Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tokia, manau, yra tikroji klausimo padėtis, ir aš negaliu pateisinti tokio skubotumo, kurio kai kas imasi skeptikų atžvilgiu ir iškart atmeta visus jų argumentus, nė neįsigilinęs ir neištyręs. Jei skeptiški samprotavimai stiprūs, sako jie, tai įrodo, kad protavimas gali turėti tam tikros jėgos ir autoriteto; jei silpni, jų niekaip negali užtekti visoms mūsų supratimo išvadoms anuliuoti. Šis argumentas neteisingas, nes skeptiški samprotavimai, kur jų egzistavimas įmanomas ir kur jų pačių subtilumas jų nesunaikina, pakaitomis esti ir stiprūs, ir silpni, atsižvelgiant į besikeičiančias proto nuotaikas. Iš pradžių atrodo, kad protas užėmęs sostą ir turi absoliučią valdžią ir autoritetą skelbti įstatymus ir primesti taisykles. Tad jo priešas priverstas ieškoti priedangos jo prieglobstyje ir panaudoja racionalius argumentus įrodyti protavimo klaidingumą ir nesugebėjimus, kad, tarkime, gautų privilegiją su jo parašu ir antspaudu. Iš pat pradžių šios privilegijos autoritetas prilygsta esamam ir tiesioginiam protavimo, iš kurio yra gautas, autoritetui. Tačiau jis laikomas priešingu protavimui, todėl laipsniškai mažina šios valdančios galios jėgą, o kartu ir savo paties, kol galiausiai abu pavirsta į nieką dėl nuolatinio ir tolygaus mažėjimo. Skeptiškas ir dogmatinis protavimas yra tos pačios rūšies, nors ir priešingi savo operacijomis ir polinkiais; taigi jei antrasis stiprus, jis susiduria su sau lygios jėgos priešu — pirmuoju, o kadangi jų jėgos iš pradžių yra lygios, tai jie tokie ir išlieka, kol abu egzistuoja; ir nė vienas iš jųdviejų kovoje nepraranda nė trupučio jėgos neatėmęs jos lygiai tiek pat iš savo priešininko. Laimei, prigimtis laiku nuslopina visų skeptiškų argumentų jėgą ir neleidžia jiems daryti didesnės įtakos supratimui. Net jei mes visiškai būtume tikri tuo, kad jie susinaikina, to niekad negali įvykti, kol pirmiausia jie nepakirs viso įsitikinimo ir visiškai nesunaikins žmogaus proto.

II SKYRIUS Apie skepticizmą dėl juslių

Tad skeptikas nepaliauja protauti ir tikėti, nors ir tvirtina, kad savo protavimo negali apginti protavimu; taip pat jis turi pripažinti ir kūno egzistavimo principą, nors ir negali pretenduoti jokiais filosofijos argumentais patvirtinti jo teisingumo. Prigimtis nepaliko jam pasirinkimo, be abejonės, laikydama šį reikalą pernelyg svarbiu, kad patikėtų jį mūsų neapibrėžtiems samprotavimams ir spekuliacijoms. Mes, tiesa, galime paklausti, dėl kokių priežasčių kyla mūsų tikėjimas kūno egzistavimu, tačiau neverta klausti, ar kūnas egzistuoja ar ne ? Tai dalykas, kurį visuose savo samprotavimuose turime laikyti savaime suprantamu.

Tad dabartinio mūsų tyrimo tema yra susijusi su priežastimis , sužadinančiomis mums tikėjimą kūno egzistavimu, ir savo samprotavimus šia tema aš pradėsiu nuo skirties, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikalinga, tačiau kuri labai padės geriau suprasti tai, apie ką bus kalbama toliau. Mums reikėtų atskirai ištirti šiuos du paprastai painiojamus klausimus, t. y.: kodėl mes priskiriame objektams NUOLATINĮ egzistavimą net jei jie nepateikiami mūsų juslėms; ir kodėl manome, kad jie egzistuoja SKYRIUM nuo proto ir suvokimo. Šiuo pastaruoju terminu aš apimu tiek jų išsidėstymą, tiek santykius, tiek jų išorinę padėtį, tiek egzistavimo ir operacijų nepriklausomybę. Abu šie klausimai apie kūno nuolatinį egzistavimą ir egzistavimą skyrium yra glaudžiai susiję. Mat jei mūsų juslių objektai nepaliauja egzistavę net ir tada, kai yra nesuvokiami, tai suprantama, kad jie egzistuoja nepriklausomai ir skyrium nuo suvokimo, ir vice versa , jei jie egzistuoja nepriklausomai nuo suvokimo ir skyrium nuo jo, jie turi nepaliauti egzistavę, net jei yra nesuvokti. Ir nors vieno klausimo sprendimas išsprendžia kitą, vis dėlto kad būtų lengviau atskleisti žmogaus prigimties principus, iš kurių atsiranda sprendimas, mes ir toliau laikysimės šios skirties ir išnagrinėsime, kas — juslės , protavimas ar vaizduotė — sukuria nuomonę apie nuolatinį egzistavimą arba apie egzistavimą skyrium. Tai vieninteliai iš pateiktos temos suprantami klausimai. Dėl išorinio egzistavimo sampratos, jei manome, kad ji kažkuo ypač skiriasi nuo mūsų suvokinių43, tai jos absurdiškumą mes jau įrodėme.

Jei pradėtume nuo JUSLIŲ, akivaizdu , kad šie gebėjimai negali pateikti nuolatinio savo objektų egzistavimo sampratos, jei objektai nebepasireiškia juslėms. Nes tai būtų prieštaravimas, leidžiantis manyti, kad juslės nesiliauja operuoti, net jei jos nutraukia visas operacijas. Tad šie gebėjimai, jei šia tema jie turi kokią nors įtaką, turi sukurti nuomonę apie egzistavimą skyrium, bet ne apie nuolatinį egzistavimą; ir, laikydamiesi šios tvarkos, jie turi pateikti savo įspūdžius kaip vaizdinius ar kaip atvaizdus, arba kaip pačius tuos egzistavimus — skyrium ir išorinius.

Akivaizdu, kad mūsų juslės nepateikia savo įspūdžių kaip kieno nors skyrium arba nepriklausomo ar išorinio vaizdinio, nes ničnieko, be suvokimo, jos mums neperteikia ir, be jo, niekada neduoda mums nė mažiausios užuominos apie nieką daugiau. Vien suvokinys, be kokios nors protavimo ar vaizduotės išvados, niekada negali sukurti dvejopo egzistavimo idėjos. Jei protas žvelgia toliau už to, kas jam tiesiogiai pasireiškia, jo išvadų niekaip negalima priskirti juslėms; o jis tikrai žvelgia toliau, kai iš vieno suvokinio prieina prie išvados apie du egzistavimus ir numato panašumo ir priežastingumo santykius tarp jų.

Tad jei mūsų juslės ir pasiūlo mums kokią nors egzistavimo skyrium idėją, jos turi per kažkokią klaidą ir iliuziją pateikti įspūdžius kaip pačius tuos egzistavimus. Šiuo klausimu mes galime pažymėti, kad protas visus pojūčius jaučia tokius, kokie jie iš tikrųjų yra, ir jei mes abejojame, ar jie pasireiškia kaip atskiri objektai, ar tik kaip įspūdžiai, sunkumų kelia ne jų prigimtis, o santykiai ir padėtis. Na, jei juslių pateikti mūsų įspūdžiai esti savojo aš atžvilgiu išoriniai ir nuo jo nepriklausomi, tai ir objektai, ir savasis aš turi būti aiškūs mūsų juslėms, kitaip šie gebėjimai negalėtų jų palyginti. Taigi sunkumas toks: kiek savasis aš yra mūsų juslių objektas.

Ir aišku, kad filosofijoje nėra painesnio klausimo už šį: kas yra tapatybė ir kokia yra jungiamojo principo, konstituojančio asmenybę, prigimtis. Maža to, kad remdamiesi savo juslėmis negalime net apibrėžti šio klausimo, dar turime griebtis kuo giliausios metafizikos, kad patenkinamai į jį atsakytume; akivaizdu, kad ir kasdieniame gyvenime šios savojo aš ir asmenybės idėjos niekada nesti labai tvirtos ir apibrėžtos. Tad būtų absurdiška manyti, kad juslės apskritai gali skirti savąjį aš ir išorinius objektus.

Pridėkite dar tai, kad visų įspūdžių, išorinių ir vidinių, aistrų, jaudulių, pojūčių, skausmų ir malonumų pradinis pagrindas yra tas pats ir kad, nepaisant skirtumų, kuriuos tarp jų galime pastebėti, jie — visi jie — tikrosiomis savo spalvomis pasireiškia kaip įspūdžiai arba suvokiniai. Ir iš tikrųjų jei šį reikalą svarstome teisingai, vargu ar galėtų būti kitaip; ir neįmanoma, kad juslės galėtų mus klaidinti dėl mūsų įspūdžių prigimties labiau negu dėl jų padėties ir santykių. Mat visus proto veiksmus ir pojūčius mums perteikia sąmonė, todėl jie su visomis savo ypatybėmis visada būtinai turi pasireikšti tokie, kokie yra, ir būti tokie, kokie pasireiškia. Kiekvienas protą pasiekiantis dalykas iš tikrųjų yra suvokinys, todėl neįmanoma, kad koks nors pojūčiams pasireiškiantis dalykas skirtųsi. Tuomet galėtume manyti, kad net ir intymiausiai ką suvokdami galime klysti.