Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Dėl pirmosios teiginio dalies, kad ši filosofinė hipotezė neturi pirminės naudos nei samprotavimui , nei vaizduotei , tai jos teisingumu samprotavimo atžvilgiu, mes galime netrukus įsitikinti remdamiesi toliau pateikiamais svarstymais. Vienintelės esatys, kuriomis neabejojame, yra suvokiniai, kuriuos įsisąmoniname kaip tiesiogiai esamus, jie susilaukia stipriausio mūsų pripažinimo ir yra svarbiausias visų mūsų išvadų pagrindas. Vienintelė išvada, kurią iš vieno daikto egzistavimo galime daryti apie kito egzistavimą, paremta priežasties ir padarinio santykiu, parodančiu, kad tarp šių daiktų yra jungtis ir kad vieno iš jų egzistavimas priklauso nuo kito. Šio santykio idėja atsiranda iš praeities patyrimo, iš kurio žinome, kad dvi esatys yra nuolat sujungtos viena su kita ir kad protui jos visada perduodamos kartu. Tačiau protui, be suvokinių, kitokių esačių neduodama, vadinasi mes galime stebėti sąjungą, arba priežasties ir padarinio santykį, tarp skirtingų suvokinių, bet niekada negalime to stebėti tarp suvokinių ir objektų. Vadinasi, neįmanoma, kad iš pirmųjų egzistavimo ar kokių nors kokybių mes galėtume daryti kokią nors išvadą apie antrųjų egzistavimą arba kad apskritai galėtume taip samprotauti.

Aišku ir tai, kad ši filosofinė sistema neturi pirminės naudos ir vaizduotei ir kad šis gebėjimas nei pats, nei dėl pradinio polinkio niekada negalėtų atitikti tokio principo. Pripažįstu, bus gana sunku įrodyti šį teiginį taip, kad skaitytojas būtų visiškai patenkintas, nes jis apima neiginį, dėl kurio teigiamas įrodymas dažniausiai esti negalimas. Jei kas nors įdėtų pastangų į šio klausimo tyrimą ir sugalvotų sistemą, paaiškinančią tiesioginę šios nuomonės kilmę iš vaizduotės, mes galėtume, ištyrinėję šią sistemą, pasakyti tvirtą sprendimą duotąja tema. Tarkime, kad mūsų suvokiniai yra nutrūkstami ir su pertrūkiais ir, nors ir panašūs, skiriasi vieni nuo kitų; ir tegul kas nors, remdamasis šia prielaida, įrodo, kodėl fantazija tiesiogiai ir iš karto ima tikėti kitu egzistavimu, iš prigimties panašiu į šiuos suvokinius, tačiau vis tiek nuolatiniu ir nenutrūkstamu, ir tapačių, ir jeigu jis įtikins mane, aš pažadu atsisakyti dabartinės savo nuomonės. O dabar, remdamasis pačiu pirmosios prielaidos abstraktumu ir sudėtingumu, aš negaliu susilaikyti nuo išvados, kad ši tema — ne fantazijos reikalas. Kiekvienas aiškinantis įprastinės nuomonės, susijusios su nuolatiniu ir atskiru kūno egzistavimu, kilmę, turi atsižvelgti į įprastinę proto padėtį ir pradėti nuo prielaidos, kad mūsų suvokiniai yra vieninteliai mūsų objektai, egzistuojantys net ir tada, kai jau nėra suvokiami. Net jei ši nuomonė klaidinga, ji pati natūraliausia ir vienintelė pirmiausia pateikiama fantazijai.

Dėl antrosios teiginio dalies, kad filosofinė sistema visą savo įtaką vaizduotei įgyja iš neišmanėlių sistemos , tai galime pažymėti, kad tai yra natūrali ir neišvengiama pirmosios išvados pasekmė, kad ji nepateikiama pirmiausia nei samprotavimui, nei vaizduotei . Jei iš patyrimo paaiškėja, kad filosofinė sistema užvaldo daugelį protų, ir ypač tuos, kurie kada nors bent šiek tiek pasvarsto šia tema, tai visas jos svarumas turėtų kilti iš neišmanėlių sistemos, nes jokio savo svarumo ji neturi. Kaip šios dvi sistemos, nors tiesiogiai prieštaringos, susisieja, galima paaiškinti šitaip.

Vaizduotei natūraliai būdinga ši minčių eiga. Mūsų suvokiniai yra vieninteliai mūsų objektai. Panašūs suvokiniai yra tokie patys, neatsižvelgiant į tai, kiek nutrūkstamai ar su kokiais pertrūkiais jie pasireiškia. Šis pasireiškimo pertrūkis prieštarauja tapatybei. Vadinasi, pertrūkis neperžengia pasireiškimo ribų, ir suvokinys, arba objektas, iš tikrųjų egzistuoja, net jei nepasiekia mūsų. Tad mūsų jutimų suvokiniai, arba objektai, egzistuoja nuolat ir be pertrūkių. Tačiau menkiausias pasvarstymas sugriauna išvadą, kad mūsų suvokinių egzistavimas nuolatinis, nes įrodo, kad jų egzistavimas priklausomas, todėl būtų natūralu tikėtis, kad mes turime visiškai atmesti nuomonę, jog prigimtyje esti toks dalykas, kaip nuolatinis egzistavimas, išliekantis net ir tada, kai juslėms nepasireiškia. Bet iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Atmetę nuomonę apie mūsų juslinių suvokinių nepriklausomybę ir nuolatinumą filosofai toli gražu neketina atmesti nuomonės apie nuolatinį egzistavimą, tad nors visos mokyklos sutinka su pirmuoju požiūriu, antrasis, kuris tam tikra prasme yra neišvengiama pirmojo pasekmė, buvo būdingas tik keliems kraštutiniams skeptikams, kurie galiausiai laikėsi šios nuomonės tik žodžiais ir niekada nesugebėjo prisiversti nuoširdžiai ja patikėti.

Nuomonės, prie kurių prieiname po ramaus ir gilaus svarstymo, labai skiriasi nuo tų, kurių laikomės tarsi instinktyviai arba vadovaudamiesi prigimtiniu impulsu, nes jos tinka ir dera prie mūsų proto. Jei šios nuomonės tampa priešingos, nesunku nuspėti, kuri iš jų paims viršų. Kol mūsų dėmesys sutelktas į temą, tol gali vyrauti filosofinis ir mokslinis principas, tačiau tą pačią akimirką, kai tik duosime valią mintims, prigimtis padarys savo ir sugrąžins mus prie buvusios mūsų nuomonės. Maža to, jos įtaka kartais esti tokia stipri, kad sustabdo mūsų pažangą, nutraukia giliausius svarstymus ir neleidžia daryti išvadų pagal jokią filosofinę nuomonę. Štai kodėl aiškiai suvokdami savo suvokinių priklausomybę ir pertrūkį mes sustojame pusiaukelėje ir nė nemanome atmesti nepriklausomo ir nuolatinio egzistavimo sampratos. Ši nuomonė taip giliai įsišaknijo vaizduotėje, kad jos niekaip neįmanoma išrauti, ir jokio priverstinio metafizinio įsitikinimo dėl mūsų suvokinių priklausomybės neužteks šiam tikslui.

Tačiau nors mūsų prigimtiniai ir akivaizdūs principai čia įveikia mūsų mokslinius svarstymus, aišku, kad tarp jų turi vykti tam tikra kova ir prieštaravimas, — bent jau tol, kol šie svarstymai išlaiko tam tikrą jėgą ir gyvumą. Tam, kad nusiramintume dėl viso to, mes išgalvojame naują hipotezę, kuri, regis, apima abu šiuos samprotavimo ir vaizduotės principus. Tai filosofinė hipotezė apie dvejopą suvokinių ir objektų egzistavimą, kuri įtinka mūsų samprotavimui, nes pripažįsta, kad mūsų priklausomi suvokiniai yra nutrūkstami ir skirtingi, ir kartu yra priimtina vaizduotei, nes priskiria nuolatinį egzistavimą dar kažkam, ką mes vadiname objektais. Tad ši filosofinė sistema yra siaubingas dviejų vienas kitam prieštaringų principų vaisius, kuriuos protas priima abu kartu ir kurie neįstengia abipusiai vienas kito panaikinti. Vaizduotė mums sako, kad mūsų panašių suvokinių egzistavimas yra nuolatinis ir nepertraukiamas ir kad jie neišnyksta, jei jų nėra. Mąstymas sako, kad netgi panašių mūsų suvokinių egzistavimas yra nutrūkstamas ir kad jie skiriasi vienas nuo kito. Išvengti šių nuomonių prieštaringumo mums padeda naujas prasimanymas, kuris atitinka abi ir mąstymo, ir fantazijos hipotezes, nes priskiria šias priešingas kokybes skirtingiems egzistavimams: nutrūkstamumą — suvokiniams, o nuolatinumą — objektams. Prigimtis atkakli, ji nepaliks mūšio lauko, kad ir kaip stipriai puolama samprotavimo; kartu samprotavimas šiuo klausimu yra toks aiškus, kad jai nėra galimybės jo nuslėpti. Negalėdami sutaikyti šių dviejų priešų mes stengiamės kuo labiau nusiraminti, paeiliui tenkiname kiekvieno reikalavimus ir prasimanome dvejopą egzistavimą, kur kiekvienas gali rasti tai, kas atitinka visas jo trokštamas sąlygas. Jeigu būtume visiškai tikri, kad mūsų panašūs suvokiniai yra nuolatiniai, tapatūs ir nepriklausomi, mes niekada nepasiduotume nuomonei apie dvejopą egzistavimą, nes pasitenkinę pirmąja savo prielaida daugiau nieko neieškotume. Vėlgi, jeigu būtume visiškai tikri, kad mūsų suvokiniai yra priklausomi, nutrūkstami ir skirtingi, būtume linkę priimti nuomonę apie dvejopą egzistavimą, nes tada aiškiai pamatytume pirmosios mūsų prielaidos apie nuolatinį egzistavimą klaidingumą ir daugiau jos nenagrinėtume. Tad dėl tarpinės proto padėties ir dėl to, kad atsiduodame šiems dviem prieštaringiems principams, atsiranda ši nuomonė, verčianti ieškoti dingsties patvirtinti, kad priimame juos abu; laimei, galiausiai ją randame dvejopo egzistavimo sistemoje.