Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Visą šį absurdą sukelia mūsų pastangos suteikti vietą tam, kas visiškai negali jos turėti, o šias pastangas vėlgi sukelia mūsų polinkis užbaigti priežastingumu ir gretimumu laike pagrįstą sąjungą, priskiriančią objektams vietinį sutapimą. Tačiau jei samprotavimas apskritai turi užtektinai jėgos įveikti prietarus, aišku, kad čia jis turi nugalėti. Mat mums telieka rinktis: arba daryti prielaidą, kad kai kurie esiniai egzistuoja be vietos; arba kad jie turi figūrą ir yra tįsūs; arba, jei jie vienijasi su tįsiais objektais, tai visuma esti visumoje ir visuma esti kiekvienoje dalyje. Dviejų pastarųjų prielaidų absurdiškumas gana įtikinamai įrodo pirmosios teisingumą. Ir nėra jokios ketvirtos nuomonės. Dėl prielaidos apie jų egzistavimą matematinių taškų pavidalu, tai ji atveda prie antrosios nuomonės ir leidžia manyti, kad keletą aistrų galima išdėstyti ratu ir kad tam tikras kvapų skaičius, sujungtas su tam tikru garsų skaičiumi, gali sudaryti dvylikos kubinių colių kūną; vien tokia užuomina atrodo juokinga.

Bet nors laikydamiesi tokio požiūrio mes negalime nesmerkti materialistų, visą mąstymą jungiančių su tįsumu, vis dėlto šiek tiek pamąstę pamatysime, kad turime tiek pat motyvų apkaltinti jų priešininkus, visą mąstymą jungiančius su paprasta ir nedaloma substancija. Pati paprasčiausia filosofija mus moko, kad joks išorinis objektas negali būti pažinus protui tiesiogiai, netarpininkaujant vaizdiniui arba suvokimui. Stalas, dabar man pasireiškiantis, tėra suvokinys, o visos jo kokybės yra suvokinio kokybės. O iš visų kokybių akivaizdžiausia yra tįsumas. Suvokinys susideda iš dalių. Šios dalys išsidėsčiusios taip, kad suteiktų mums nuotolio ir gretimumo sampratas; taip pat ilgio, pločio ir storio. Pastarųjų trijų matmenų ribas mes vadiname figūra. Figūra yra judama, atskiriama ir dali. Judėjimas ir atskiriamumas yra skiriamosios tįsaus objekto kokybės. O kad nutrauktume visus ginčus, trumpai pasakysime, jog pati tįsumo idėja nukopijuota ne nuo ko kito, tik nuo įspūdžio, vadinasi, turi tobulai jį atitikti. Sakydami, kad tįsumo idėja atitinka kokį nors daiktą, sakome, kad jis yra tįsus.

Dabar savo ruožtu gali triumfuoti laisvamanis: išsiaiškinęs, kad įspūdžiai ir idėjos tikrai yra tįsūs, jis gali paklausti savo priešininkų, kaip šie gali suvienyti paprastą nedalų daiktą su tįsiu suvokimu? Čia jau teologai visus savo argumentus gali nukreipti prieš juos. Iš kurios suvokinio šalies yra nedalus daiktas, arba, jei jums patinka, nemateriali substancija: iš dešinės ar iš kairės? Ar ji yra šioje konkrečioje dalyje, ar kitoje? Ar ji nebūdama tįsi yra visose dalyse? O gal ji, nepalikusi kitų, visa yra kurioje nors vienoje dalyje? Į šiuos klausimus neįmanoma duoti kitokio atsakymo, tik absurdiško ir kartu aiškinančio mūsų nedalių suvokinių sąjungą su tįsia substancija.

Tai suteikia man progą iš naujo apsvarstyti sielos substancijos klausimą, ir nors jau pripažinau šį klausimą netinkamu, nes jis visiškai nesuprantamas, vis dėlto negaliu susilaikyti nepasiūlęs kai kurių tolesnių jo apmąstymų. Aš tvirtinu, kad mąstančios substancijos nematerialumo, paprastumo ir nedalumo doktrina yra tikras ateizmas ir padeda pateisinti visas tas nuostatas, dėl kurių taip visuotinai liūdnai pagarsėjo Spinoza. Aš bent jau tikiuosi pasinaudoti vienu šio dalyko pranašumu, kad mano priešininkai neturės dingsties niekinti šios doktrinos savo retorinėmis frazėmis, kai pamatys, kad jos labai lengvai gali atsigręžti prieš juos pačius.

Pamatinis Spinozos ateizmo principas yra visatos paprastumo ir substancijos vienio doktrina; substancijai, jo manymu, būdingas ir mąstymas, ir materija. Pasaulyje yra tik viena substancija, sako jis; šioji substancija yra visiškai paprasta ir nedali ir yra visur, nebūdama nė vienoje vietoje. Viskas, ką mes išoriškai atrandame pojūčiais, viskas, ką viduje jaučiame refleksijomis, — visa tai tėra šio vieno, paprasto ir neišvengiamai egzistuojančio esinio modifikacijos ir neturi jokio atskiro egzistavimo ar egzistavimo skyrium. Kiekviena sielos aistra, kiekviena materijos forma, kad ir kokios skirtingos ir įvairios, visos būdingos vienai tai pačiai substancijai ir išsaugo savyje savo skiriamąsias savybes, neperduodamos jų subjektui, kuriam pačios yra būdingos. Vienas tas pats substratas , jei galiu taip pasakyti, palaiko pačias skirtingiausias modifikacijas, neperima jokių skirtumų, ir keičia jas pats visiškai nesikeisdamas. Nei laikas, nei vieta, nei visa gamtos įvairovė negali veikti sandaros ar pakeisti jo tobulo paprastumo ir tapatybės.

Tikiu, kad dabartiniam tikslui užteks tokio trumpo garsaus ateisto principų paaiškinimo ir kad nesileisdamas giliau į šias rūškanas ir miglotas sritis aš sugebėsiu įrodyti, jog ši nemaloni hipotezė yra beveik tokia pati kaip toks populiarus tapęs sielos nematerialumas. Kad būtų aišku, prisiminkime55, kad kiekviena idėja atsiranda iš pirmesnio suvokinio, tad neįmanoma, kad mūsų suvokinio idėja ir objekto, arba išorinio egzistavimo, idėja galėtų atstovauti kam nors, kas specifiškai skiriasi tarpusavyje. Kad ir kokį skirtumą tarp jų manytume esant, vis tiek jo nesuprastame; ir mes arba turime suvokti išorinį objektą vien tik kaip vienašalį santykį, arba visiškai prilyginti jį suvokiniui ar įspūdžiui.

Išvada, kurią iš to padarysiu, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip paprasčiausias sofizmas, tačiau kiek panagrinėjus paaiškės, kad ji svari ir patenkinama. Tad aš sakau: jei mes galime manyti, tačiau niekaip negalime suvokti, kad tarp objekto ir įspūdžio yra specifinis skirtumas, tai padarę bet kokią išvadą apie įspūdžių jungtis ir nesuderinamumą, mes negalėsime būti tikri, ar ji tinka ir objektams; antra vertus, visiškai aišku, kad visos, kokias tik padarysime, šios rūšies išvados apie objektus tiks ir įspūdžiams. Tai lengva paaiškinti. Jeigu darome prielaidą, kad objektas skiriasi nuo įspūdžio, tai manydami, jog grindžiame savo samprotavimus įspūdžiu, mes negalime būti tikri, kad aplinkybė, kuria grindžiame samprotavimą, yra bendra abiem. Vis tiek išlieka galimybė, kad šiuo požiūriu objektas skiriasi nuo įspūdžio. Bet kai iš pradžių mes samprotaujame apie objektą, be abejonės, tas pats samprotavimas turi apimti ir įspūdį, nes tą objekto kokybę, kuria grindžiamas argumentas, protas turi bent jau suvokti, bet jos negalima suvokti, jeigu ji nebendra ir suvokiniui; nes mes neturime kitų idėjų, be tų, kurios atsiranda iš šio šaltinio. Vadinasi, mes galime nustatyti kaip tvirtą maksimą, kad pagal jokį įspūdžių neapimantį principą, išskyrus ne visai tikslų samprotavimą56 pagal patyrimą, mes negalime rasti objektų jungčių ar nesuderinamumo; nors atvirkštinė prielaida, kad visi galimai randami įspūdžių santykiai yra bendri ir objektams, gali ir nebūti lygiai teisinga.

Pritaikysime visa tai mūsų aptarimui. Pateiktos dvi skirtingos esinių sistemos, kurioms, aš manau, turėčiau priskirti kokią nors substanciją, arba būdingumo pagrindą. Iš pradžių aš stebiu objektų, arba kūnų, pasaulį; saulę, mėnulį ir žvaigždes, žemę, jūras, augalus, gyvūnus, žmones, laivus, namus ir kitus tiek meno, tiek gamtos kūrinius. Čia pasirodo Spinoza ir sako man, kad tai tėra modifikacijos ir kad dalykas, kuriam jos būdingos, yra paprastas, nesudėtinis ir nedalus. Paskui aš svarstau kitą būties sistemą, tai yra minties pasaulį, arba savo įspūdžius ir idėjas. Čia aš stebiu kitą saulę, mėnulį ir žvaigždes, žemę ir jūras, padengtas augmenija ir apgyvendintas gyvūnais, miestus, namus, kalnus, upes — žodžiu, visa tai, ką galiu atrasti ar suvokti iš pirmosios sistemos. Atsakydami į mano klausimą apie jas pasirodo teologai ir sako man, kad ir šios yra modifikacijos; vienos, paprastos, nesudėtinės ir nedalios substancijos modifikacijos. Ir iškart mane apkurtina šimtai balsų, su pajuoka ir neapykanta atsiliepiančių apie pirmąją hipotezę, su pagarba ir pritarimu — apie antrąją. Aš sutelkiu dėmesį į šias hipotezes, kad pažiūrėčiau, kokia gali būti tokio didelio šališkumo priežastis, ir matau, kad abi jos turi tą patį trūkumą — yra nesuprantamos, o tiek, kiek galime jas suprasti, jos yra tokios panašios, kad neįmanoma rasti tokio absurdo vienoje, kuris nebūtų bendras abiem. Mes neturime jokios jokio objekto kokybės idėjos, kuri neatitinka įspūdžio kokybės ir negali jai atstovauti, nes visos mūsų idėjos atsiranda iš įspūdžių. Tad mes niekada negalime rasti nesuderinamumo tarp tįsaus objekto, kaip modifikacijos, ir paprastos nesudėtinės esmės, kaip jo substancijos, jei lygiai tokio pat nesuderinamumo nėra tarp tos pačios nesudėtinės substancijos ir šio tįsaus objekto suvokinio, arba įspūdžio. Kiekvieną objekto kokybės idėją perduoda įspūdis, vadinasi, kiekvienas galimai suvokiamas santykis, jungties ar nesuderinamumo, turi būti bendras ir objektams, ir įspūdžiams.