Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

III. Trečiasis apribojimas yra tas, kad malonus ar skausmingas objektas turi būti labai pastebimas ir aiškus, ir ne tik mums, bet ir kitiems. Pastaroji aplinkybė, panašiai kaip ir abi jau minėtos, veikia ne tik džiaugsmą, bet ir puikybę. Mes įsivaizduojame save ne tik laimingesnius, bet ir dorybingesnius arba gražesnius, kai šitokie atrodome ir kitiems; tačiau vis dėlto dorybėmis puikuojamės labiau negu malonumais. Tai kyla dėl priežasčių, kurias aš pasistengsiu paaiškinti toliau.

IV. Ketvirtasis apribojimas atsiranda dėl šių aistrų priežasties nepastovumo ir dėl trumpalaikės jos jungties su savuoju aš. Tai, kas atsitiktina ir nepastovu, suteikia nedaug džiaugsmo ir dar mažiau puikybės. Mes esame nelabai patenkinti tokiu daiktu ir dar mažiau esame linkę jausti dėl jo papildomą pasitenkinimą. Mes nuspėjame ir vaizduotėje numatome daikto pasikeitimą, todėl jis menkai mus tenkina. Mes palyginame jį su savimi, bet mūsų egzistavimas kur kas ilgesnis, todėl jo nepastovumas atrodo dar didesnis. Būtų juokinga daryti išvadą apie savo pranašumą palyginti su objektu, kurio trukmė kur kas trumpesnė ir kuris lydi mus tik labai trumpai per mūsų egzistavimą. Nesunku suprasti, kodėl pastaroji priežastis operuoja džiaugsmu ir puikybe nevienoda jėga; nes savojo aš idėja pirmajai aistrai mažiau esminė negu antrajai.

V. Kaip penktąjį apribojimą, arba veikiau kaip šios sistemos papildymą, aš galiu pridurti tai, kad kaip ir visoms kitoms aistroms, puikybei ir nuolankumui didelę įtaką turi bendrosios taisyklės. Pagal jas mes formuojame savo sampratą apie skirtingos padėties žmones atsižvelgiant į jų turimą valdžią arba turtus; ir ši samprata nesikeičia dėl kokių nors šių žmonių sveikatos ar būdo ypatybių, galinčių neleisti jiems džiaugtis tuo, ką turi. Tą galima paaiškinti tais pačiais principais, pagal kuriuos paaiškinome bendrųjų taisyklių įtaką supratimui. Įprotis leidžia lengvai peržengti ne tik tikrąsias mūsų aistrų, bet ir protavimo ribas.

Šia proga vertėtų pastebėti, kad bendrųjų taisyklių ir maksimų įtaka aistroms labai palengvina poveikį ir visų kitų principų, kuriuos paaiškinsime toliau šiame traktate. Juk akivaizdu, kad jeigu suaugusį, panašios prigimties kaip ir mes žmogų staiga perkeltų į mūsų pasaulį, jis būtų labai sutrikęs dėl visų objektų ir nelengvai suprastų, kiek meilės ar neapykantos, puikybės ar nuolankumo arba bet kurios kitos aistros kiekvienam jų priskirti. Aistros labai dažnai keičiasi dėl labai nereikšmingų principų, o pastarieji ne visada veikia absoliučiai tvarkingai, ypač taikant pirmą kartą. Tačiau kadangi įprotis ir patyrimas išryškino visus šiuos principus ir nustatė tikrąją visų daiktų vertę, tai, be abejo, turi padėti lengviau sužadinti aistras ir parodyti mums, pagal bendrai nustatytas maksimas, kokių proporcijų laikytis teikiant pirmenybę vienam ar kitam objektui. Galbūt ši pastaba padės išvengti sunkumų, kurių gali sukelti kai kurios priežastys, kurias aš paskui priskirsiu konkrečioms aistroms ir kurios gali atrodyti per daug subtilios, kad operuotų taip visuotinai ir tiksliai, kaip iš tikrųjų ir yra.

Užbaigsiu šią temą pamąstymu, kurį sukėlė šie penki apribojimai. Pamąstymas yra toks: pasaulio akimis, labiausiai išpuikę asmenys, turintys daugiausia kuo puikuotis, ne visada yra laimingiausi, o nuolankiausi — ne visada yra patys nelaimingiausi, kaip iš pirmo žvilgsnio pagal šią sistemą galima įsivaizduoti. Blogis gali būti realus, nors jo priežastis ir nesusijusi su mumis; jis gali būti realus, bet neypatingas; jis gali būti realus, bet kitiems nematomas; realus, bet nepastovus; ir jis gali būti realus, bet neatitikti bendrųjų taisyklių. Toks blogis, be abejonės, padaro mus nelaimingus, nors kažin ar jis gali susilpninti mūsų puikybę. Ir galbūt pats realiausias ir pats didžiausias gyvenimo blogis ir yra tokios prigimties.

VII SKYRIUS Apie ydą ir dorybę

Turėdami omenyje šiuos apribojimus imkimės tyrinėti puikybės ir nuolankumo priežastis ir pažiūrėkime, ar visada galima rasti dvigubus santykius, dėl kurių jos operuoja aistromis. Jeigu pamatysime, kad visos šios priežastys siejasi su savuoju aš ir sukuria atskirą nuo aistros malonumą arba nemalonumą, tai nebeliks jokių abejonių dėl pateiktos sistemos. Mes labiausiai stengsimės įrodyti antrąjį teiginį, nes pirmasis tam tikra prasme yra savaime akivaizdus.

Pradėsime nuo YDOS ir DORYBĖS, nes jos yra aiškiausios šių aistrų priežastys. Atsižvelgiant į dabartinį mano tikslą būtų visiškai netinkama įsitraukti į pastaraisiais metais tokį didelį publikos susidomėjimą sukėlusį ginčą: ar moralės skirtumai paremti prigimtiniais ir pradiniais principais, ar jie kyla dėl naudos ir lavinimo? Šio klausimo tyrimą aš palieku kitai knygai; o kol kas pasistengsiu parodyti, kad mano sistema laikosi abiejų šių hipotezių, ir tai bus tvirtas jos pagrįstumo įrodymas.

Jei pripažįstame, kad prigimtis neturi moralumo pagrindų, vis dėlto reikia sutikti, kad yda ir dorybė, ar dėl savanaudiškumo, ar dėl lavinimo įdiegtų prietarų, teikia mums tikrą skausmą ir malonumą; ir mes galime pažymėti, kad tą atkakliai tvirtina šių hipotezių gynėjai. Kiekviena aistra, įprotis ar charakterio bruožas (sako jie), linkę į pranašumus ar prietarus, suteikia žavesį arba nerimą; būtent todėl ir atsiranda pritarimas arba nepritarimas. Mes tikrai laimime dėl kitų dosnumo, bet jų godumas visada kelia nesėkmės pavojų. Drąsa mus saugo, o bailumas atidengia bet kokiam puolimui; teisingumas yra visuomenės atrama, o neteisingumas, jei tik nebūtų stabdomas, netruktų ją sužlugdyti; nuolankumas išaukština, o puikybė įžeidžia. Dėl šių priežasčių pirmosios kokybės gerbiamos ir laikomos dorybėmis, o antrosios vertinamos kaip ydos. Tačiau jeigu vis dėlto pripažįstama, kad visų rūšių pranašumus arba trūkumus lydi žavesys arba nerimas, tai mano tikslui daugiau nieko ir nereikia.

Tačiau aš einu dar toliau ir pastebiu, kad ši moralės hipotezė ir mano aptariama sistema ne tik dera, bet pripažinus vienos teisingumą, ji tampa absoliučiu ir neįveikiamu antrosios įrodymu. Mat jeigu visas moralumas pagrįstas skausmu arba malonumu, kylančiu dėl galimos nesėkmės arba pranašumo, kuriuos gali lemti mūsų pačių arba kitų žmonių charakteris, tai ir visi moralumo padariniai turėtų būti atsiradę iš to paties skausmo arba malonumo, be kita ko, ir iš puikybės bei nuolankumo aistrų. Pati dorybės esmė, anot šios teorijos, yra kurti malonumą, o ydos — teikti skausmą. Tam, kad sužadintų puikybę arba nuolankumą, dorybė ir yda turi būti mūsų charakterio dalis. Kokio dar įrodymo mes galime norėti dvigubiems įspūdžių ir idėjų santykiams?

Tokį patį neginčijamą argumentą galima pateikti ir remiantis nuomonėmis tų, kurie tvirtina, kad moralumas yra kažkas realaus, esminio ir atsiradusio iš prigimties. Įtikinamiausia hipotezė, pateikiama ydos ir dorybės skirčiai bei moralinių teisių ir pareigų kilmei paaiškinti, teigia, kad vieni charakteriai ir aistros dėl pirminės prigimtinės sandaros vien pažvelgus ir apmąsčius juos sukuria skausmą, o kiti panašiai sužadina malonumą. Nerimas ir pasitenkinimas ne tik kad neatskiriami nuo ydos ir dorybės, bet sudaro pačią jų prigimtį ir esmę. Pritarti charakteriui, vadinasi, jausti pradinį malonumą jam pasireiškus. Nepritarti jam, vadinasi, jausti nerimą. Taigi skausmas ir malonumas, kaip pirminės ydos ir dorybės priežastys, turi būti ir visų jų padarinių priežastimis, vadinasi, ir puikybės bei nuolankumo, kurie yra neišvengiami šios skirties palydovai.

Tačiau spėjant, kad ši moralės filosofijos hipotezė klaidinga, vis tiek akivaizdu, kad jei skausmas bei malonumas ir nėra ydos bei dorybės priežastys, tai bent jau yra neatskiriami nuo jų. Kilniaširdis ir taurus charakteris teikia pasitenkinimą vien į jį pažvelgus; o jei pavaizduotas kokioje nors poemoje ar pasakoje, visada žavi ir džiugina mus. Antra vertus, žiaurumas ir klasta nepatinka mums dėl pačios savo prigimties; ir mes niekaip negalime taikstytis nei su savo pačių, nei su kitų šiomis kokybėmis. Tad viena moralumo hipotezė yra nepaneigiamas minėtos sistemos įrodymas, o antroji blogiausiu atveju ją atitinka.