Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Šis reiškinys apima du įdomius bandymus; sugretinę juos pagal žinomas taisykles, kuriomis remdamiesi sprendžiame apie priežastį ir padarinį anatomijoje, gamtos filosofijoje ir kituose moksluose, mes gausime nepaneigiamą argumentą, patvirtinantį jau minėtų dvigubų santykių poveikį. Pirmuoju bandymu mes randame, kad objektas sukuria puikybę tiktai tarpininkaujant malonumui; taip yra todėl, kad kokybė, dėl kurios jis sukuria puikybę, iš tikrųjų yra ne kas kita, tik malonumą kurianti galia. Antruoju bandymu mes randame, kad malonumas kuria pasididžiavimą dėl susietų idėjų perėjimo; nes vos tik mes nutraukiame šį santykį, tučtuojau sunyksta ir aistra. Nuostabus įvykis, kuriame patys dalyvavome, yra su mumis susijęs, todėl ir sukelia puikybę; tačiau kitų žmonių patirti nuotykiai, nors ir gali sukelti malonumą, vis dėlto dėl šio idėjų santykio trūkumo niekada nesužadina šios aistros. Kokio dar įrodymo reikia aptariamai sistemai?

Ši sistema turi tik vieną su mūsų kūnu susijusį prieštaravimą, būtent: nors nėra nieko malonesnio už sveikatą ir nieko skausmingesnio už ligą, tačiau dažniausiai žmonės nei didžiuojasi viena, nei gėdijasi antrosios. Tai bus nesunku paaiškinti, atsižvelgiant į antrąjį ir ketvirtąjį mūsų bendros sistemos apribojimus. Buvo pažymėta, kad joks objektas niekada nesukuria puikybės arba nuolankumo, jeigu jis neturi kažko, būdingo tik mums; taip pat kiekviena šios aistros priežastis turi būti iš dalies pastovi ir išlaikyti tam tikrą savo ir savojo aš — jos objekto — trukmės proporcingumą. Tačiau kadangi visų žmonių sveikata ir liga be paliovos keičia viena kitą ir nėra nė vieno išimtinai ir užtikrintai tik sveiko arba tik sergančio, tai šios atsitiktinės palaimos ir didžiulės nelaimės yra tarsi atskirtos nuo mūsų ir jos niekada nelaikomos sujungtomis su mūsų būtimi ir egzistavimu. Kad toks paaiškinimas teisingas, patvirtina tas, kad jei kokia liga įsigali mūsų organizme taip, kad mes nebepuoselėjame vilčių pasveikti, nuo tos akimirkos ji tampa nuolankumo objektu kaip matyti iš senų žmonių, nes niekas jų taip negniuždo, kaip savo amžiaus ir negalių supratimas. Jie stengiasi kuo ilgiau nuslėpti savo aklumą ir kurtumą, reumatizmą ir podagrą ir prisipažįsta apie juos tik nenoromis ir varžydamiesi. Ir nors jauni žmonės nesigėdija kaskart patyrę galvos skausmą ar peršalimą, vis dėlto niekas taip nežemina žmogaus puikybės ir nesudaro prastos nuomonės apie mūsų prigimtį, kaip supratimas, kad kiekvieną gyvenimo akimirką mus gali ištikti panaši neganda. Tai gana gerai įrodo, kad pats kūniškas skausmas ir pati liga yra tikrosios nuolankumo priežastys; nors įprotis labiau vertinti kiekvieną daiktą lyginant jį su kitais, negu remiantis tikrąja jo verte ir vertybe verčia mus nepaisyti šių didžiųjų nelaimių, nes mes žinome, kad jų atsitinka visiems, ir leidžia susidaryti supratimą apie savo pranašumus ir savo charakterį neatsižvelgiant į jas.

Mes gėdijamės ligų, kurios pažeidžia kitus ir yra jiems pavojingos arba nemalonios. Epilepsijos, nes ji kelia siaubą visiems ją matantiems; niežų, nes jie užkrečiami; skrupulo, nes jis paprastai perduodamas palikuonims. Spręsdami apie save žmonės visada paiso kitų požiūrio. Tai buvo akivaizdžiai matyti iš kai kurių jau pateiktų samprotavimų; o dar akivaizdžiau ir dar išsamiau bus paaiškinta toliau.

IX SKYRIUS Apie išorinius pranašumus ir trūkumus

Nors natūralios ir tiesioginės puikybės ir nuolankumo priežastys yra mūsų proto ir kūno kokybės, tai yra savasis aš, iš patyrimo mes žinome, kad esti daug kitų šiuos jaudulius kuriančių objektų ir kad pirminis iš dalies yra aptemdytas ir pasimetęs tarp daugybės pašalinių ir išorinių. Mus apima tuštybė ne tik dėl namų, sodų, ekipažų, bet ir dėl asmeninių pranašumų bei laimėjimų; ir nors patys šie išoriniai pranašumai yra gerokai nutolę nuo mąstymo arba asmens, vis dėlto jie turi ženklią įtaką netgi aistrai, nukreiptai į juos kaip į paskiausią objektą. Taip atsitinka tada, kai išoriniai objektai įgyja ypatingą santykį su mumis, kai jie asocijuojasi arba yra susieti su mumis. Nei graži žuvis vandenyne, nei gyvūnas dykumoje ir apskritai niekas, kas mums nepriklauso ir nesisieja su mumis, neturi jokios įtakos mūsų tuštybei, kad ir kokiomis nepaprastomis kokybėmis būtų apdovanotas, kad ir kokią nuostabą ar susižavėjimą šiaip natūraliai galėtų kelti. Tam, kad paliestų mūsų puikybę, turi kažkaip asocijuotis su mumis. Jo idėja kažkokiu būdu turėtų priklausyti nuo mūsų savojo aš idėjos; o perėjimas nuo vienos idėjos prie kitos turėtų būti lengvas ir natūralus.

Bet nuostabu, nors panašumo santykis veikia protą taip pat kaip gretimumas ir priežastingumas, kai perkelia mus nuo vienos idėjos prie kitos, jis vis dėlto retai tampa puikybės ir nuolankumo pagrindu. Jeigu mes esame panašūs į kokį nors žmogų, į kurį nors vertingą jo charakterio bruožą, tai turime turėti nors šiek tiek tos kokybės, pagal kurią esame į jį panašūs; ir mes pasirenkame žvelgti į šią kokybę, jei pasijuntame dėl jos nors šiek tiek apimti tuštybės, savyje, o ne į jos atspindį kitame. Taigi nors panašumas ir gali retsykiais sukelti šią aistrą, pateikdamas palankesnę savojo aš idėją, vis dėlto žvilgsnis prie jo sustoja paskiausiai, o aistra čia randa savo paskutinę ir baigiamąją priežastį.

Žinoma, yra pavyzdžių, kai žmones apima tuštybė dėl panašumo į kokį nors didį žmogų — veido bruožų, kūno formų, išraiškos ar kitokių smulkmenų, visiškai neprisidedančių prie jo reputacijos; tačiau reikia pripažinti, jog tai nėra labai paplitę ir neturi didelės reikšmės šiems jauduliams. Apie tai aš šitaip samprotauju. Mūsų niekada negali apimti tuštybė dėl to, kad esame truputį panašūs į kokį nors žmogų, jeigu jis neturi itin puikių kokybių, įkvepiančių mums pagarbą. Tad šios kokybės, tiesą sakant, yra mūsų tuštybės priežastys dėl jų santykio su mūsų savuoju aš. Na, ir kaipgi jos yra susijusios su mūsų savuoju aš? Jos yra dalys to asmens, kurį mes vertiname, ir, vadinasi, turi jungtį su tuo trupučiu, kuris taip pat laikomas jo dalimi. Šis truputis turi jungtį su panašiomis mūsų kokybėmis; šios mūsų kokybės, būdamos dalimi, turi jungtį su visuma; taip susidaro jungčių grandinė tarp mūsų ir žmogaus, į kurį esame panašūs. Vis dėlto nekalbant apie tai, kad toks santykių gausumas turi susilpninti jungtį, akivaizdu, kad ir protas, nuo puikių kokybių pereidamas prie smulkių, turi dėl jų kontrasto dar geriau suvokti antrųjų nereikšmingumą ir šiek tiek susigėsti palyginęs panašumą.

Vadinasi, tik gretimumo arba priežastingumo santykis tarp puikybės ir nuolankumo priežasties ir objekto reikalingas sukelti šioms aistroms, o šie santykiai yra ne kas kita, tik kokybės, kurios perkelia vaizduotę nuo vienos idėjos prie kitos. Dabar pasvarstykime, kokį poveikį jos gali turėti protui ir kodėl jų taip reikia šioms aistroms sukelti. Akivaizdu, jog idėjų asociacija operuoja taip tyliai ir nejuntamai, kad mes jos beveik nejuntame ir atskleidžiame ją veikiau dėl jos padarinių negu tiesiogiai jausdami arba suvokdami. Ji nesukuria jokios emocijos ir nesukelia jokios rūšies jokio naujo įspūdžio, tik šiek tiek pakeičia proto jau turėtas idėjas, kurias jis, pasitaikius progai, gali atgaminti. Remdamiesi šiuo samprotavimu, taip pat ir neabejotinu patyrimu mes galime padaryti išvadą, jog vien idėjų asociacijos, kad ir kaip reikalingos, negana jokiam įspūdžiui sukelti.

Tad akivaizdu, kad jeigu protas patiria puikybės arba nuolankumo aistrą pasireiškus kokiam nors susijusiam objektui, tai, be minties santykio arba perėjimo, yra ir emocija, arba pradinis įspūdis, sukurtas pagal kažkokį kitą principą. Klausimas, ar ši pirmąsyk sukurta emocija ir yra pati aistra, ar kažkoks kitas su ja susijęs įspūdis? Šio klausimo mums neteks ilgai spręsti. Mat be visų kitų argumentų, kurių gausu šia tema, visiškai aišku, jog idėjų santykis, kuris, kaip rodo patyrimas, yra būtina sąlyga aistrai sukurti, būtų visai nereikalingas, jeigu jis nepalaikytų jaudulių santykio ir nepalengvintų perėjimo nuo vieno įspūdžio prie kito. Jeigu prigimtis tiesiogiai sukurtų puikybės arba nuolankumo aistrą, ji pati save užbaigtų ir jos nereikėtų papildyti arba sustiprinti jokiu kitu jauduliu. Tačiau jeigu manome, kad pirminė emocija tėra tik susijusi su puikybe arba nuolankumu, bus nesunku suvokti, kokiam tikslui gali tarnauti objektų santykis ir kaip šios dvi skirtingos įspūdžių ir idėjų asociacijos, sujungusios savo jėgas gali padėti viena kitos operacijai. Tai ne tik lengvai suvokiama, bet aš drįstu tvirtinti, kad tai vienintelis būdas, kaip mes galime šį dalyką suvokti. Lengvas idėjų perėjimas, pats nesukeliantis emocijos, gali būti būtinas ar bent jau naudingas tik jeigu skatina perėjimą tarp kokių nors susietų įspūdžių. Nekalbant apie tai, jog tas pats objektas sukelia proporcingai didesnę ar mažesnę puikybę ne tik pagal savo stiprėjančias ar silpnėjančias kokybes, bet ir pagal tolimesnį ar artimesnį santykio nuotolį; o tai yra aiškus argumentas, patvirtinantis, kad jaudulių perėjimas priklauso nuo idėjų santykio, nes kiekvienas santykio pasikeitimas sukuria proporcingą aistros pasikeitimą. Taigi viena pateiktos sistemos dalis, aptarianti idėjų santykius, yra geras kitos dalies, aptariančios įspūdžių santykius, įrodymas, o pati ji taip akivaizdžiai pagrįsta patyrimu, jog pastangos toliau ją įrodinėti būtų tikras laiko gaišimas.