Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

IV SKYRIUS Apie modernybės filosofiją

Bet čia galima būtų paprieštarauti, nes vaizduotė, kaip aš pats pripažinau, yra galutinis visų filosofijos sistemų teisėjas, todėl aš esu neteisus, kaltindamas senovės filosofus, kad naudojosi šiuo gebėjimu ir kad samprotaudami vien tik juo vadovaudavosi. Tam kad pasiteisinčiau, turiu atskirti nuolatinius, neatremiamus ir visuotinius vaizduotės principus, tokius kaip įprastinis perėjimas nuo priežasčių prie padarinių, ir nuo padarinių prie priežasčių, nuo kintamų, silpnų ir nepastovių, tokių, kuriuos ką tik minėjau. Pirmieji yra visų mūsų minčių ir veiksmų pagrindas, todėl juos pašalinus žmogaus prigimtis nedelsiant turėtų sunykti ir pražūti. Kiti žmonijai nėra neišvengiami ar būtini, ar netgi naudingi tvarkantis gyvenime; priešingai, pastebėta, kad jais pasižymi tik silpni protai, o kadangi jie prieštarauja kitiems įpročio ir samprotavimo principams, gali būti lengvai suardyti tinkamai nepritarus ir pasipriešinus. Dėl šios priežasties pirmuosius principus filosofija pripažįsta, antruosius — atmeta. Tas, kas išgirdęs tamsoje suprantamą balsą prieina prie išvados, kad kažkas yra šalia, samprotauja teisingai ir natūraliai, nors šią išvadą padaro tik iš įpročio, kuris sužadina ir pagyvina žmogiškosios būtybės idėją, atsižvelgdamas į jos įprastą sąsają su duotuoju įspūdžiu. Tačiau apie tą, kuris kankinasi nežinodamas kodėl, bijodamas tamsos pamėklių, galbūt galima būtų sakyti, kad ir jis samprotauja, samprotauja irgi natūraliai; tačiau tada apie tai turi būti kalbama kaip apie negalavimą, kuris yra natūralus, nes kyla dėl natūralių priežasčių, nors ir prieštarauja sveikatai, maloniausiai ir natūraliausiai žmogaus būklei.

Senovės filosofų nuomonės, jų pramanai apie substanciją ir atsitiktinumą, samprotavimai apie substancines formas ir slaptąsias kokybes primena tamsos pamėkles ir kyla iš principų, kurie kad ir įprasti, žmogaus prigimčiai nėra nei visuotiniai, nei neišvengiami. Modernybės filosofija dedasi, kad visiškai neturi šio trūkumo, ir kad randasi vien iš tvirtų, nuolatinių ir nuoseklių vaizduotės principų. Kuo pagrįstos šios pretenzijos, dabar ir turėtų būti mūsų tyrinėjimo tema.

Pagrindinis šios filosofijos principas yra nuomonė apie spalvas, garsus, skonius, šilumą ir šaltį, kurie, jos tvirtinimu, yra ne kas kita, tik proto įspūdžiai, atsirandantys dėl išorinių objektų operacijų, ir neturi jokio panašumo į objektų kokybes. Panagrinėjęs visus įprastinius samprotavimus, susijusius su šia nuomone, aš randu vienintelį patenkinamą — būtent samprotavimą apie įspūdžių permainas, neatsižvelgiant į tai, kad išoriniai objektai visais savo pasireiškimais išlieka tokie patys. Šias permainas lemia keletas aplinkybių. Skirtinga sveikatos būklė — negaluojantis žmogus jaučia nemalonų maisto, kuris prieš tai jam labiausiai patiko, skonį. Skirtingas žmonių temperamentas ir kūno sandara — kas vienam saldu, tas kitam kartu. Skirtinga išorinė padėtis ir buvimo vieta — debesų atspindimos spalvos keičiasi atsižvelgiant į nuotolį iki debesų ir atsižvelgiant į kampą, susidarantį tarp akies ir šviečiančio kūno debesų atžvilgiu. Ir liepsna, atsižvelgiant į nuotolį, teikia malonų pojūtį arba skausmingą. Tokio pobūdžio pavyzdžių yra daug ir jie dažni.

Iš jų padaryta išvada yra patenkinama tiek, kiek leidžia vaizduotė. Be abejonės, jei tai pačiai juslei koks nors objektas sukelia skirtingų įspūdžių, visi šie įspūdžiai neturi jokios kokybės, panašios į egzistuojančią objekte. Tas pats objektas negali tuo pat metu turėti skirtingų ta pačia jusle suvokiamų kokybių, ir ta pati kokybė negali būti panaši į visiškai skirtingus įspūdžius, tad akivaizdžiai išeina, kad daugelis mūsų įspūdžių neturi išorinio modelio, arba archetipo. Bet iš panašių padarinių mes darome prielaidą apie panašias priežastis. Pripažįstama, kad daugelis spalvos, garso ir kt. įspūdžių tėra tik vidiniai egzistavimai ir kyla iš į juos visai nepanašių priežasčių. Šie įspūdžiai pasireikšdami visiškai nesiskiria nuo kitų spalvos, garso ir kt. įspūdžių. Todėl mes ir padarome išvadą, kad visų jų ištakos yra panašios.

Kartą pripažinus šį principą atrodo, kad visos kitos šios filosofijos doktrinos, turėtų lengvai iš jo išplaukti. Jei iš nepertraukiamų nepriklausomų egzistavimų rikiuotės pašaliname garsus, šilumą, šaltį ir kitas juslėmis suvokiamas kokybes, mums telieka vien vadinamos pirminės kokybės, vienintelės realios , apie kurias turime atitinkamas sampratas. Šios pirminės kokybės yra tįsumas ir kietumas bei įvairūs jų junginiai ir modifikacijos: figūra, judėjimas, sunkis ir sukibimas. Gyvūnų ir augalų gimimas, augimas, nykimas ir irimas yra ne kas kita, tik figūros ir judėjimo pokyčiai, lygiai kaip ir visų kūnų operacijos vienų su kitais: ugnies, šviesos, vandens, oro, žemės ir visų gamtos elementų bei galių. Viena figūra ir judėjimas sukuria kitą figūrą ir judėjimą, ir nebelieka visoje materialioje visatoje jokio kito principo, nei aktyvaus, nei pasyvaus, kurio idėją, kad ir labiausiai nutolusią, galėtume suformuluoti.

Tikiu, kad galima nurodyti daug šios sistemos prieštaravimų, tačiau dabar apsiribosiu vienu, mano manymu, lemiamu. Aš tvirtinu, kad užuot pagal ją paaiškinę išorinių objektų operacijas, mes visiškai sunaikiname visus šiuos objektus ir pasiliekame ekstravagantiškiausią skeptišką nuomonę apie juos. Jei spalvos, garsai, skoniai ir kvapai būtų tiktai suvokiniai, tai niekas, ką tik galime suvokti, neturėtų realaus, nuolatinio ir nepriklausomo egzistavimo, netgi judėjimas, tįsumas ir kietumas — o tai juk pirminės kokybės, kurių ypač atkakliai laikomasi.

Iš pradžių panagrinėkime judėjimą; akivaizdu, kad ši kokybė viena, nesiremiant kokiu nors kitu objektu, apskritai nesuvokiama. Judėjimo idėjai būtinai reikia judančio kūno idėjos. Tad kas yra mūsų judančio kūno idėja, be kurios nesuprantamas judėjimas? Ji turi skaidytis į tįsumo arba kietumo idėją, vadinasi, judėjimo realumą lemia šių kitų kokybių realumas.

Aš įrodžiau, kad ši visuotinai pripažįstama nuomonė apie judėjimą yra teisinga tįsumo atžvilgiu, ir parodžiau, kad tįsumą tegalima suvokti kaip sudėtą iš dalių, turinčių spalvą arba kietumą. Tįsumo idėja yra sudėtinė idėja, bet ji susideda ne iš begalinio dalių, arba smulkesnių idėjų, skaičiaus, tad galiausiai turi skaidytis į visiškai paprastas ir nedalias. Šios paprastos nedalios dalys, jei jos nėra tįsumo idėjos, turi būti nesatys, jei nesuvokiame jų kaip spalvotų ar kietų. Spalva pašalinta iš bet kokio realaus egzistavimo. Vadinasi, mūsų tįsumo idėjos realumas priklauso nuo kietumo idėjos realumo, ir pirmoji negali būti teisinga, jeigu antroji chimeriška. Todėl atidžiai panagrinėkime kietumo idėją.

Kietumo idėja — tai idėja dviejų objektų, kurie net didžiausios jėgos pastūmėti negali įsiskverbti vienas į kitą, bet išlaiko atskirą ir skirtingą egzistavimą. Tad visiškai neįmanoma suprasti, kas yra kietumas, be kokių nors kūnų, kietų ir atskirai bei skyrium egzistuojančių, sąvokos. Tad kokią šių kūnų idėją mes turime? Spalvų, garsų ir kitų antrinių kokybių idėjas mes atmetėme. Judėjimo idėja priklauso nuo tįsumo idėjos, o tįsumo — nuo kietumo. Vadinasi, neįmanoma, kad kietumo idėja priklausytų nuo kurios nors iš jų, nes tai reikštų bėgti ratu, vieną idėją pagrindžiant kita, o kitą pirmąja. Taigi mūsų modernybės filosofija neduoda mums nei teisingos, nei patenkinamos kietumo, vadinasi, ir materijos idėjos.

Šis argumentas atrodys visiškai įtikinamas kiekvienam, kas jį supranta, tačiau daugumai skaitytojų jis gali pasirodyti painus ir sunkiai suprantamas, tad tikiuosi, man bus atleista, jei pasistengsiu jį paaiškinti ir perteiksiu šiek tiek kitaip. Norėdami susidaryti kietumo idėją mes turime suvokti du vienas kitą spaudžiančius, bet į vienas kitą neįsiskverbiančius kūnus; ir neįmanoma gauti tokios idėjos tik iš vieno objekto, ir juo labiau nesuvokiant nė vieno. Dvi nesatys negali pašalinti viena kitos iš savo vietos, nes jos neužima jokios vietos ir negali turėti jokios kokybės. Dabar aš klausiu: kokią idėją mes formuluojame apie kūnus, arba apie objektus, kurie, mūsų manymu, yra kietumas? Jei sakysime, kad tiesiog suvokiame juos kietus, vadinasi, kartosime tą patį in infinitum. Jei tvirtinsime, kad mes piešiame juos sau kaip tįsius, vadinasi, arba supaprastinsime viską iki klaidingos idėjos, arba eisime ratu. Tįsumą būtina laikyti arba spalvotu, o tai yra klaidinga idėja, arba kietu, o tai sugrąžina mus prie pirmojo klausimo. Tą patį gausime stebėdami judėjimą ir figūrą; iš viso to turime padaryti išvadą, kad pašalinus spalvas, garsus, šilumą ir karštį iš išorinių esačių gretos, nelieka nieko, kas duotų mums teisingą ir atitinkamą kūno idėją.