Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Vienas argumentas, paprastai taikomas sielos nematerialumui, man regis, yra puikus. Visa, kas tįsu, susideda iš dalių, o visa, kas susideda iš dalių, yra dalu, jei ne tikrovėje, tai bent vaizduotėje. Tačiau neįmanoma ką nors dalomo sujungti su mintimi, ar suvokimu, nes jis yra visiškai neatskiriama ir nedaloma esatis. Jei pritariame tokiai jungčiai, tai daliam tįsiam kūnui iš kairės ar iš dešinės turėtų egzistuoti nedali mintis? Jo paviršiuje ar viduryje? Priekinėje ar užpakalinėje dalyje? Jeigu ji yra sujungta su tįsumu, tai turi neperžengti jo ribų. Jeigu ji neperžengia jo ribų, tai turi būti arba tam tikroje tįsumo dalyje, o toji tam tikra dalis yra nedali, ir suvokinys yra sujungtas tiktai su ja, o ne su visu tįsumu. Arba, jei mintis egzistuoja kiekvienoje dalyje, ji taip pat turi būti tįsi, atskiriama ir daloma, kaip ir kūnas; o tai yra visiškas absurdas ir prieštaravimas. Nes kas gali suvokti jardo ilgio, pėdos pločio ir colio storio aistrą? Tad mintis ir tįsumas yra visiškai nesuderinamos kokybės ir niekaip negali kartu vienytis viename subjekte.

Šis argumentas jaudina ne dėl klausimo apie sielos substanciją , o tik dėl jos ir materijos vietinės sąsajos; todėl galbūt pritiktų apskritai pasvarstyti, kurie objektai linkę ar nelinkę sudaryti vietinę sąsają. Tai neįprastas klausimas, galintis atvesti mus prie kai kurių lemiamų atradimų.

Pirmoji erdvės ir tįsumo samprata atsiranda tik iš regėjimo ir lytėjimo juslių; ir jokie kiti, tik spalvoti ar čiuopiami daiktai turi dalis, išsidėsčiusias taip, kad perteiktų mums šią idėją. Kai mažiname ar didiname skonį, mes darome tai kitaip, nei mažindami ar didindami regimą objektą, o kai keletas garsų iš karto pasiekia mūsų klausą, tik įprotis ir mąstymas priverčia mus suformuluoti juos skleidžiančių kūnų nuotolio ir gretimumo laipsnių idėją. Visa, kas ženklina savo egzistavimo vietą, turi būti arba tįsu, arba tai turi būti matematinis taškas be dalių ir sandaros. Tai, kas tįsu, turi turėti tam tikrą figūrą, pavyzdžiui, kvadrato, apskritimo ar trikampio; nė viena iš jų nedera su troškimu ir, tiesą sakant, su jokiu kitu įspūdžiu ar idėja, išskyrus minėtą juslių. Be to, troškimas, nors ir nedalomas, neturi būti laikomas matematiniu tašku. Jei jis toks būtų, galėtume kaip įprasta sudaryti du, tris, keturis troškimus ir išdėstyti juos taip, kad jie įgautų tam tikrą ilgį, plotį ir storį; o tai akivaizdžiai absurdiška.

Po viso to neturėtų stebinti, kad aš pateiksiu maksimą, kuriai keletas metafizikų nepritaria ir laiko, kad ji prieštarauja patiems akivaizdžiausiems žmogaus samprotavimo principams. Maksima yra tokia: objektas gali egzistuoti ir vis dėlto niekur nebūti , ir aš tvirtinu, kad tai ne tik įmanoma, bet kad didžioji dalis esačių tikrai taip egzistuoja ir turi taip egzistuoti. Galima sakyti, kad objekto nėra niekur, jei jo dalys viena kitos atžvilgiu neišsidėsto taip, kad sudarytų kokią nors figūrą arba kiekybę, o visuma kitų kūnų atžvilgiu neišsidėsto taip, kad atitiktų mūsų sampratas apie gretimumą arba nuotolį. Akivaizdu, kad visi mūsų suvokimai ir objektai, išskyrus regos ir lytėjimo, tokie ir yra. Moralinio mąstymo neįmanoma padėti iš dešinės ar kairės aistros šalies, o kvapas ar garsas negali būti apskritimo ar kvadrato figūra. Šiems objektams ir suvokiniams ne tik kad nereikia konkrečios vietos, jiems ji visiškai nedera, ir netgi vaizduotė negali jiems jos priskirti. O dėl prielaidos, kad jie yra niekur, absurdiškumo galime pasvarstyti: jei aistros ir jausmai pasireiškia suvokiniams konkrečioje vietoje, tai iš jų galėtų atsirasti tįsumo idėja, kaip iš regos ir lytėjimo; o tai prieštarauja tam, ką mes jau nustatėme. Jei jie pasireiškia be konkrečios vietos, tai taip greičiausiai gali ir egzistuoti , nes viskas, ką suvokiame, yra galima.

Dabar nebėra būtina įrodinėti, kad paprasti ir niekur neegzistuojantys suvokiniai nesugeba turėti jokios sąsajos vietos su materija ar su tįsiu ir dalomu kūnu, nes neįmanoma rasti santykio be kokios nors įprastinės kokybės52. Verčiau reikėtų pažymėti, kad šis klausimas dėl vietinės objektų sąsajos iškyla ne tik metafiziniuose ginčuose apie sielos prigimtį, bet net kasdieniame gyvenime mes nuolat turime progų jį panagrinėti. Antai tarkime, kad mes svarstome apie figą ant vieno stalo galo ir ir alyvuogę ant kito; aišku, kad formuluojant sudėtines šių substancijų idėjas viena iš akivaizdžiausių bus skirtingas jų skonis; taip pat aišku, kad šias kokybes mes vienijame ir jungiame su spalva ir čiuopimu. Kartus vienos skonis ir saldus antrosios turėtų glūdėti pačiuose regimuose kūnuose ir šiuos skonius vieną nuo kito turėtų skirti visas stalo ilgis. Tai tokia įsidėmėtina ir tokia natūrali iliuzija, kad galbūt reikėtų apsvarstyti ją sukeliančius principus.

Nors tįsus objektas nesugeba turėti vietos sąsajos su kitu, egzistuojančiu be jokios vietos arba tįsumo, vis dėlto jie gali būti imlūs daugybei kitokių santykių. Antai bet kurio vaisiaus skonis ir kvapas yra neatskiriamas nuo jo kitų spalvos ir čiuopiamų kokybių, ir nesvarbu, kuri bus priežastis ar padarinys, akivaizdu, kad jos visada egzistuoja kartu. O kai pasireiškia mūsų protui, jos egzistuoja kartu ne tik apskritai, bet ir laike; ir tik kai tįsus kūnas veikia mūsų jusles, mes suvokiame ypatingą jo skonį ir kvapą. Tad šie priežastingumo ir gretimumo laike jiems pasireiškiant santykiai tarp tįsaus objekto ir be konkrečios vietos egzistuojančios kokybės turi veikti protą taip, kad pasireiškus vienam jis savo mintį iškart nukreiptų prie kito sąvokos. Ir tai dar ne viskas. Mes ne tik nukreipiame savo mintį nuo vieno prie kito atsižvelgdami į jų santykį, bet ir stengiamės suteikti jiems naują santykį, pvz., vietinės sąsajos , kad perėjimas taptų lengvesnis ir natūralesnis. Aš turėsiu daug progų pažymėti šią žmogaus prigimties kokybę ir tinkamoje vietoje plačiau paaiškinsiu: kai objektus sieja koks nors santykis, mes labai linkę pridėti jiems kokį nors naują santykį tam, kad užbaigtume sąjungą. Dėliodami kūnus mes niekada nesuklystame ir panašius išdėstome greta vienas kito ar bent jau pagal atitinkamą požiūrį. Kodėl? Ogi todėl, kad mums malonu jungti gretimumo santykį prie panašumo ar panašias aplinkybes prie panašių kokybių. Šio polinkio padarinius jau pastebėjome53 taip lengvai numanomame panašume tarp būdingų įspūdžių ir išorinių jų priežasčių. Tačiau mes nerasime akivaizdesnio jo padarinio už šį iš pateikto pavyzdžio, kai pagal dviejų objektų priežastingumo ir gretimumo laike santykį prasimanome ir vietinę sąsają tam, kad sutvirtintume jungtį.

Kad ir kokias neaiškias suformuluotume tįsaus kūno, tarkime figos ir jos ypatingo skonio vietinės sąjungos sampratas, akivaizdu, kad pamąstę mes turėtume šioje sąjungoje įžvelgti kažką visiškai nesuprantama ir prieštaringa. Mat jeigu užduotame sau vieną aiškų klausimą, t. y.: ar skonis, kurį suvokiame glūdint šiame kūne yra visose kūno dalyse, ar tik vienoje iš jų, tai išsyk pasijustume sutrikę ir suprastume, kad neįmanoma duoti patenkinamo atsakymo. Mes negalime atsakyti, kad jis glūdi tik vienoje dalyje, nes patyrimas mus įtikina, kad kiekviena dalis yra to paties skonio. Lygiai taip pat mes negalime atsakyti, kad jis egzistuoja kiekvienoje dalyje, nes tada turime manyti, kad jis turi figūrą ir yra tįsus, o tai yra absurdiška ir nesuvokiama. Tad čia mus veikia du vienas kitam tiesiogiai prieštaraujantys principai, t. y. mūsų fantazijos polinkis , verčiantis mus suvienyti skonį ir tįsų objektą, ir mūsų protavimas , rodantis, kad tokia sąjunga negalima. Pasidaliję tarp šių prieštaraujančių principų, mes neatmetame nei vieno, nei kito, bet įsitraukiame į tokią temos painiavą ir miglą, kad jau nebesuvokiame prieštaravimo. Mes manome, kad skonis egzistuoja kūne, bet taip, kad nebūdamas tįsus pripildo jį visą ir neatskiriamai egzistuoja kiekvienoje kūno dalyje. Trumpai tariant, paprastai mąstydami mes taikome šį scholastikos principą totum in toto & totum in qualibet parte , kuris nė kiek nepagražintas atrodo toks šokiruojantis.54 Tai beveik tas pats, lyg sakytume, kad daiktas yra tam tikroje vietoje ir vis dėlto jo ten nėra.