Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tačiau kad ir kokio didžiausio atsargumo griebsimės stengdamiesi pateikti pokyčius laipsniškai ir suteikti jiems proporcingumo visumos atžvilgiu, akivaizdu, kad kai galiausiai jie tampa ženklūs ir pastebimi, taip lengvai mes nebepripažįstame tapatybės tokiems skirtingiems objektams. Beje, yra dar viena gudrybė, jos padedami galime priversti vaizduotę žengti žingsnį į priekį: tai yra sukūrę dalims užuominas apie viena kitą ir priderinę prie kokio nors bendro tikslo , arba paskirties. Laivas, kurio ženkli dalis pasikeičia dėl dažnų taisymų, vis dėlto laikomas tuo pačiu; pasikeitusios medžiagos taip pat netrukdo priskirti jam tapatybės. Bendras tikslas, dėl kurio kartu veikia visos pasikeitusios dalys, išlieka tas pats ir leidžia vaizduotei nuo vienos kūno padėties lengvai pereiti prie kitos.

Tačiau visa tai dar labiau pastebima, kai prie bendro tikslo pridedame dalių simpatiją ir laikome, kad visų jų visus veiksmus ir operacijas sieja abipusis priežasties ir padarinio santykis. Taip yra su visais gyvūnais ir augmenija, dauguma jų dalių ne tik turi užuominas tam tikram bendram tikslui, bet taip pat yra abipusiai tarpusavyje priklausomos bei sujungtos viena su kita. Nors kiekvienas sutiks, kad per keletą metų augalai ir gyvūnai visiškai pasikeičia, vis dėlto tokio stipraus santykio veikiami mes priskiriame jiems tapatybę, neatsižvelgdami į tai, kad jų forma, dydis ir substancija visiškai pakinta. Iš mažo ąžuoliuko išaugęs didžiulis medis tebėra tas pats ąžuolas, nors nė viena jo materijos dalelė, nė vienos dalies forma nėra tokia pati. Kūdikis tampa vyru ir tai papilnėja, tai sublogsta, o jo tapatybė nepakinta.

Galime aptarti dar du reiškinius, taip pat savaip reikšmingus. Pirmas: nors paprastai mes gana gerai sugebame skirti skaičiaus ir rūšies tapatybę, vis dėlto kartais pasitaiko, kad mes jas supainiojame ir mąstydami ar samprotaudami vieną palaikome kita. Antai žmogus, girdėdamas dažnai nutrūkstantį ir vėl atsinaujinantį triukšmą sako, kad tai tas pats triukšmas, nors akivaizdu, kad šie garsai turi tik rūšies tapatybę, arba panašumą, bet skaičiaus panašumo neturi jokio, išskyrus juos sukėlusią priežastį. Panašiai, nenusižengiant kalbos taisyklėms, galima pasakyti, kad tokia ir tokia bažnyčia, seniau buvusi mūrinė, ilgainiui sugriuvo ir kad parapija perstatė tą pačią bažnyčią iš akmenų pagal šiuolaikinės architektūros reikalavimus. Čia nei forma, nei medžiagos nėra tokios pačios, ir tarp abiejų objektų nėra nieko bendra, išskyrus jų santykį su parapijiečiais; vis dėlto jo vieno gana, kad pavadintume ją ta pačia. Tačiau mes turime pastebėti, kad panašiais atvejais pirmasis objektas tam tikra prasme yra sunaikinamas prieš pradedant egzistuoti antrajam, todėl mums niekada neateina į galvą skirtingumo ir daugingumo idėja ir todėl mes lengvai pavadiname juos tokiais pačiais.

Antra. Galime pažymėti, kad nors tam, kad būtų išsaugota susijusių objektų sekos tapatybė, tam tikra prasme būtina, kad dalių pokyčiai būtų nestaigūs ir nevisiški, vis dėlto, jeigu objektai iš prigimties yra kintami ir nepastovūs, mes leidžiame staigesnį perėjimą, nei šiaip jau tokiam santykiui derėtų. Antai upė iš prigimties susideda iš dalių judėjimo ir pokyčių; tad neatsižvelgiant, kad greičiau kaip per per parą jos visiškai pasikeičia, tai netrukdo upei išlikti ta pačia per daugelį šimtmečių. Tam tikra prasme tikimės viso to, kas kokiam nors daiktui natūralu ir esminga; o viskas, ko tikimės, daro mažesnį įspūdį ir atrodo mažiau svarbu už tai, kas reta ir neįprasta. Ženklūs pirmosios rūšies pokyčiai iš tikrųjų vaizduotei atrodo mažesni už menkiausius antrosios; mažiau pažeisdami nuolatinę minties eigą jie mažiau ardo ir tapatybę.

Dabar tęsime asmens tapatybės prigimties aiškinimą, šis klausimas filosofijai tapo itin svarbus, ypač pastaraisiais metais Anglijoje , kur nepaprastai entuziastingai ir uoliai studijuojami visi migločiausi mokslai. Akivaizdu, kad čia reikia tęsti tą patį samprotavimą, kuriuo taip sėkmingai paaiškinome augalų, gyvūnų, laivų, namų ir visų sudėtinių bei kintamų ir meno, ir gamtos kūrinių tapatybę. Tapatybė, kurią mes priskiriame žmogaus protui, tėra pramanyta ir priklauso tai pačiai rūšiai, kaip mūsų priskirta augalams ir gyvūnams. Vadinasi, ir kitokios kilmės ji negali turėti, bet turi būti panašios vaizduotės operacijos su panašiais objektais tęsinys.

Tačiau jei šis, mano nuomone, visiškai aiškus argumentas neįtikintų skaitytojo, tegu jis pasvarsto artimesnį ir intymesnį samprotavimą. Akivaizdu, jog, kad ir kokią tobulą tapatybę mes priskiriame žmogaus protui, ji neįstengia keleto skirtingų suvokinių sudėti į vieną ir nepriverčia jų prarasti esminių savo skirties ir skirtingumo ypatybių. Tiesa ir tai, kad kiekvienas atskiras proto sudedamasis suvokinys yra atskiras esinys, jis skirtingas ir skiriamas, ir atskiriamas nuo visų kitų tiek vienalaikių, tiek vienas po kito einančių suvokinių. Tačiau neatsižvelgdami į šią skirtį ir atskirtį, mes vis dėlto manome, kad visą suvokinių virtinę jungia tapatybė, tad natūraliai kyla klausimas dėl šio tapatybės santykio: ar jis yra kažkas, kas iš tikrųjų suriša keletą mūsų suvokinių kartu, ar tik asocijuoja jų idėjas vaizduotėje? Tai yra, kitaip tariant, ar kalbėdami apie kokio nors asmens tapatybę mes pažymime kažkokią tikrą sąsają tarp jo suvokinių, ar jaučiame ją tik tarp savo susiformuluotų jų idėjų? Dėl šio klausimo galėtume lengvai apsispręsti, jei prisiminsime tai, ką jau smulkiai įrodėme, kad supratimas niekada nepaiso jokios realios objektų jungties ir kad kruopščiai ištyrus net priežasties ir padarinio sąjunga pati virsta įprastine idėjų asociacija. Iš viso to akivaizdžiai išeina, kad tapatybė iš tikrųjų visiškai nepriklauso šiems skirtingiems suvokiniams ir jų sąjungai; bet tėra kokybė, kurią mes priskiriame jiems dėl jų idėjų sąjungos vaizduotėje, kai juos apmąstome. Na, o vienintelės kokybės, galinčios pateikti idėjų sąjungą vaizduotei, yra trys jau minėti santykiai. Tai yra idėjų pasaulio jungiamieji principai, o be jų, kiekvienas atskiras objektas protui yra atskiriamas ir gali būti nagrinėjamas atskirai ir atrodo turintis su bet kuriuo kitu objektu tik vieną didžiausio skirtumo ir nuotolio atjungiamąjį ryšį. Tad tapatybė priklauso nuo vieno iš trijų santykių: panašumo, gretimumo ir priežastingumo, o kadangi pati šių santykių esmė yra kurti lengvą idėjų perėjimą, vadinasi, mūsų asmens tapatybės sampratą pagal jau nagrinėtus principus sukelia tik sklandi ir nepertraukiama minties tėkmė per susijusių idėjų grandinę.

Taigi belieka vienas klausimas: kurie santykiai sukuria šią nepertraukiamą minties tėkmę, kai mes svarstome nuoseklų proto, arba mąstančio asmens, egzistavimą. Akivaizdu, kad čia turime apsiriboti panašumu bei priežastingumu ir atmesti gretimumą, čia turintį nedaug arba visai neturintį įtakos.[61]

Pradėsime nuo panašumo ; tarkime, kad mes galėtume aiškiai matyti kito sielą ir stebėti jo protą, arba mąstymo principą, sudarančių suvokinių seką; ir tarkime, kad jis visada išsaugo atmintyje didžiąją dalį savo praeities suvokinių; akivaizdu, kad niekas negalėtų labiau prisidėti nustatant tokios sekos, neatsižvelgiant į visą jos įvairovę, santykio. Nes kas yra atmintis, jei ne gebėjimas, kurio padedami mes prikeliame praeities suvokinių vaizdinius? O jei vaizdinys būtinai esti panašus į savo objektą, tai dažnai įterpiant šiuos panašius suvokimus į minties grandinę, argi vaizduotei neturėtų būti lengviau pereiti nuo vienos grandies prie kitos ir argi visuma neturėtų tapti panaši į vieną nuolatinį objektą? Šitaip atmintis ne tik atskleidžia tapatybę, bet ir prisideda prie jos kūrimo, nes sukuria suvokinių panašumo santykį. Taip yra visada — ar mes svarstome apie save, ar apie kitus.