niekaip negali kilti iš samprotavimo, ji turi kilti iš vaizduotės. Vaizduotė šiai nuomonei pasiduoda tik dėl tam tikrų suvokinių panašumo, nes mums tik tie suvokiniai atrodo panašūs, kuriuos mes linkę laikyti tokiais pačiais. Šis polinkis priskirti tapatybę panašiems savo suvokimams sukuria nuolatinio egzistavimo pramaną, nes šis pramanas, kaip ir tapatybė, iš tikrųjų yra klaida, kaip pripažįsta visi filosofai, ir neturi jokio kito poveikio, išskyrus atitaisyti mūsų suvokinių pertrūkį, vienintelę jų tapatybei priešingą aplinkybę. Galiausiai šis polinkis pagal turimus atminties įspūdžius sukelia tikėjimą, nes aišku, kad neprisiminę buvusių pojūčių mes niekaip nepatikėtume nuolatiniu kūno egzistavimu. Tad tyrinėdami visas šias dalis mes matome, kad kiekvieną iš jų palaiko stipriausi įrodymai, o jos visos kartu sudaro nuoseklią ir visiškai įtikinamą sistemą. Vien stiprus polinkis, arba palinkimas, be jokio turimo įspūdžio kartais gali sukelti tikėjimą, arba nuomonę. O kiek ji esti stipresnė, jeigu prisideda ši aplinkybė?

Ir nors mes ir vadovaujamės prigimtiniu vaizduotės polinkiu, kai priskiriame nuolatinį egzistavimą tiems juslėmis suvokiamiems objektams ar suvokimams, kurie pasireikšdami su pertrūkiu mums atrodo panašūs vieni į kitus, vis dėlto tereikia tik trupučiuką pamąstyti ir pafilosofuoti, ir suprasime, kad ši nuomonė klaidinga. Jau esu pažymėjęs, kad tarp šių dviejų principų — nuolatinio ir skyrium , arba nepriklausomo , egzistavimo — yra glaudus ryšys; tereikia mums nustatyti vieną, ir tuoj pat pasirodo kitas, kaip neišvengiama jo pasekmė. Ši nuomonė apie nuolatinį egzistavimą atsiranda pirmiausia ir be didelio vargo bei refleksijos pritraukia kitą, jei tik protas laikosi savo pagrindinio natūraliausio polinkio. Tačiau jei mes palyginsime bandymus ir truputį pasamprotausime apie juos, greitai suvoksime, kad mūsų juslinių suvokinių nepriklausomo egzistavimo doktrina prieštarauja paprasčiausiam patyrimui. Tai paskatina mus grįžti tais pačiais žingsniais atgal, kad suvoktume, jog priskirti nuolatinę esatį savo suvokiniams yra klaida ir daugelio pačių neįprasčiausių nuomonių šaltinis, jas ir pasistengsime dabar paaiškinti.

Pirmiausia būtų teisinga stebėti keletą bandymų, kurie mus įtikintų, kad mūsų suvokiniams nebūdingas joks nepriklausomas egzistavimas. Prispaudę vieną akį pirštu iš karto pastebime, kad visi objektai padvigubėja, be to, viena jų dalis dar pasislenka iš savo įprastos ir natūralios vietos. Tačiau nei vieniems, nei kitiems iš šių suvokinių mes nepriskiriame nuolatinio egzistavimo, be to, ir vieni, ir kiti yra tos pačios prigimties, todėl aiškiai suvokiame, kad visi mūsų suvokimai priklauso nuo mūsų organų, nuo nervų būklės ir nuo gyvybinės dvasios. Šią nuomonę sustiprina ir tariamas objektų padidėjimas bei sumažėjimas, atsižvelgiant į jų nuotolį, menami jų figūrų pasikeitimai, spalvos bei kitų kokybių pokyčiai, atsižvelgiant į mūsų ligas ir negalavimus; ir iš begalinio skaičiaus kitų panašių bandymų sužinome, kad mūsų jusliniai suvokiniai neturi jokio skyrium, arba nepriklausomo, egzistavimo.

Iš tokio samprotavimo natūraliai išeina, kad mūsų suvokiniams nuolatinis egzistavimas būdingas tiek, kiek ir nepriklausomas; ir iš tiesų, filosofai taip įsijaučia į šią nuomonę, kad keičia savo sistemą ir atskiria (kaip darysime ir mes toliau) suvokinius ir objektus, manydami, jog pirmieji yra nutrūkstami, išnykstantys ir skiriasi su kiekvienu skirtingu sugrįžimu, o antrieji — nepertraukiami bei išsaugantys nuolatinį egzistavimą ir tapatybę. Tačiau kad ir kokia filosofiška atrodo ši nauja sistema, aš tvirtinu, kad ji tėra palengvinanti priemonė ir jai būdingi visi neišmanėlių sistemos sunkumai kartu su jai pačiai būdingais sunkumais. Nėra jokių nei supratimo, nei fantazijos principų, kuriais vadovaudamiesi galėtume tiesiogiai gauti nuomonę apie dvejopą — suvokinių ir objektų egzistavimą — ir niekaip kitaip mes negalime prieiti prie šios nuomonės tik naudodamiesi įprastine hipoteze apie mūsų nutrūkstamų suvokinių tapatybę ir nuolatinumą. Jeigu iš pradžių mes nebūtume įsitikinę, kad vieninteliai mūsų objektai yra mūsų suvokiniai ir kad jie egzistuoja net ir tada, kai jau nebepasireiškia mūsų juslėms, mums niekada neateitų mintis, kad mūsų suvokiniai ir objektai skiriasi ir kad vien tik mūsų objektai išsaugo nuolatinį egzistavimą. „Antroji hipotezė neturi pirminės naudos nei samprotavimui, nei vaizduotei, tačiau visą savo įtaką vaizduotei ji įgyja iš pirmosios“. Šis teiginys susideda iš dviejų dalių, kurias mes pasistengsime įrodyti kuo aiškiau ir suprantamiau, kiek tik leis šios painios temos.