Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tačiau kad ir kokią jėgą galėtume priskirti šiam principui, bijau, kad jis vienas per silpnas tokiai didingai sistemai, kokia yra nuolatinis visų išorinių kūnų egzistavimas, palaikyti ir kad turėsime pridėti jų pasireiškimo pastovumą prie koherencijos tam, kad įtikinamai pagrįstume šią nuomonę. Kad visa tai paaiškinčiau turėsiu leistis į labai plačius ir gilius samprotavimus; manau, tam, kad išvengčiau painiavos, būtų teisingiau mano sistemą trumpai apžvelgti ar pateikti jos santrauką ir tik paskui visas jos dalis pateikti visa apimtimi. Išvada iš mūsų suvokinių pastovumo, panašiai kaip ir jau minėta iš jų koherencijos, leidžia susidaryti nuomonę apie nuolatinį kūnų egzistavimą, o ji yra pirmesnė už jų egzistavimą skyrium ir sukuria pastarąjį principą.

Kai esame įpratę prie tam tikrų įspūdžių pastovumo ir pastebime, kad, pavyzdžiui, saulės arba vandenyno suvokinys, nebuvęs arba išnykęs kuriam laikui, sugrįžta su tomis pačiomis dalimis ir ta pačia tvarka, kaip pasireiškė pirmąjį kartą, mes nebesame linkę laikyti šių nutrūkstamų suvokinių skirtingais (kokie iš tikrųjų jie yra), bet priešingai — atsižvelgdami į jų panašumą, manome, kad kiekvienas atskirai jie yra tokie patys. Tačiau toks jų egzistavimo pertrūkis prieštarauja tobulai jų tapatybei ir verčia mus manyti, jog pirmasis įspūdis išnyko, o antrasis yra naujai sukurtas, todėl mes jaučiamės sutrikę ir susiduriame su tam tikru prieštaravimu. Tam, kad išvengtume sunkumų, mes visais būdais slepiame šį pertrūkį arba veikiau visiškai jį pašaliname darydami prielaidą, kad šiuos nutrūkstamus suvokimus jungia realus egzistavimas, kurio mes nejuntame. Ši prielaida, arba nuolatinio egzistavimo idėja, įgyja jėgos ir gyvumo iš šių nutrauktų įspūdžių prisiminimo, o polinkis, kurį jie mums suteikia, leidžia manyti, kad jie yra tokie patys; o pagal jau minėtą samprotavimą pati tikėjimo esmė susideda iš suvokimo jėgos ir gyvumo.

Šiai sistemai pagrįsti reikia keturių dalykų. Pirma , paaiškinti principium individuationis, arba tapatumo principą. Antra , nurodyti priežastį, kodėl mūsų nutrauktų ir nutrūkusių suvokinių panašumas skatina mus priskirti jiems tapatybę. Trečia, paaiškinti šios iliuzijos suteikiamą polinkį jungti tuos nutrauktus pasireiškimus į nuolatinį egzistavimą. Ir galiausiai ketvirta , paaiškinti suvokimo jėgą ir gyvumą, atsirandančius iš šio polinkio.

Pirma, dėl individualizacijos principo galime pažymėti, jog tapatybės idėjai perteikti negana apžvelgti kurį nors vieną objektą. Teiginiu objektas yra tas pats jis pats , kuriame idėja išreikšta žodžiu objektas , kurio reikšmė niekuo nesiskiria nuo pats , mes iš tikrųjų nieko nepasakytume, ir šis teiginys neturėtų nei veiksnio, nei tarinio, šiaip jau numanomo tokiu tvirtinimu. Vienas vienintelis objektas perteikia vienio, ne tapatybės idėją.

Kita vertus, objektų gausa niekaip negali perteikti šios idėjos, kad ir kokiais panašiais mes juos laikytume. Protas visada skelbia, kad vienas nėra kitas, ir laiko, kad iš jų susideda du, trys ar bet kuris kitas apibrėžtas skaičius objektų, kurie egzistuoja visiškai skyrium ir nepriklausomai.

Tad jeigu nei skaičius, nei vienis nepritampa prie tapatybės santykio, jis turėtų būti kažkas, kas nėra nei viena, nei kita. Bet, tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visiškai neįmanoma. Tarp vienio ir skaičiaus negali būti nieko tarpinio, kaip ir tarp egzistavimo ir neegzistavimo. Jei manome, kad egzistuoja vienas objektas, mes arba turime manyti, kad egzistuoja ir kitas — tuomet turime skaičiaus idėją, arba turime manyti, kad jis neegzistuoja, ir tuomet išlieka pirmojo objekto vienis.

Šiam sunkumui pašalinti pasitelkime laiko, arba trukmės, idėją. Jau esu pažymėjęs46, kad laikas, griežtai kalbant, reiškia seką ir kad nekintamiems objektams jo idėją mes taikome tik dėl vaizduotės prasimanymų, jos dėka manome, kad nekintamas objektas dalyvauja kartu egzistuojančių objektų pokyčiuose, konkrečiai — mūsų suvokinių pokyčiuose. Šis vaizduotės prasimanymas esti kone visuotinis ir tai jos nuopelnas, kad vienas vienintelis priešais mus esantis objektas, į kurį žiūrėdami tam tikrą laiką mes nerandame jokio pertrūkio ar pokyčio, gali suteikti mums tapatybės sampratą. Juk turėdami galvoje bet kuriuos du laiko momentus mes galime pateikti juos skirtingoje šviesoje: arba apžvelgti juos tą pačią akimirką, ir tuomet jie mums duoda skaičiaus idėją — tiek patys, tiek kaip objektas, kuris turi dvigubėti tam, kad galėtų būtų suvoktas iš karto egzistuojantis dviem skirtingais laiko momentais. Arba, antra vertus, mes galime stebėti laiko seką pagal panašią idėjų seką, ir iš pradžių suvokti vieną akimirką kartu su tuo metu egzistuojančiu objektu, paskui suvokti laiko pasikeitimą, nevykstant jokiam objekto pokyčiui ar pertrūkiui; ir tai suteikia mums vienio idėją. Tad čia turime idėją, kuri yra tarpinė tarp vienio ir skaičiaus, arba tiksliau sakant, yra ir viena, ir kita, nelygu kaip į ją žvelgiame. Šią idėją mes ir vadiname tapatybe. Mes niekaip negalime teisingai pasakyti, kad objektas yra tas pats jis pats, jei neturėsime omenyje to, kad objektas, egzistuojantis vienu metu, yra toks pats, kaip egzistuojantis kitu metu. Taip mes atskiriame idėją, išreikštą žodžiu objektas , nuo idėjos, išreikštos žodžiu pats, nesileisdami į skaičius ir kartu nevaržydami savęs griežtu ir absoliučiu vieniu.

Tad individualizacijos principas yra ne kas kita, kaip kurio nors objekto nekintamumas ir nepertraukiamumas per tariamą laiko pasikeitimą, per kurį protas gali ištirti objektą įvairiais jo egzistavimo tarpsniais nenutraukdamas objekto vaizdo ir neverčiamas kurti gausos, arba skaičiaus, idėjos.

Dabar aš tęsiu toliau, aiškinsiu antrąją savo sistemos dalį ir parodysiu, kodėl mūsų suvokinių pastovumas verčia mus priskirti jiems visišką kiekybinę tapatybę, nors tarp jų pasireiškimų yra labai ilgi laiko tarpsniai ir nors jie turi tik vieną esminę tapatybės kokybę t. y. — nekintamumą. Kad išvengčiau šia tema bet kokios dviprasmybės ir painiavos, pažymėsiu, jog čia aš atsižvelgiu į neišmanėlių nuomonę ir tikėjimą kūno egzistavimu, todėl turiu visiškai prisitaikyti prie jų mąstymo ir saviraiškos. Na, mes jau pažymėjome, jog kad ir kiek filosofai skirtų objektus nuo juslinių suvokinių, manydami, kad jie egzistuoja kartu ir yra panašūs, vis dėlto didžioji žmonijos dalis šios skirties nesupranta; jie suvokia tik vieną esatį ir niekaip negali sutikti su nuomone dėl egzistavimo ir atvaizdavimo dvejopumo. Jiems tikrieji objektai yra pojūčiai, ateinantys per akis arba ausis, ir jie niekaip negali įsivaizduoti, kad ši tiesioginė plunksnos sąvoka arba ši tiesioginė popieriaus sąvoka atvaizduoja kitą plunksną arba popierių, kurie skiriasi nuo pirmųjų, bet yra panašūs į juos. Tam, kad prisitaikyčiau prie jų sampratų, aš iš pradžių padarysiu prielaidą, jog yra tik vienas egzistavimas, kurį neskirdamas vadinsiu objektu arba suvokimu , atsižvelgdamas į tai, kuris labiausiai atitinka mano tikslą, ir jais abiem įvardysiu tai, kas paprastam žmogui reiškia skrybėlę, batą, akmenį ar kurį kitą įspūdį, perteikiamą jam jo juslių. Suprantama, perspėsiu grįždamas prie filosofiškesnio kalbėjimo ir mąstymo.

Tad pradėdamas nuo klausimo apie klaidos ir apsigavimo priežastis, kodėl savo panašiems suvokiniams priskiriame tapatybę neatsižvelgdami į jų pertrūkį, turiu čia priminti mano jau įrodytą ir paaiškintą pastabą47. Dėl nieko kita mums nėra taip lengva pakeisti vienos idėjos kita, kaip dėl kokio nors jų tarpusavio santykio, kuris vaizduotėje jas susieja ir verčia lengvai pereiti nuo vienos prie kitos. Panašumas iš visų santykių šiuo požiūriu yra veiksmingiausias, nes jis sukelia ne tik idėjų, bet ir nusiteikimų asociaciją, ir verčia mus vieną idėją suvokti proto veiksmu, arba operacija, panašiu į tą, kuriuo suvokiame kitą. Aš jau pažymėjau, kad pastaroji aplinkybė labai svarbi, ir pagal ją mes galime nustatyti bendrą taisyklę: visas idėjas, kurios suteikia protui tokį patį arba panašų nusiteikimą, labai nesunku supainioti. Protas lengvai pereina nuo vienos prie kitos ir net nepastebi pasikeitimo nesukaupęs dėmesio, o to jis, apskritai kalbant, nė negali padaryti.