Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tam, kad pritaikytume šią bendrą maksimą, mes pirmiausia turime ištirti proto, stebinčio kokį nors objektą, išlaikantį tobulą tapatybę, nusiteikimą, o paskui surasti kokį nors kitą objektą, kurį su juo painiojame, nes jis sukelia panašų nusiteikimą. Kai nukreipiame savo mintis į kokį nors objektą ir spėjame, kad jis išlieka toks pats kurį laiką, akivaizdu, jog mes spėjame, kad pasikeitimas glūdi tik laike, ir niekada neprisiverčiame sukurti jokio naujo šio objekto vaizdinio ar idėjos. Proto gebėjimai tarsi ilsisi, jiems terūpi, kas būtina, tęsti idėją, kurią neseniai įgijome ir kuri gyvuoja be pokyčių ir pertrūkių. Perėjimas nuo vieno momento prie kito beveik nejuntamas ir jis nesiskiria jokiu skirtingu suvokimu ar idėja, reikalaujančia kitokio pobūdžio nuotaikos tam, kad būtų suvokta.

Tuomet kokie kiti objektai, išskyrus tapačius, gali suteikti apie juos svarstančiam protui tą patį nusiteikimą ir priversti vaizduotę taip pat nepertraukiamai pereiti nuo vienos idėjos prie kitos? Tai nepaprastai svarbus klausimas. Mat jeigu surasime tokių objektų, tai remdamiesi jau minėtu principu nedvejodami galėsime padaryti išvadą, kad jie natūraliai supainiojami su tapačiais objektais ir laikomi jais daugelyje mūsų samprotavimų. Tačiau nors šis klausimas labai svarbus, jis nei labai sunkus, nei kelia abejonių. Na, aš iškart atsakau, kad susijusių objektų seka suteikia protui tokį nusiteikimą, ir vaizduotė ją svarsto taip pat sklandžiai ir nepertraukiamai, kaip stebėdama to paties nekintamo objekto vaizdą. Pati santykio prigimtis ir esmė yra jungti mūsų idėjas vieną su kita ir pasireiškus vienai padėti jai pereiti prie susijusios. Štai kodėl susijusių idėjų perėjimas yra toks sklandus ir lengvas, kad net nesukelia didelės proto permainos ir atrodo kaip to paties veiksmo tęsinys, o to paties veiksmo tęsinys yra to paties objekto nuolatinio stebėjimo padarinys; dėl šios priežasties mes ir priskiriame vienodumą kiekvienai susijusių objektų sekai. Ir mintis lengvai slysta per šią seką, tarsi laikytų ją vienu objektu, todėl ir supainioja seką ir tapatybę.

Paskui mes pamatysime daug tokio santykio polinkio priskirti tapatybę skirtingiems objektams pavyzdžių, tačiau čia laikysimės aptariamos temos. Iš patyrimo žinome, kad beveik visiems juslių įspūdžiams būdingas toks pastovumas , kad pertrūkis jiems nesukelia jokių permainų ir netrukdo grįžti prie to paties pasireiškimo ir padėties, kaip jie buvo pirmą kartą patirti. Aš peržvelgiu savo kambario baldus, užsimerkiu ir vėl atsimerkiu, ir matau, kad nauji suvokiniai visiškai panašūs į tuos, kurie pirma veikė mano jusles. Tūkstančius kartų pastebime tokį panašumą, natūraliai stipriausiais santykiais jungiantį mūsų pertraukiamų suvokinių idėjas kartu, priversčiantį protą lengvai pereiti nuo vienos prie kitos. Kai vaizduotė lengvai pereina, arba perbėga, per šių skirtingų ir pertraukiamų suvokinių idėjas, proto nusiteikimas esti beveik toks pats, kaip tada, kai svarstome vieną pastovų ir nepertraukiamą suvokinį. Todėl visiškai natūralu, kad vieną mes palaikome kitu.48

Tie asmenys, kurie laikosi šios nuomonės dėl mūsų panašių suvokinių tapatybės, iš esmės yra visa nemąstanti ir nefilosofuojanti žmonijos dalis (tai yra mes, visi vienu ar kitu metu), vadinasi, tie, kurie mano, kad suvokiniai yra vieninteliai jų objektai, ir niekada negalvoja apie dvejopą vidinį ir išorinį egzistavimą, atvaizduojantį ir atvaizduojamą. Pats vaizdinys, kuris duotas juslėms, mums yra tikrasis kūnas, o pertraukiamiems vaizdiniams mes priskiriame visišką tapatybę. Tačiau pasireiškimo pertrūkis, regis, yra tapatybės priešingybė ir natūralu, kad tuo vadovaudamiesi mes manome, kad šie panašūs suvokiniai skiriasi vienas nuo kito, čia mes sutrinkame, nežinodami, kaip suderinti tokias prieštaringas nuomones. Sklandus vaizduotės perėjimas per panašių suvokinių idėjas verčia mus priskirti joms visišką tapatybę. Suvokinių pasireiškimo pertrūkis verčia mus laikyti juos kad ir labai panašiomis, bet vis dėlto skirtingomis esatimis, pasireiškiančiomis tam tikrais laiko tarpais. Sumišimas, atsiradęs dėl šio prieštaravimo, sukelia polinkį jungti šiuos nutrūkusius pasireiškimus pramanytu nuolatiniu egzistavimu, o tai yra trečia hipotezės, kurią ketinau paaiškinti, dalis.

Iš patyrimo visiškai aišku, kad bet koks jausmų ar aistrų prieštaringumas sukelia juntamą nerimą, jis gali būti išorinis ar vidinis, kylantis dėl išorinių objektų prieštaravimo ar dėl vidinių principų kovos. Ir atvirkščiai — visa, kas atitinka natūralius polinkius ir padeda juos patenkinti išoriškai arba pritampa prie jų vidinės veiklos, tikrai suteikia juntamą malonumą. Tuomet čia atsiranda prieštaravimas tarp panašių suvokinių tapatybės sampratos ir jų pasireiškimo pertrūkio, protui tokia padėtis turėtų kelti nerimą ir jis natūraliai sieks palengvinti šį nerimą. Kadangi nerimą sukelia dviejų priešingų principų prieštaravimas, protas turi ieškoti palengvinimo ir vieną principą paaukoti dėl kito. Tačiau sklandus mūsų minties perėjimas per panašius suvokinius verčia mus priskirti jiems tapatybę, ir mes negalime lengvai pasiduoti šiai nuomonei. Vadinasi, turime griebtis kitos išeities ir padaryti prielaidą, kad mūsų suvokimai nenutrūksta, o išsaugo nepertraukiamą ir nekintamą egzistavimą, todėl iš esmės yra visiškai tapatūs. Vis dėlto suvokinių pasireiškimo pertrūkiai yra tokie ilgi ir dažni, jog neįmanoma į juos neatsižvelgti, ir kadangi suvokinio pasireiškimas protui ir egzistavimas iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai taip pat, tai kyla abejonių, ar mes apskritai galime pripažinti tokį akivaizdų priešingumą ir manyti, kad suvokinys egzistuoja proto nesuvoktas. Tam, kad išsiaiškintume šį dalyką ir sužinotume, kodėl suvokinio pasireiškimo pertrūkis nebūtinai reiškia jo egzistavimo pertrūkį, būtų gerai paminėti keletą principų, kuriuos plačiau paaiškinti turėsime progą kiek toliau49.

Pradėdami galime pažymėti, jog sunkumų aptariama tema kyla ne dėl paties materialaus fakto ir ne dėl to, ar protas prieina prie išvados apie nuolatinį savo suvokinių egzistavimą, o tik dėl to, kaip prieinama prie šios išvados ir kokiais principais remiantis ji gaunama. Aišku, kad beveik visa žmonija ir net patys filosofai didžiąją savo gyvenimo dalį laiko savo suvokinius vieninteliais objektais ir mano, jog pati esatis, tiesiogiai duodama protui, yra tikras kūnas, arba materialus egzistavimas. Taip pat aišku, jog manoma, kad šiam suvokiniui, arba objektui, būdinga nuolatinė nepertraukiama būtis ir kad jis nei išnyksta mums nesant, nei pradeda egzistuoti mums esant. Kai mūsų nėra, mes sakome, kad jis vis tiek egzistuoja, tik mes jo nejaučiame ir nematome. Kai mes esame, sakome, kad jaučiame ar matome jį. Čia gali kilti du klausimai. Pirma , kaip save įtikinti tuo, kad suvokinio gali nebūti prote, nors jis nesunaikintas? Antra , kaip mes suprantame, kad objektas tampa esantis protui, jei nėra jokio naujai sukurto suvokinio arba vaizdinio; ir ką mums reiškia matyti, justi ir suvokti ?

Dėl pirmojo klausimo galime pažymėti, jog tai, ką mes vadiname protu , yra ne kas kita, kaip aibė, arba rinkinys, skirtingų suvokinių, susietų tam tikrais santykiais, ir spėjama, beje, klaidingai, visiškai paprastų ir tapačių. O jei kiekvienas suvokinys skiriasi nuo kitų ir galima laikyti, kad jis egzistuoja skyrium, iš to akivaizdžiai išeina, kad nėra jokio absurdo atskirti bet kurį konkretų suvokinį nuo proto, tai yra, nutraukti visus jo santykius su minėta sujungtų suvokinių mase, iš kurios susideda mąstanti būtis.