Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Bet palikęs nuošaly keletą šio tipo metafizikų, apie kitus žmones aš drįstu tvirtinti, kad jie tėra kamuolys, arba rinkinys, įvairių suvokinių, nesuvokiamu greičiu lekiančių vienas paskui kitą ir nuolat kintančių, judančių. Mūsų akys negali net pajudėti akiduobėse, nepakeitusios mūsų suvokinių. Mūsų mintis dar permainingesnė už mūsų regėjimą, o visos kitos mūsų juslės ir gebėjimai prisideda prie šių pasikeitimų, ir nėra nė vienos sielos galios, kuri liktų nekintamai tokia pati, nebent tik akimirką. Protas — tai tarsi teatras, kur vienas po kito pasireiškia įvairūs suvokiniai: praeina, vėl pasirodo, dingsta ir maišosi sudarydami begalinę daugybę įvairiausių padėčių ir aplinkybių. Iš tikrųjų protas neturi jokio paprastumo vienu laiku ir jokios tapatybės kitu, kad ir kokį natūralų polinkį tam paprastumui ir tapatybei įsivaizduoti mes turėtume. Palyginimas su teatru neturi mūsų klaidinti. Protas susideda vien tik iš vienas paskui kitą einančių suvokinių, bet mes neturime nė menkiausio supratimo nei apie vietą, kurioje vyksta šios scenos, nei apie medžiagas, iš kurių sudarytas šis teatras.

Tad kas gi skatina tokį didžiulį mūsų polinkį priskirti šiems vienas po kito einantiems suvokiniams tapatybę ir manyti, kad mūsų savasis aš išsaugo nekintamą ir nepertraukiamą egzistavimą per visą savo gyvenimą? Tam, kad atsakytume į šį klausimą turime skirti asmens tapatybę, susijusią su mūsų mąstymu, arba vaizduote, ir tapatybę, susijusią su mūsų aistromis, arba dėmesiu, mūsų skiriamu savajam aš. Dabar mūsų tema yra pirmoji tapatybė; kad išsamiai ją paaiškintume, turime labai įsigilinti ir aptarti augalams bei gyvūnams priskiriamą tapatybę; tarp jos ir savojo aš, arba asmens, tapatybės yra didelė analogija.

Mes turime atskirą objekto, kuris per tariamus laiko pokyčius išlieka nepakitęs ir nepertraukiamas, idėją; šią idėją mes ir vadiname tapatybės, arba tapatumo, idėja. Taip pat mes turime ir atskirą kelių skirtingų nuosekliai egzistuojančių ir glaudžiu tarpusavio santykiu susietų objektų idėją; kuri, tiksliau pažvelgus, suteikia mums tiek pat tobulą skirtybės sampratą, tarsi tarp šių objektų nebūtų jokio santykio. Bet nors pačios šios dvi idėjos — tapatybės ir susijusių objektų sekos — yra visiškai skirtingos ir netgi priešingos, vis dėlto aišku, kad įprastiniu savo mąstymu mes jas vieną su kita dažniausiai painiojame. Tas vaizduotės veiksmas, kuriuo apgalvojame nepertraukiamą ir nekintamą objektą, ir tas, kuriuo apmąstome susijusių objektų seką, jausmams yra beveik tokie patys ir antrajam nereikia didesnių minties pastangų už pirmąjį. Santykis padeda protui pereiti nuo vieno objekto prie kito ir paverčia perėjimą tokiu sklandžiu, lyg jis apmąstytų vieną nuolatinį objektą. Šis panašumas yra painiavos bei klaidos priežastis ir verčia mus susijusių objektų sampratą pakeisti tapatybės samprata. Nors viename pavyzdyje mes galime galvoti apie susijusią seką kaip apie kintamą arba pertraukiamą, o kitame neabejodami priskirsime jai visišką tapatybę ir laikysime ją nekintama ir nepertraukiama. Dėl jau minėto panašumo mūsų polinkis šiai klaidai toks didelis, kad padarome ją greičiau negu tai suprantame; ir nors mąstydami be paliovos save taisome ir grįžtame prie tikslesnio mąstymo, vis dėlto neįstengiame savo filosofijos laikytis ilgėliau arba atsikratyti šio savo vaizduotės polinkio. Mums belieka jam pasiduoti ir drąsiai tvirtinti, kad šie skirtingi susiję objektai, kad ir kokie pertraukiami ir kintami jie būtų, iš esmės yra tokie patys. Tam kad sau pateisintume tokį absurdą, mes dažnai prasimanome kokį nors naują nesuprantamą principą, kuris jungia objektus tarpusavyje ir užkerta kelią jų pertrūkiui ir kaitai. Antai mes prasimanome savo jutimų suvokinių nuolatinę esatį, kad pašalintume pertrūkį ir prieitume prie sielos ir savojo aš, ir substancijos sampratos ir nuslėptume kaitą. Toliau galime pastebėti, kad jei mes ir susilaikome nuo tokių pramanų, mūsų polinkis painioti tapatybę su santykiu yra toks stiprus, kad labai greitai įsivaizduojame kažką nežinoma ir paslaptinga, kas ir be santykio susieja dalis; kaip tik taip, mano manymu, atsitinka, kai tapatybę priskiriame augalams ir augmenijai.60 Net jeigu to ir nepadarome, mes vis tiek jaučiame polinkį painioti šias idėjas, tačiau tai nesuteikia mums visiško pasitenkinimo, nes mes nerandame ko nors nekintamo ir nenutrūkstamo pateisinti savo tapatybės sampratai.

Taigi ginčas dėl tapatybės nėra paprastas žodžių žaismas. Juk kai mes neteisingai priskiriame tapatybę kintamiems ar nutrūkstamiems objektams, mūsų klaida neapsiriboja vien pavadinimu, paprastai ją lydi kažko nekintamo ir nenutrūkstamo arba paslaptingo ir nepaaiškinamo pramanas ar bent jau polinkis tokiems pramanams. O tokiam šios hipotezės įrodymui, kuris tenkintų kiekvieną rimtą tyrinėtoją, turėtų užtekti iš kasdieninio patyrimo ir stebėjimo parodyti, kad tokiais pačiais laikomi tik tie nekintami ir nenutrūkstami objektai, kurie susideda iš panašumo, gretimumo arba priežastingumo siejamų dalių sekos. Tokia seka akivaizdžiai atitinka mūsų skirtybės sampratą, ir mes tik per klaidą galime priskirti jai tapatybę; o mus klaidinantis dalių santykis iš tikrųjų tėra tik kokybė, sukurianti idėjų asociaciją ir palengvinanti vaizduotės perėjimą nuo vienos idėjos prie kitos, ir tik dėl to, kad šis proto veiksmas panašus į nuolatinio objekto apmątymą, gali iškilti ši klaida. Tad pagrindinis mūsų uždavinys yra įrodyti, kad visi objektai, kuriems, neatsižvelgdami į tai, ar jie nekintami ir nenutrūkstami, mes priskiriame tapatybę, susideda iš susijusių objektų sekos.

Tad tarkime, kad mums pateikta masė kokios nors materijos, kurios dalys yra gretimos ir susijusios; aišku, kad šiai masei mes turime priskirti visišką tapatybę ta sąlyga, kad visos jos dalys išliks nenutrūkstamai ir nekintamai tokios pačios, neatsižvelgiant į jokį pastebėtą jos visos ar bet kurios jos dalies judėjimą ar pokytį. Tačiau tarkime, kad prie šios masės pridedama arba iš jos atimama mažytė, arba neženkli, materijos dalelė; nors, griežtai šnekant, tai, be abejonės, suardo visumos tapatybę; vis dėlto mes lengvai pripažįstame, kad masė tokia pati, jei randame tik tokius menkus pokyčius, nes retai mąstome taip tiksliai. Mintis nuo nepasikeitusio objekto prie pasikeitusio pereina taip sklandžiai ir lengvai, kad mes to perėjimo beveik nesuvokiame ir esame linkę įsivaizduoti, kad toliau stebime tą patį objektą.

Šį bandymą lydi labai įdomi aplinkybė: nors bet kurios ženklesnės materijos masės dalies pasikeitimas suardo visumos tapatybę, vis dėlto mes turime šios dalies dydį vertinti ne absoliučiai, bet pagal jos ir visumos proporcijas. Planetai pakeisti negana padidinti ar sumažinti kalną, nors kai kurių kūnų tapatybei suardyti užtektų pridėti ar atimti vos kelis colius. Kitaip to neįmanoma paaiškinti, tik mąstant, kad objektai operuoja protu ir nutraukia arba pratęsia jo veiksmus ne pagal savo tikrąjį dydį, bet pagal savo proporcijas vienas kito atžvilgiu; štai kodėl, kol pertrūkis verčia objektą pasireikšti tokį patį, minties eiga neturi būti nutraukta, iš to ir susidaro netobula tapatybė.

Tą patvirtinti galima ir kitu reiškiniu. Ženklios kūno dalies pokytis suardo jo tapatybę; bet pažymėtina, kad jei pasikeitimas vyksta laipsniškai ir nejuntamai, mes mažiau linkę priskirti jam ir tokį padarinį. Aišku, priežastis gali būti tik viena: stebėdamas nuoseklius kūno pokyčius protas jaučia, kad nesunkiai pereina nuo kūno padėties apžvalgos vienu metu prie jos stebėjimo kitu metu ir kad nė vienu kartu nesuvokia savo veiksmų pertrūkio. Remdamasis nuolatiniu suvokimu jis priskiria objektui nuolatinį egzistavimą ir tapatybę.