Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Nieko nuostabaus, kad toks nepastovus ir klaidus principas klaidintų mus, jei mes aklai vadovautumės (kaip ir turi būti) visomis jo atmainomis. Tai šis principas verčia mus samprotaujant remtis priežastimis ir padariniais; ir tas pats principas įtikina mus nuolatiniu išorinių objektų egzistavimu, jei jie nepateikti mūsų juslėms. Tačiau nors abi šios operacijos yra vienodai natūralios ir būtinos žmogaus protui, vis dėlto kai kuriomis aplinkybėmis62 jos tiesiogiai priešingos, ir mes negalime teisingai ir tvarkingai samprotauti remdamiesi priežastimis ir padariniais ir kartu tikėti nuolatiniu materijos egzistavimu. Kaip tuomet mes derinsime šiuos principus kartu? Kuriam iš jų teiksime pirmenybę? O jeigu neteiksime pirmenybės nė vienam, bet iš eilės pripažinsime tai vieną, tai kitą, kaip įprasta filosofams, tai ar galėsime ir toliau neprarasdami pasitikėjimo savintis šį garbingą titulą, sąmoningai pripažinę aiškų prieštaravimą?

Už šį prieštaravimą63 būtų lengviau atleisti, jeigu jį bent iš dalies atsvertų tvirtos ir patenkinamos kitos mūsų samprotavimo dalys. Bet aplinkybės yra gana prieštaringos. Priėję prie pirminių žmogaus supratimo principų mes, atrodo, pasiekiame tokias nuostatas, kurios tarsi išjuokia visas mūsų praeities pastangas ir stropumą ir atbaido nuo tolesnių tyrinėjimų. Žmogaus protas nieko netyrinėja su didesniu smalsumu už kiekvieno reiškinio priežastis; ir mes nesitenkiname sužinoję tiesiogines priežastis, bet tęsiame savo tyrinėjimus, kol prieiname prie pradinio ir lemiamo principo. Mes neketiname sustoti tol, kol neišsiaiškiname priežasties energijos, operuojančios savo padariniu, šios jungties, kuri juodu sujungia, ir šios veiksmingos kokybės, kuria remiasi ši jungtis. Toks yra visų mūsų studijų ir apmąstymų tikslas; tad kaip turime nusivilti sužinoję, kad ši jungtis, ryšys, arba energija, glūdi tik mumyse pačiuose ir tėra proto apibrėžtumas, kurį įgyjame iš įpročio ir kuris verčia mus nuo objekto pereiti prie įprastinio jo palydovo, ir nuo jo įspūdžio — prie gyvos jo idėjos! Toks atradimas ne tik atima bet kokią viltį kada nors pasiekti pasitenkinimą, bet užkerta netgi pačius mūsų norus; nes paaiškėja, jog sakydami, kad trokštame pažinti lemiamą ir operuojantį principą, tariamai glūdintį išoriniame objekte, mes arba prieštaraujame sau, arba kalbame beprasmybes.

Šio savo idėjų trūkumo iš tikrųjų nesuvokiame kasdieniame gyvenime, kaip ir nepastebime, kad apie galutinį principą, siejantį įprasčiausią priežasties ir padarinio jungtį teišmanome tiek, kiek apie siejantį keisčiausią ir neįprasčiausią jungtį. Tačiau taip atsitinka tik dėl mūsų vaizduotės iliuzijos, ir kyla klausimas, kiek mes turime pasiduoti tokioms iliuzijoms? Tai labai sunkus klausimas, jis priveda mus prie labai pavojingos dilemos, kad ir kaip į jį atsakytume. Juk jei mes sutinkame su kiekviena trivialia fantazijos užuomina, tai be to, kad šios užuominos dažnai prieštarauja viena kitai, jos dar priveda mus prie tokių klaidų, absurdiškumų ir painiavos, kad galiausiai mes turime susigėsti dėl savo patiklumo. Nieko nėra pavojingesnio protui už vaizduotės skrydžius, ir dėl jokios kitos priežasties filosofai nėra padarę tiek daug klaidų. Lakios fantazijos žmones galima palyginti su tais angelais, kurie Šventajame Rašte pavaizduoti sparnais užsidengę akis. Tokių pavyzdžių yra buvę tiek daug, kad galime nekelti sau rūpesčių ir į juos nesigilinti.

Tačiau, kita vertus, jeigu apsvarstę šiuos pavyzdžius esame priversti apsispręsti atmesti visas trivialias fantazijos užuominas ir atsiduoti supratimui, tai yra bendroms ir labiausiai nusistovėjusioms vaizduotės savybėms, tai net ir šis sprendimas, jei vykdytume jį nuolat, būtų pavojingas ir susilauktų pačių pražūtingiausių pasekmių. Juk jau esu parodęs64, kad supratimas, jei veikia vienas ir vadovaujasi bendriausiais savo principais, visiškai pakerta pats save, nepalikdamas nė menkiausio pagrindo jokiai prielaidai nei filosofijoje, nei kasdieniame gyvenime. Nuo tokio visiško skepticizmo mus gelbsti tik ta viena ir tariamai nereikšminga mūsų fantazijos savybė, dėl kurios mes taip sunkiai leidžiamės į netiesiogines įžvalgas ir nesugebame palydėti jų tokiais ryškiais įspūdžiais, kokiais palydime paprastas ir natūralias. Tad ar dėl to turėtume nustatyti bendrą maksimą, kad neįmanomas joks subtilus ar sudėtingas samprotavimas? Gerai apsvarstykite tokio principo pasekmes. Šitaip jūs užkertate visus mokslus ir filosofiją: jūs remiatės viena vaizduotės kokybe; o pagal analogiją su samprotavimu turite apimti jas visas; ir čia jūs aiškiai prieštaraujate patys sau, nes šioji maksima turi remtis minėtu samprotavimu, o jis, reikia pripažinti, gana subtilus ir metafizinis. Taigi — kurią šalį mes pasirinksime iš visų šių sunkumų? Jei pripažįstame šį principą ir atmetame visą subtilų samprotavimą, pasiekiame aiškiausius absurdiškumus. O jei jį atmetame dėl šių samprotavimų, visiškai pakertame žmogiškąjį supratimą. Vadinasi, mums belieka rinktis arba klaidingą samprotavimą, arba išvis jokio. Dėl manęs, tai aš nežinau, kaip reikėtų čia daryti. Galiu tik pažymėti, kaip daroma dažniausiai: taigi apie šį sunkumą retai arba visai nemąstoma; o jei jis kam ir ateina į galvą, tai greit pamirštamas ir palieka tik nedidelį įspūdį. Labai subtilių apmąstymų įtaka mums yra nedidelė arba jos iš viso nėra; ir vis dėlto mes nenustatome ir negalime nustatyti taisyklės, kad jie turėtų nedaryti jokios įtakos; o čia slypi akivaizdus prieštaravimas.

Beje, ką čia aš dabar pasakiau, kad labai subtilūs metafiziniai apmąstymai nedaro arba beveik nedaro mums įtakos? Dėl to, ką dabar jaučiu ir patiriu, aš vos galiu susilaikyti neatmetęs ir nepasmerkęs šios nuomonės. Įtempta įžvalga į įvairius žmogaus samprotavimo prieštaravimus ir netobulumus taip paveikė mane ir taip įkaitino mano smegenis, kad esu pasirengęs atmesti visą tikėjimą ir samprotavimą ir nė vienos nuomonės negaliu laikyti labiau tikėtina ar tinkamesne už kitas. Kur aš esu ir kas? Kokios priežastys lėmė mano atsiradimą ir į kokią būseną aš grįšiu? Kieno prielankumo aš turiu siekti ir kieno pykčio privalau baimintis? Kokios esatys supa mane, kam aš darau kokią nors įtaką arba kas kokią nors įtaką daro man? Mane glumina visi šie klausimai ir man regisi, kad esu tokios apgailėtinos būklės, kokią tik galima įsivaizduoti, apsuptas giliausios tamsos ir visiškai negaliu naudotis nė viena savo kūno dalimi ir gebėjimu.

Laimei, jei protas neįstengia išsklaidyti šių debesų, tam visiškai užtenka pačios prigimties, kuri išgydo mane nuo šios filosofinės melancholijos ir kliedesių arba sušvelnindama tokį mano proto polinkį, arba prablaškydama mane gyvu įspūdžiu, išdildančiu visas šias chimeras. Aš papietauju, sužaidžiu trik trak partiją, kalbuosi ir juokauju su savo draugais, ir jei po trijų keturių pramogavimo valandų grįžčiau prie minėtų apmąstymų, jie pasirodytų man tokie šalti, dirbtini ir absurdiški, kad neprisiversčiau toliau į juos gilintis.

Taigi aš suprantu, kad man, kaip ir kitiems žmonėms, tikrai ir būtinai lemta gyventi, kalbėti ir dalyvauti kasdieniuose gyvenimo reikaluose. Tačiau nors mano natūralus polinkis ir visa mano gyvybinės sielos ir aistrų veikla atveda mane prie šio nerūpestingo tikėjimo bendromis pasaulio maksimomis, aš vis dar jaučiu tokius buvusio savo nusiteikimo pėdsakus, kad esu pasirengęs mesti į ugnį visas savo knygas ir visus popierius ir nusprendžiu daugiau niekada neatsisakyti gyvenimo malonumų dėl samprotavimų ir filosofijos. Nes dabar tokios yra mano nuostatos dėl mane apėmusios irzlios nuotaikos. Aš galiu, ką jau ten, turiu pasiduoti prigimties tėkmei, paklusti savo jutimams ir supratimui, ir šiuo aklu paklusnumu aš geriausiai parodau savo skeptišką nusiteikimą ir principus. Tačiau ar iš to išeina, kad turiu priešintis prigimties tėkmei, kuri veda mane prie vangumo ir malonumų, kad tam tikru mastu turiu atsisakyti malonaus bendravimo su žmonėmis ir kankinti savo smegenis subtilybėmis ir išvedžiojimais, kai net nesu patenkintas tokio skausmingo pritaikymo prasmingumu ir neturiu užtektinai vilties, kad taip pasieksiu tiesą ir tikrumą? Kieno įpareigojimu aš šitaip švaistau laiką? Ir kiek tai gali pasitarnauti visos žmonijos labui arba asmeniniams mano interesams? Ne, jei jau esu kvailys, kaip ir visi tie, kurie samprotauja ar tiki, kad koks nors dalykas tikrai yra, mano kvailybė bent jau bus natūrali ir maloni. Jei jau aš stengiuosi įveikti savo polinkį, turiu turėti tam priešinimuisi gerą priežastį ir daugiau nenuklysiu į tokią niūrią vienatvę ir sunkius laikus, kaip iki šiolei susidurdavau.