Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Kitas šios filosofinės sistemos pranašumas yra jos panašumas su neišmanėlių; vadinasi, mes galime trumpai prisitaikyti prie savo protavimo, kai jis tampa neramus ir susirūpinęs, bet kai tik jis tampa bent kiek neatidus ar nedėmesingas, galime grįžti prie įprastų ir natūralių sampratų. Panašiai mes matome, kad ir filosofai nesikrato šio pranašumo: tik išėję iš savo kabinetų bematant prisideda prie kitų žmonių griaunamų nuomonių, kad mūsų suvokiniai yra vieninteliai mūsų objektai ir kad jie lieka tokie pat tapatūs ir nenutrūkstami su visais savo pasireiškimų pertrūkiais.

Ši sistema turi ir kitų ypatybių, leidžiančių mums aiškiai pastebėti jos priklausomybę nuo fantazijos. Iš šių aš pažymėsiu dvi. Pirma , mes manome, kad išoriniai objektai yra panašūs į vidinius suvokinius. Aš jau parodžiau, kad priežasties ir padarinio santykis iš mūsų suvokinių egzistavimo ar kokybių niekada mums nepateikia tiesioginės išvados apie išorinių nuolatinių objektų egzistavimą. Ir dar pridursiu, kad net jei jie galėtų pateikti tokią išvadą, mes niekada neturėtume pagrindo daryti išvados, kad mūsų objektai panašūs į mūsų suvokinius. Tad ši nuomonė atsiranda tik iš jau paaiškintos fantazijos kokybės, kad visas savo idėjas ji skolinasi iš kokio nors buvusio suvokinio. Be suvokinių mes negalime įsivaizduoti nieko kita, todėl kiekvienas daiktas mums turi būti panašus į juos.

Antra, mes manome, jog mūsų objektai iš esmės yra panašūs į mūsų suvokinius, todėl laikome savaime suprantama, kad kiekvienas konkretus objektas yra panašus į savo sukeltą suvokinį. Priežasties ir padarinio santykis verčia mus prijungti prie jo kitą — panašumo; šių esačių idėjos fantazijoje esti jau sujungtos pirmojo santykio, tad mes natūraliai pridedame ir antrąjį ir užbaigiame sąjungą. Mes turime stiprų polinkį užbaigti kiekvieną sąjungą prijungdami naujų santykių prie tų, kuriuos tarp kokių nors idėjų jau esame pastebėję, ir tą netrukus turėsime progą stebėti50.

Tad paaiškinęs abi ir populiarią, ir filosofinę sistemas, kaip jos pateikia išorinį egzistavimą, aš negaliu nepaminėti tam tikrų jausmų, kilusių apžvelgiant šias sistemas. Pradėjau šią temą nuo prielaidos, kad mes turime aklai tikėti savo jutimais ir kad būtent tokią išvadą padarysiu iš viso savo samprotavimo. Tačiau jei atvirai, dabar mano jausmai gana prieštaringi, ir esu labiau linkęs visiškai nepasikliauti savo jutimais arba greičiau vaizduote, nei rodyti tokį aklą pasitikėjimą jais. Negaliu įsivaizduoti, kaip tokios trivialios fantazijos kokybės, atsiradusios iš tokių klaidingų prielaidų, apskritai gali atvesti prie kokios nors rimtos ir patikimos sistemos. Šios kokybės yra mūsų suvokinių koherencija ir pastovumas, sukuriantys nuomonę apie suvokinių nuolatinį egzistavimą, nors tokios suvokinių kokybės neturi suvokiamos jungties su šiuo egzistavimu. Mūsų suvokinių pastovumas turi ženkliausią poveikį, vis dėlto jis siejamas su didžiausiais sunkumais. Manyti, kad panašių mūsų suvokinių skaičius yra toks pats, yra didžiausia iliuzija; ir būtent šia iliuzija vadovaudamiesi ir prieiname prie nuomonės, kad šie suvokiniai yra nenutrūkstami ir egzistuoja net kai neduoti juslėms. Tai būdinga ir mūsų populiariai sistemai. Dėl mūsų filosofinės sistemos, tai ir jai gali iškilti tokių pačių sunkumų, be to, ją slegia dar toks absurdas, kad ji kartu paneigia ir patvirtina neišmanėlių prielaidą. Filosofai neigia, kad mūsų panašūs suvokiniai yra visiškai tokie patys ir nenutrūkstami; ir vis dėlto turi didelį polinkį tikėti, kad jie yra tokie, todėl sutartinai suranda naują suvokinių grupę, kuriai ir priskiria šias kokybes. Aš sakau — naują suvokinių grupę, nes iš tikrųjų apskritai mes galime manyti, kad objektai ir suvokiniai iš prigimties yra būtent tokie patys, bet to neįmanoma aiškiai suvokti. Tad ko gi dar, be klaidų ir melagingumo, mes galime tikėtis iš tokios nepagrįstų ir keistų nuomonių painiavos? Ir kaip galime patys sau pateisinti savo tikėjimą jomis?

Ši skeptiška abejonė, atsižvelgiant tiek į samprotavimą, tiek į jusles, yra negalavimas, nuo kurio neįmanoma visiškai pagyti ir kuris mus apima kaskart, kai mėginame jo atsikratyti ir net kai atrodo, kad visiškai išsivadavome nuo jo. Jokia sistema nepadės apginti nei savo supratimo, nei savo juslių; ir tik dar labiau jiems pakenksime, jei stengsimės taip juos pagrįsti. Skeptiška abejonė natūraliai kyla giliai ir įtemptai mąstant apie šiuos dalykus, todėl kuo daugiau mes mąstome, neatsižvelgiant už ar prieš, tuo ji visada stiprėja. Šioks toks vaistas tegali būti nerūpestingumas ir nedėmesingumas. Tad aš visiškai jais pasikliauju ir esu tikras, jog kad ir kokia būtų skaitytojo nuomonė šią akimirką, po valandos jis bus įtikintas, kad yra ir išorinis, ir vidinis pasaulis; ir vadovaudamasis šia prielaida prieš pradėdamas nuodugnesnį mūsų įspūdžių tyrimą ketinu patyrinėti keletą bendrųjų tiek senųjų, tiek ir modernių sistemų, pateikiančių juos abu. Gal galiausiai pasirodys, kad šis tyrinėjimas nesvetimas dabartiniam mūsų tikslui.

III SKYRIUS Apie senovės filosofiją

Savo širdims pažinti ir sužinoti apie savo pasiektas dorybės keletas moralistų kaip puikų būdą rekomeduoja iš ryto prisiminti savo sapnus ir tyrinėti juos taip pat griežtai, kaip tyrinėtume pačius rimčiausius ir labiausiai apgalvotus savo veiksmus. Mūsų charakteris visada toks pats, sako jie, ir geriausiai pasireiškia, kai nėra galimybių apsimetinėti, bijoti bei gudrauti ir žmonės negali veidmainiauti nei prieš save, nei prieš kitus. Mūsų būdo kilnumas ar niekingumas, mūsų nuolankumas ar žiaurumas, drąsa ar bailumas, nevaržomai laisvai veikia vaizduotės prasimanymus ir atsiskleidžia ryškiausiomis spalvomis. Esu tikras, panašiai galima padaryti keletą naudingų atradimų iš senovės filosofų kritiškų prasimanymų apie substancijas, substancines formas, akcidencijas ir slaptas kokybes , o jos, kad ir kokios neišmintingos ir nepagrįstos, labai glaudžiai siejasi su žmogaus prigimties principais.

Patys galvočiausi filosofai pripažįsta, kad mūsų turimos kūnų idėjos tėra proto sukaupti keleto juslėmis suvokiamų kokybių, iš kurių susideda objektai ir kurios, mums atrodo, turi pastovią sąjungą viena su kita, idėjų rinkiniai. Tačiau kad ir kaip pačios šios kokybės skirtųsi, aišku, kad iš jų susidedantį junginį mes paprastai laikome VIENU daiktu, kuris išlieka TOKS PATS net po labai didelių pokyčių. Pripažintas darinys akivaizdžiai prieštarauja tariamam paprastumui, o permainos — tapatybei. Todėl galbūt vertėtų apsvarstyti tiek priežastis, kurios beveik visuotinai verčia mus įsivelti į tokią akivaizdžią priešpriešą, tiek ir priemones, kuriomis mes stengiamės ją nuslėpti.

Objektų keleto skirtingų nuoseklių kokybių idėjas kartu jungia labai glaudus santykis, todėl akivaizdu, kad protas, peržvelgdamas šią seką, turi lengvai pereiti nuo vienos jos dalies prie kitos ir pokyčio nesuvokti labiau nei mąstydamas apie tą patį nekintamą objektą. Šis lengvas perėjimas yra santykio padarinys arba greičiau jo esmė; vieną idėją vaizduotė nesunkiai priima už kitą, jei abiejų įtaka protui yra panaši, vadinasi, apie bet kurią tokią susijusių kokybių seką lengvai pagalvojama kaip apie vieną nuolatinį objektą, egzistuojantį be jokių permainų. Sklandi ir nenutrūkstama minties tėkmė, panaši abiem kartais, lengvai apgauna protą ir priverčia mus priskirti tapatybę kintamai susijusių kokybių sekai.

Tad jei mes pakeičiame šios sekos svarstymo metodą ir, užuot stebėję ją laipsniškai nuosekliais laiko tarpais, iš karto apžvelgiame dvi skirtingas jos trukmės atkarpas ir palyginame skirtingas nuoseklių kokybių būsenas, tai permainos, kurių nepastebėjome, kai jos atsirasdavo laipsniškai, dabar mums atrodo svarbios ir, regis, visai panaikina tapatybę. Tad taip mūsų mąstymo būdas įgyja tam tikrą prieštaravimą dėl skirtingų įžvalgos taškų apžvelgiant objektą ir trumpesnių ar ilgesnių mūsų lyginamų laiko tarpų. Kai mes laipsniškai sekame objektą per nuoseklius jo pokyčius, sklandi minties tėkmė verčia mus priskirti šiai sekai tapatybę, nes nekintamą objektą mes svarstome panašiais proto veiksmais. Kai palyginame objekto padėtį po ženklių pasikeitimų, minties tėkmė nutrūksta, todėl mums pateikiama skirtingumo idėja. Tam, kad suderintų šį prieštaravimą, vaizduotė linkusi prasimanyti kažką nežinomo ir nematomo, kas, jos manymu, išliks nepakitęs per visas šias permainas, ir tą nesuprantamą kažką ji vadina substancija , arba pradine ir pirmine materija.