Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Trečia , pažymėtina, kad šios dvi asociacijų rūšys labai padeda ir skatina viena kitą ir kad perėjimas lengviau vyksta tada, kai jos išvien veikia tą patį objektą. Tad kito įžeistas, labai susijaudinęs ir sutrikdytos nuotaikos žmogus sugeba rasti šimtus dingsčių nepasitenkinimui, nekantrumui, baimei ir kitoms nemalonioms aistroms, ypač jeigu šių dingsčių jis gali rasti asmenyje, sukėlusiame pirmąją aistrą arba šalia jo. Idėjų perėjimą skatinantys principai čia veikia išvien su aistromis operuojančiais principais, ir susivieniję vienam veiksmui jie suteikia protui dvigubą impulsą. Tad nauja aistra turi kilti su dar didesne jėga, o perėjimas prie jos turi būti kur kas lengvesnis ir natūralesnis.

Šia proga aš galiu pasiremti vieno elegantiško autoriaus autoritetu [66], taip išreiškusio savo nuomonę:

„Jeigu fantazijai pasigėrėjimą kelia viskas, kas didinga, neįprasta arba nuostabu, o pasigėrėjimas juo stipresnis, juo daugiau minėtųjų tobulybių fantazija atskleidžia tame pačiame objekte, tai ji sugeba patirti naują malonumą ir padedant kitai juslei. Antai bet koks nenutrūkstamas garsas, pavyzdžiui, paukščio čiulbėjimas arba krintančio vandens šniokštimas kas akimirką žadina žiūrovo dvasią, suteikdamas jai daugiau dėmesingumo įvairioms prieš akis besidriekiančios vietovės grožybėms. Vaizduotės patiriamą malonumą dar labiau sustiprina sklindantys aromatai, arba kvapai, — dėl jų peizažo spalvos ir žaluma atrodo dar mielesnė, nes abiejų juslių skatinamos mintys sustiprina viena kitą, teikdamos didesnį malonumą, nei jeigu pasiektų protą atskirai. Panašiai skirtingos paveikslo spalvos, jeigu jos vykusiai išdėliotos, išryškina viena kitą ir dėl to įgyja papildomo grožio“.

Šiame reiškinyje mes galime stebėti ir įspūdžių, ir idėjų asociaciją, taip pat ir abipusę jų viena kitai teikiamą paramą.

V SKYRIUS Apie šių santykių įtakų puikybei ir nuolankumui

Šie principai nustatyti remiantis neginčytinu patyrimu, ir aš pradedu svarstyti, kaip mes juos pritaikysime gvildendami visas puikybės ir nuolankumo priežastis, tiek laikomas operuojančiomis kokybėmis, tiek dalykais, į kuriuos šios kokybės nukreiptos. Tyrinėdamas kokybes aš iš karto, neatsižvelgdamas į tuos jaudulius, kuriuos čia stengiuosi paaiškinti, randu, kad daugelis iš jų veikia išvien kurdamos skausmo arba malonumo pojūčius. Antai pats žmogaus grožis vien dėl savo pasireiškimo teikia malonumą, ne tik puikybę; o bjaurumas — skausmą, ne tik nuolankumą. Prašmatnus pokylis teikia mums džiaugsmą, o skurdus sukelia nepasitenkinimą. Tai, ką pagal keletą pavyzdžių nustatau esant teisinga, manau , yra teisinga visada; todėl dabar be tolesnių įrodymų laikau suprantamu dalyku, kad kiekviena puikybės priežastis dėl savo ypatingų kokybių sukelia atskirą malonumą, o nuolankumo priežastis sukelia atskirą nepasitenkinimą.

Vėlgi svarstydamas apie dalykus , turinčius šių kokybių, aš darau naują prielaidų , kuri pagal daugelį aiškių pavyzdžių taip pat atrodo galima, t. y. kad šie dalykai yra arba mūsų dalis, arba kažkas labai artimai su mumis susiję. Tad geros ir blogos mūsų veiksmų ir elgesio kokybės sudaro mūsų dorybę arba ydingumą ir lemia mūsų asmeninį charakterį, o tada jis dar smarkiau operuoja šiomis aistromis. Panašiai mūsų asmeninis, mūsų namų, ekipažų ar baldų grožis ar bjaurumas teikia mums tuštybės arba nuolankumo. Tos pačios kokybės, perkeltos į dalykus, visiškai su mumis nesusijusius, neturi nė mažiausios įtakos nė vienam iš šių dviejų jaudulių.

Taigi mes iš dalies spėjame, kad šių dviejų jaudulių priežastims būdingos dvi savybės, t. y. kad jų kokybės sukuria atskirą skausmą arba malonumą ir kad dalykai , į kuriuos nukreiptos kokybės, yra susiję su savuoju aš; aš pereinu prie pačių aistrų tyrinėjimo tam, kad rasčiau jose kažką, atitinkantį spėjamas jų priežasčių savybes. Pirma , aš pastebiu, jog puikybei ir nuolankumui būdingą objektą lemia pradinis ir natūralus instinktas ir kad dėl pirminės mūsų proto sandaros visiškai neįmanoma, kad pastarosios aistros galėtų pažvelgti už mūsų savojo aš, arba to individualaus asmens, kurio veiksmus ir jausmus kiekvienas iš mūsų suvokia intymiai, ribų. Prie jo galų gale sustoja mūsų žvilgsnis, kai mus apima viena iš šių aistrų; ir kol proto padėtis tokia, mes niekaip negalime pamesti iš akių šio objekto. Aš nepretenduoju to kaip nors pagrįsti; tiktai laikau šią būdingą minties kryptį pradine kokybe.

Antra mano rasta aistrų kokybė yra jų pojūčiai, arba būdingos jų sužadintos sielos emocijos, panašiai ir ją aš laikau pradine, ji lemia pačią aistrų būtį ir esmę. Tad puikybė yra malonus pojūtis, o nuolankumas — skausmingas; o pašalinus malonumą ir skausmą iš tikrųjų nelieka nei puikybės, nei nuolankumo. Tuo mus įtikina patys jausmai, o be jausmų samprotauti arba ginčytis čia nebūtų prasmės.

Tad jeigu aš palyginsiu abi mūsų nustatytas aistrų savybes, t. y. jų objektą — mūsų savąjį aš, ir jų pojūtį — malonumą, arba skausmingumą, su abiem spėjamomis priežasčių savybėmis, t. y. su jų santykiu su mūsų savuoju aš ir su jų polinkiu, neatsižvelgiant į aistrą, suteikti skausmą arba malonumą, tai man prieš akis, jei tik laikysime šias prielaidas teisingomis, iš karto visiškai akivaizdžiai atsiveria tikroji sistema. Aistrą sukelianti priežastis yra susieta su objektu, kuris iš prigimties priskirtas šiai aistrai; pojūtis, kurį priežastis atskirai sukelia, yra susietas su šios aistros pojūčiu; iš šių dvigubų idėjų ir įspūdžių santykių kyla aistra. Pirmoji idėja lengvai paverčiama idėjos koreliatu, o pirmasis įspūdis į jį panašiu ir jį atitinkančiu įspūdžiu. Kiek kartų lengviau turi vykti toks perėjimas, kai abu šie judėjimai vienas kitam padeda, o protas gauna dvigubą impulsą iš savo įspūdžių ir savo idėjų santykių!

Kad geriau tai suprastume, mes turime manyti, kad prigimtis suteikė žmogaus proto organams tam tikrą nusiteikimą, tinkamą sukelti būdingą įspūdį, arba emociją, vadinamą puikybe ; šiai emocijai prigimtis priskyrė tam tikrą idėją, t. y. savąjį aš, kurią ji nuolat nepailsdama kuria. Tokį gamtos sumanymą lengva suprasti. Mes turime daug panašių pavyzdžių. Nosies ir gomurio nervai sutvarkyti taip, kad tam tikromis aplinkybėmis perteiktų protui būdingus pojūčius; troškulio ir alkio pojūčiai visada mums sukelia idėją tų būdingų objektų, kurie atitinka kiekvieno iš mūsų potraukį. Abi šios aplinkybės sujungtos puikybėje. Organai sutvarkyti taip, kad sukurtų aistrą; o sukurta aistra natūraliai sukuria tam tikrą idėją. Tam nereikia jokių įrodymų. Akivaizdu, kad mūsų niekada neapimtų ši aistra, jeigu nebūtų tinkamo proto nusiteikimo; taip pat akivaizdu, kad aistra visada nukreipia mūsų įžvalgą į save ir verčia mus galvoti apie savo pačių savybes ir aplinkybes.

Visa tai supratus dabar galima paklausti: ar prigimtis pati tiesiogiai sukuria šią aistrą, ar jai reikia kitą priežasčių pagalbos? Mat galima pastebėti, kad šiuo požiūriu ji elgiasi skirtingai su skirtingomis aistromis ir pojūčiais. Gomurį turi sužadinti išorinis objektas tam, kad jis pajustų skonį; tačiau alkis kyla iš vidaus, be jokio išorinio objekto poveikio. Vis dėlto kad ir kaip būtų dėl kitų aistrų ir įspūdžių, aišku, kad puikybei reikia kokio nors pašalinio objekto pagalbos ir kad ją sukeliantys organai patys nuo pirminio vidinio postūmio neveikia kaip širdis ir arterijos. Mat, pirma , kasdienis patyrimas mus įtikina, kad puikybei sužadinti reikia tam tikrų priežasčių ir, jei jos nepalaiko koks nors pranašumas — charakteris, kūno žavesys, drabužiai, ekipažas ar turtas, — ji ima nykti. Antra , akivaizdu, kad jeigu puikybė kiltų tiesiogiai iš prigimties, tai ji būtų nuolatinė, nes puikybės objektas visada išlieka tas pats ir ji neturi būdingo kūno nusiteikimo, kokį turi troškulys ir alkis. Trečia , nuolankumo padėtis yra lygiai tokia pati kaip ir puikybės; todėl, remiantis šia prielaida arba jis turi taip pat būti nuolatinis, arba nuo pat pirmos akimirkos turi naikinti priešingą aistrą; vadinasi, nė vienas iš jų niekada negalėtų pasireikšti. Iš viso to išeina, kad mes galime pasitenkinti jau padaryta išvada, kad puikybė turi turėti priežastį, ne tik objektą, ir kad šioji neturi įtakos be pastarojo.