Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tokios yra mano apmaudo ir vangumo nuotaikos, ir iš tikrųjų turiu pripažinti, kad filosofija niekaip negali jiems pasipriešinti ir labiau tikisi pergalės iš sugrįžusio rimto ir žvalaus nusiteikimo, negu iš per jėgą išspaustų samprotavimų ir įsitikinimų. Vis dėlto per visus gyvenimo įvykius turėtume neprarasti savo skepticizmo. Mes tikime, kad ugnis šildo, o vanduo gaivina tik dėl to, kad galvoti kitaip mums kainuoja per daug pastangų. O jei dar esame filosofai, tai jais galime būti tik remdamiesi skeptiškais principais ir tuo polinkiu, kurį jaučiame pasišventę tokiai veiklai. Jei samprotavimas gyvas ir prisiderina prie kokio nors polinkio, turi jo laikytis. Jei ne, jam negali būti suteikta garbė mumis operuoti.

Tad tuomet, kai man pabosta pramogos ir draugija ir aš mėgaujuosi svajonėmis savo kambaryje ar vienas vaikštinėdamas upės pakrante, jaučiu, kaip visas mano protas susitelkia savyje ir aš natūraliai linkstu gilinti savo įžvalgą į visas tas temas, dėl kurių susidūriau su tiek daug ginčų skaitydamas ir per pokalbius. Aš negaliu suvaldyti smalsumo pažinti moralinio gėrio ir blogio principams, valstybės valdymo prigimčiai ir pagrindams ir visų mane skatinančių bei valdančių aistrų ir palinkimų priežastims. Man nelengva galvoti, kad aš pritariu vienam objektui, bet nepritariu kitam; vieną daiktą vadinu gražiu, o kitą bjauriu; sprendžiu, kas tiesa, o kas melas, kas protinga ir kas kvaila, jei nežinau, kokiais principais vadovaujuosi. Man rūpi mokslo pasaulio, visiškai nieko neišmanančio apie visus šiuos dalykus, būklė. Jaučiu savyje kylant troškimą prisidėti prie žmonijos švietimo ir savo išradimais bei atradimais įgyti vardą. Šios nuostatos natūraliai atsiranda iš dabartinio mano nusiteikimo; ir ar turėčiau aš stengtis išmesti jas iš galvos, kad atsidėčiau kokiai nors kitai veiklai arba pramogai, dėl kurios, jaučiu , netekčiau patiriamo malonumo; visa tai ir yra mano filosofijos ištakos.

Bet net jei, tarkime, smalsumas ir ambicijos nenugabens manęs prie hipotezių, peržengiančių kasdienio gyvenimo sritį, vis tiek atsitiks taip, kad mano paties silpnumas atves mane prie šio tyrimo. Aišku, kad prietarai turi kur kas daugiau sistemų ir hipotezių už filosofiją; ir kai šioji tenkinasi priskirdama regimajame pasaulyje pasireiškiantiems reiškiniams naujas priežastis ir principus, anie atveria savo pačių pasaulį ir pateikia mums visiškai naujus įvykius ir būtis, ir objektus. Beveik neįmanoma, kad žmogaus protas, panašiai kaip gyvūnų, tenkintųsi siauru kasdienio bendravimo ir veiksmų objektų ratu, tad mums belieka pagalvoti, ką pasirinkti savo vadovu, ir pasirinkti patikimesnį ir malonesnį. Ir šiuo požiūriu aš turiu drąsos rekomenduoti filosofiją ir nedvejodamas iš visų rūšių ir pavadinimų prietarų pirmenybę teikiu jai. Mat prietarai, lengvai ir natūraliai atsirandantys iš paplitusių žmonių nuomonių, stipriau užvaldo protą ir dažnai gali sutrikdyti mūsų gyvenimišką ir veiklos elgesį. Filosofija, jeigu ji teisinga, priešingai — gali pateikti mums tik ramias ir nuosaikias nuostatas, o jeigu ji melaginga ir ekstravagantiška, tai jos nuomonės tėra šaltų ir bendrų spekuliacijų objektai ir retai tegali sutrikdyti natūralių mūsų polinkių eigą. KINIKAI yra neįprastas pavyzdys filosofų, kurie nuo grynai filosofinių samprotavimų puola kaip kokie vienuoliai ar dervišai prie ekstravagantiškiausio elgesio, kokio pasaulis nematė. Apskritai kalbant, religiniai suklydimai yra pavojingi; filosofiniai — tiktai juokingi.

Aš suprantu, kad šios dvi proto stiprumo ir silpnumo apraiškos neapima visos žmonijos ir kad ypač Anglijoje daug yra dorų džentelmenų, nuolat paskendusių namų rūpesčiuose arba pramogaujančių įprastuose pasilinksminimuose, savo mintimis labai nedaug peržengiančių kasdien juslėms pateikiamų objektų ribas. Ir iš tikrųjų iš tokių kaip jie aš ir nepretenduoju padaryti filosofų ir nesitikiu, kad jie taps mano tyrinėjimų bendrininkais ar šių atradimų klausytojais. Jie teisingai daro būdami tuo, kas yra; užuot daręs iš jų filosofus, aš norėčiau, kad perduotume dalelę jiems būdingo šiurkštaus žemiško mišinio mūsų sistemų kūrėjams kaip ingredientą, kurio jiems labai stinga ir kuris padėtų prigesinti tas ugningas daleles, iš kurių jie susideda. Kol filosofija atvira įkaitusiai vaizduotei, kol hipotezės priimamos tik todėl, kad jos malonios ir patrauklios išoriškai, mes niekada negalėsime turėti nei tvirtų principų, nei nuostatų, kurios atitiktų gyvenimišką praktiką ir patyrimą. Bet kai tik pašalinsime šias hipotezes, mes galėsime tikėtis sukurti sistemą, arba visumą nuomonių, jei ir neteisingų (nes šito tikėtis, matyt, būtų per drąsu), tai bent jau galinčių patenkinti žmogaus protą ir atlaikyti patį griežčiausią kritišką patikrinimą. Ir mes neturėtume pulti į neviltį, kad nepasiekėme šio tikslo, nes žmonėms viena po kitos atsirasdavo ir vėl išnykdavo daugybė chimeriškų sistemų, jei pagalvotume, kokį trumpą laikotarpį šie klausimai buvo tyrinėjimų ir samprotavimų tema. Du tūkstančiai metų su tokiais ilgais pertrūkiais, kai suvaržymai tokie dideli, yra nedidelė laiko erdvė tam, kad bent kiek patobulėtų mokslai; ir galbūt mes tebesame pernelyg ankstyvame pasaulio amžiuje, kad atskleistume principus, kurie atlaikys būsimų kartų patikrinimus. O aš pats turiu vienintelę viltį bent šiek tiek prisidėti prie žinių pažangos, tam tikrais atvejais suteikti filosofų mąstymams kitą kryptį ir aiškiau pabrėžti jiems tas temas, iš kurių vienintelių jie tegali tikėtis tikrumo ir įsitikinimo. Žmogaus prigimtis — vienintelis mokslas apie žmogų; ir iki šiol juo buvo beveik nesirūpinta. Jausiuosi patenkintas, jei man pavyks padaryti jį bent kiek madingesnį; ši viltis padeda apsiraminti apėmus apmaudui ir teikia jėgų įveikti vangumą, kartais imantį viršų. Jei skaitytojas taip pat gerai nusiteikęs, telydi jis ir per tolesnius mano mąstymus; jeigu ne — tesilaiko savojo polinkio ir palaukia, kol jam grįš stropumas ir nuotaika. Jei kas taip nerūpestingai studijuoja filosofiją, toks žmogus iš tikrųjų elgiasi skeptiškiau negu tas, kuris jaučia savyje polinkį jai, tačiau dėl apnikusių abejonių ir būgštavimų visiškai jį neigia. Tikrasis skeptikas nepasitikės ne tik savo filosofiniais įsitikinimais, bet ir savo filosofinėmis abejonėmis, bet jis niekada neatsisakys to nekalto malonumo, kurį jam suteikia ir viena, ir kita.

Mums derėtų ne tik apskritai atsiduoti polinkiui į pačius nuodugniausius filosofinius tyrinėjimus, neatsižvelgiant į savo skeptiškus principus, bet turėtume paklusti šiam polinkiui ir tada, kai jis skatina mus būti tikrus ir užtikrintus dėl konkrečių dalykų , kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į tai, kokioje šviesoje mes juos apžvelgiame. Lengviau atsisakyti visų tyrinėjimų ir paieškų, negu valdyti šį natūralų savo palinkimą ir ginti šį tikrumą, visada atsirandantį iš nuodugnios ir visapusės objekto įžvalgos. Tokiais atvejais mes pasirengę pamiršti ne tik savo skepticizmą, bet ir kuklumą, ir imame vartoti tokius žodžius, kaip akivaizdu , aišku , be abejonės , kurių galbūt reikėtų vengti iš pagarbos publikai. Gal padariau šį nusižengimą remdamasis kitų pavyzdžiu, bet nuo dabar būsiu budrus dėl visų priekaištų, kurie man gali būti dėl to pateikti, ir prisipažįstu, kad šie posakiai man ištrūko tik pateikiant dalyko įžvalgą ir kad jie nereiškia nei dogmatinės dvasios, nei išdidaus savo sprendimų vertinimo, tai yra nuostatų, mano supratimu, netinkančių niekam, o skeptikui — mažiau negu bet kam kitam.