Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Apsvarsčius šias priežastis paaiškėja, kad būtinai turime dar kartą suskirstyti aistros priežastis; skirti kokybę , kuri operuoja, ir dalyką , į kurį ji nukreipta. Pavyzdžiui, žmogus puikuojasi gražiu namu, kuris jam priklauso arba kurį pats pastatė ir sugalvojo. Čia aistros objektas yra pats žmogus, o priežastis — gražus namas; priežastis savo ruožtu dalijama į dar dvi dalis, t. y. kokybę, kuri operuoja aistra, ir dalyką, kuriame glūdi kokybė. Kokybė yra grožis, o dalykas yra namas, vertinamas kaip žmogaus nuosavybė arba kūrinys. Abi šios dalys yra esminės, ir jų dalijimas nėra nei tuščias, nei chimeriškas. Jei grožis vertinamas tik kaip grožis ir jei nepriskiriamas kam nors su mumis susijusiam, niekada nesukelia puikybės arba tuštybės; net pats stipriausias santykis, jei nėra grožio arba ko nors vietoje jo, teturi mažai įtakos šiai aistrai. Tad jeigu šiuos du dalykus lengva atskirti ir jei tam, kad sukurtume aistrą, būtina jų jungtis, mes turime laikyti juos sudėtinėmis priežasties dalimis ir savo protuose įtvirtinti tikslią tokios skirties idėją.

III SKYRIUS Iš kur atsiranda šie objektai ir priežastys

Išmokę pastebėti skirtumą tarp aistrų objekto ir priežasties bei skirti priežasties kokybę , operuojančią aistra, nuo dalyko , kuriame ji glūdi, mes dabar pradėsime nagrinėti, kas lemia tai, kad kiekvienas iš jų yra toks, koks yra, ir paskiria šiems jauduliams konkretų objektą, kokybę ir dalyką. Šitaip mes puikiai suprasime išdidumo ir nuolankumo kilmę.

Pirmiausia akivaizdu, jog ne tik kaip natūrali, bet ir kaip pradinė aplinkybė savasis aš yra nustatytas šių aistrų objektas. Niekas neims abejoti, kad ši aplinkybė yra prigimtinė , nes ji operuoja nuolat ir nekintamai. Savasis aš visada esti puikybės ir nuolankumo objektas; aistros visada žiūri į savąjį aš, netgi jei peržengia jo ribas; kitaip joks žmogus ir joks objektas negalėtų turėti mums įtakos.

Kad jį sukelia pradinė kokybė, arba pirminis impulsas, taip pat taps visiškai aišku, jeigu laikysime, kad tokia kokybė yra skiriamasis šių aistrų bruožas. Jeigu prigimtis neduotų protui kai kurių pradinių kokybių, jis niekada negalėtų turėti ir jokių antrinių; nes tada jis neturėtų jokio veikimo pagrindo ir apskritai negalėtų pradėti veikti. Na, o kokybės, kurias turime laikyti pradinėmis, yra labiausiai neatskiriamos nuo sielos ir nebedalijamos į kitas; tokia ir yra puikybės ir nuolankumo objektą apibrėžianti kokybė.

Sunkesnis mums, matyt, bus klausimas, ar priežastys , sukuriančios aistrą, taip pat yra natūralios , kaip ir objektas, į kurį ji nukreipta, ir ar visą tą nepaprastą įvairovę lemia proto užgaida, ar sandara. Šią abejonę mes greitai išsklaidysime pažvelgę į žmogaus prigimtį ir supratę, jog visoms tautoms ir visais amžiais tie patys objektai sukelia puikybę ir nuolankumą; ir jog tereikia žvilgtelėti net į nepažįstamą žmogų, kad beveik tiksliai žinotume, kas gali sustiprinti arba susilpninti šios rūšies jo aistras. Jei ir yra kokių skirtumų šiuo požiūriu, juos lemia tik skirtingas žmonių būdas ir temperamentas. Argi įmanoma įsivaizduoti, kad nepasikeitus žmogaus prigimčiai žmonės taptų visiškai abejingi savo galiai, turtams, grožiui arba asmeniniams nuopelnams ir kad jų puikybės ir tuštybės nepaveiktų šie pranašumai?

Tačiau nors puikybės ir nuolankumo priežastys yra aiškiai natūralios , giliau patyrinėję mes pamatysime, jog jos nėra pradinės ir jog visiškai neįmanoma, kad visos jos ir kiekviena iš jų būtų pritaikytos šioms aistroms pagal kokią nors konkrečią prigimties paskirtį ir pagal kokią nors pirminę prigimties sandarą. Neatsižvelgiant į milžinišką jų skaičių, daugelis jų yra dirbtinės, ir jas sukelia iš dalies darbštumas, iš dalies užgaidos, iš dalies žmonių sėkmė. Darbštumu sukuriami namai, baldai, drabužiai. Užgaidos nulemia konkrečias jų rūšis ir kokybes. O sėkmė dažnai prie viso to prisideda, ji atskleidžia padarinius, atsirandančius įvairiai susimaišius ir susiderinus kūnams. Todėl absurdiška įsivaizduoti, kad prigimtis būtų nuspėjusi ir numačiusi kiekvieną ir kad kiekvienas naujas meno kūrinys, tapęs puikybės ar nuolankumo priežastimi, užuot prisitaikęs prie aistros kokios nors bendros kokybės, natūraliai operuojančios protu, pats yra kokio nors pradinio principo objektas, iki tol slypėjęs sieloje ir tik atsitiktinai galų gale iškilęs į šviesą. Tarsi pirmąjį meistrą, pagaminusį puikų rašomąjį stalą, sukėlusį jam puikybę, ta puikybė užvaldė pagal kitokį principą negu ta, kuri vertė jį puikuotis dailiomis kėdėmis ir stalais. Visa tai atrodo akivaizdžiai juokinga, todėl mes turime padaryti išvadą, kad kiekviena puikybės ir nuolankumo priežastis nėra pritaikyta aistroms pagal atskirą pradinę kokybę, bet kad yra viena arba kelios visoms joms bendros aplinkybės, nuo kurių ir priklauso jų veiksnumas.

Be to, stebėdami gamtą mes matome, kad nors padarinių yra daug, juos sukeliančių principų paprastai esti nedaug ir jie paprasti, ir jei tam, kad paaiškintų kiekvieną skirtingą operaciją, gamtos tyrinėtojas naudojasi skirtingomis kokybėmis, tai tėra jo nepatyrimo požymis. Ar ne dar daugiau tai turėtų būti teisinga žmogaus proto atžvilgiu, jis toks ribotas dalykas, kad pagrįstai galima manyti, jog nesugebėtų sutalpinti tokio milžiniško principų kiekio, kokio reikėtų sužadinti puikybės ir nuolankumo principams, jeigu kiekviena skirtinga priežastis aistrai būtų taikoma pagal skirtingą principų grupę?

Vadinasi, šiuo požiūriu moralės filosofijos padėtis yra tokia pati, kaip ir gamtos filosofijos, ypač astronomijos iki Koperniko laikų. Nors senovės tautos ir žinojo maksimą, kad gamta nieko nedaro be reikalo , sukūrė tokias sudėtingas dangaus sistemas, kad jos pasirodė netinkamos tikrajai filosofijai ir galų gale užleido vietą paprastesnei ir natūralesnei sistemai. Jei nedvejodami išgalvosime naują principą kiekvienam naujam reiškiniui, užuot pritaikę jį prie senojo, jei perkrausime savo hipotezes tokių principų įvairove — visa tai bus aiškus įrodymas, kad nė vienas iš šių principų nėra teisingas ir kad mes tiktai siekiame įvairiomis melagystėmis paslėpti savo tiesos neišmanymą.

IV SKYRIUS Apie įspūdžių ir idėjų santykius

Tad mes be jokių kliūčių ir sunkumų nustatėme dvi tiesas: kad priežasčių įvairovė puikybę ir nuolankumą sužadina pagal prigimtinius principus ir kad ne pagal skirtingus principus kiekviena skirtinga priežastis pritaikoma savo aistrai. Dabar pradėsime tyrimą, kaip mes galėtume sumažinti šių principų kiekį iki mažiausio skaičiaus ir kaip tarp priežasčių rasti kažką bendra, kas lemia jų įtaką.

Tam mes turime apmąstyti kai kurias žmogaus prigimties savybes, kuriomis filosofai paprastai ne itin domisi, nors jos turi didelę įtaką kiekvienai tiek supratimo, tiek ir aistrų operacijai. Pirmoji iš jų yra idėjų asociacija, aš ją taip dažnai minėjau ir aiškinau. Protas nesugeba tvirtai susitelkti prie vienos idėjos ilgesnį laiką; net ir didžiausiomis pastangomis jis negali pasiekti tokio pastovumo. Bet kad ir kokios kintamos būtų mūsų mintys, jos keičiasi nevisiškai nesilaikydamos taisyklių ir metodų. O taisyklė, kurios jos laikosi, yra pereiti nuo vieno objekto prie į jį panašaus, gretimo arba jo sukurto. Kai vaizduotėje yra viena idėja, bet kuri kita, susijusi su ja šiais santykiais, natūraliai seka paskui ir dėl šio pateikimo pasireiškia lengviau.

Nurodysiu antrąją žmogaus proto savybę — tai panaši įspūdžių asociacija. Visi panašūs įspūdžiai yra sujungti tarpusavyje, tereikia pasirodyti vienam ir paskui jį nedelsiant seka kiti. Sielvartas ir nusivylimas sukelia pyktį, pyktis sužadina pavydą, pavydas — piktdžiugą, o piktdžiuga ir vėl sielvartą, kol užsibaigia ratas. Panašiai ir mūsų nuotaika, džiaugsmo pakylėta, natūraliai pereina prie meilės, kilnumo, gailesčio, drąsos, puikybės ir kitų panašių jaudulių. Jeigu mūsų protą sužadina kokia nors aistra, jam sunku nekintamai ir pastoviai apsiriboti vien šia aistra. Žmogaus prigimtis yra pernelyg permaininga, kad pripažintų tokį pastovumą. Permainingumas jai būtinas. Ką dar ji galėtų taip natūraliai keisti, jei ne jaudulius arba emocijas, atitinkančias nuotaiką ir sutampančias su tuo metu vyraujančiomis aistromis? Taigi akivaizdu, kad tarp įspūdžių, kaip ir tarp idėjų, yra tam tikra trauka, arba asociacija; tačiau yra vienas ženklus skirtumas — idėjos asocijuojasi dėl panašumo, gretimumo ir priežastingumo, o įspūdžiai — vien tik dėl panašumo.