Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

XV SKYRIUS Taisyklės, pagal kurias sprendžiame apie priežastis ir padarinius

Remiantis pateikta doktrina, nėra tokių objektų, kuriuos, vien apžvelgę, nepasinaudoję patyrimu, mes galime apibrėžti kaip kitų priežastis; ir jokių objektų, kuriuos mes galime tokiu pačiu būdu aiškiai apibrėžti kaip ne priežastis. Bet kuris dalykas gali sukurti bet kurį dalyką. Kūrimas, naikinimas, judėjimas, protavimas — jie visi gali kilti iš vienas kito ar iš bet kurio kito objekto, kokį tik galime įsivaizduoti. Ir tai neatrodys keista, jei palyginsime du jau paaiškintus principus, kad objektų pastovi sąsaja nustato jų priežastingumą ir kad , tiesą sakant , joks objektas nėra priešingas kitam , išskyrus egzistavimą ir neegzistavimą 42. Jei objektai nėra priešingi, niekas nekliudo jiems turėti pastovios sąsajos, nuo kurios visiškai priklauso priežasties ir padarinio santykis.

Tad jei įmanoma, kad visi objektai taptų vieni kitų priežastimis arba padariniais, derėtų sutarti dėl keleto bendrųjų taisyklių, pagal kurias mes galėtume žinoti, kada jie iš tikrųjų esti tokie.

(1) Priežastis ir padarinys turi būti gretimi erdvėje ir laike.

(2) Priežastis turi būti pirmesnė už padarinį.

(3) Tarp priežasties ir padarinio turi būti pastovi sąjunga. Kaip tik ši kokybė ir sudaro šį santykį.

(4) Ta pati priežastis visada sukuria tą patį padarinį, o tas pats padarinys niekada nekyla iš niekur kitur, tik iš tos pačios priežasties. Šį principą mes išvedame iš patyrimo, ir jis yra daugumos mūsų filosofinių samprotavimų šaltinis. Mat kai kokiu nors aiškiu bandymu mes atrandame kokio nors reiškinio priežastis ar padarinius, iškart savo stebėjimu apimame visus tos pačios rūšies reiškinius, nelaukdami pastovaus kartotinumo, iš kurio pirmoji šio santykio idėja buvo gauta.

(5) Yra kitas principas, priklausantis nuo prieš jį pateikto, t. y. jei keletas skirtingų objektų sukuria tokį patį padarinį, tai turi įvykti dėl mūsų atrastos kažkokios jiems visiems būdingos bendros kokybės. Mat jei panašūs padariniai reiškia panašias priežastis, tai mes visada turime priskirti priežastingumą tai aplinkybei, kurioje panašumą įžvelgiame.

(6) Tokiu pačiu samprotavimu paremtas ir šis principas. Dviejų panašių objektų padarinių skirtumas turi atsirasti iš tam tikrų juos skiriančių ypatybių. Mat panašios priežastys visada sukelia panašius padarinius, tad, jei koks nors pavyzdys nepatvirtina mūsų lūkesčių, mes turime padaryti išvadą, kad šis nukrypimas randasi dėl kokio nors priežasčių skirtumo.

(7) Kai kuris nors objektas padidėja arba sumažėja padidėjus arba sumažėjus jo priežasčiai, tai reikia vertinti kaip sudėtinį padarinį, gaunamą iš keleto skirtingų padarinių, kilusių iš keleto skirtingų priežasties dalių, sąjungos. Čia manoma, kad vieną priežasties dalies buvimą arba nebuvimą visada lydi proporcingos padarinio dalies buvimas ar nebuvimas Ši pastovi sąsaja užtenkamai įrodo, kad viena dalis yra kitos priežastis. Vis dėlto mes neturime daryti šios išvados iš mažai bandymų. Tam tikro laipsnio šiluma teikia malonumą; ir jei sumažinsite šią šilumą, malonumas sumažės; tačiau iš to neišeina, kad padidinus ją daugiau negu iki tam tikro laipsnio padidės ir malonumas, nes mes pastebime, kad ji virsta skausmu.

(8) Aštuntoji paskutinė taisyklė, į kurią aš atkreipsiu dėmesį, yra ši: jei koks nors objektas puikiai egzistuoja kurį laiką be jokio padarinio, jis nėra vienintelė šio padarinio priežastis, bet reikalauja kokio nors kito principo, galinčio suteikti postūmį savo įtakai ir operacijai, mat panašūs padariniai būtinai atsiranda iš panašių ir laike bei erdvėje gretimų priežasčių, jų atsiskyrimas akimirksniui rodo, kad šios priežastys nėra visos.

Štai ir visa, manau, mano samprotavimui tinkama LOGIKA; galbūt ir tai nebuvo labai būtina, nes visa tai galėjo pateikti prigimtiniai mūsų supratimo principai. Mūsų gudruoliai scholastai ir logikai nepasirodo daug pranašesni už neišmanėlius savo samprotavimais ir gebėjimu sukelti mums polinkį juos mėgdžioti ir ilgą taisyklių ir suvokimų sistemą perimti bei taikyti mūsų sprendimams filosofijoje. Visos panašaus pobūdžio taisyklės labai lengvai išrandamos, tačiau labai sunkiai pritaikomos, ir net eksperimentinė filosofija, regis, natūraliausia ir paprasčiausia, reikalauja didžiausios įtampos iš žmogaus sprendimo. Nėra kitokių prigimties reiškinių tik dėl tokios gausybės skirtingų aplinkybių atsirandantys sudėtiniai ir kintantys, tad tam, kad prieitume prie sprendžiamojo taško, mes turime kruopščiai atskirti visa, kas nereikalinga, ir naujais bandymais ištirti, ar visos tam tikros pirmojo bandymo aplinkybės buvo esminės. Šiuos naujus bandymus reikia apsvarstyti tuo pačiu būdu; tad reikia didžiausio tvirtumo tęsti savo tyrimui, ir didžiausio įžvalgumo, kad pasirinktum teisingą kelią tarp daugybės atsiveriančių. Jei taip yra net gamtos filosofijoje, kiek kartų daugiau turėtų būti moralės filosofijoje, kur daug painesnės aplinkybės ir kur visi požiūriai ir jausmai, tokie svarbūs kiekvienam proto veiksmui, yra tokie užslėpti ir tokie migloti, kad dažnai išsprūsta net ir labiausiai sutelkus dėmesį, ir ne tik jų priežastys nepaaiškinamos, bet net nežinoma, ar jie egzistuoja? Aš labai bijau, kad nedidelė sėkmė, lydinti šiuos mano tyrimus, suteiks šiai pastabai daugiau atsiprašymo, o ne pasididžiavimo dvasios.

Jei kas ir gali padėti man pasijusti saugesniam šiuo atžvilgiu, tai tik kuo platesnė mano eksperimentų apimtis; dėl šios priežasties čia galbūt derėtų patyrinėti ne tik žmogiškųjų būtybių, bet ir gyvūnų protavimo gebėjimą.

XVI SKYRIUS Apie gyvūnų protavimą

Labai stengtis apginti akivaizdžią tiesą yra beveik taip pat kvaila kaip ir ją atmesti; ir jokia tiesa neatrodo man akivaizdesnė už tą, kad ir gyvūnams, kaip ir žmonėms, duotas mąstymas ir protavimas. Argumentai čia yra tokie aiškūs, kad jų nepastebėti negali net patys kvailiausi ir labiausiai neišprusę.

Mes suvokiame, kad mes patys, taikydami priemones tikslams pasiekti, vadovaujamės protavimu ir planavimu, o savisaugos, malonumo siekimo ar skausmo vengimo veiksmai, kuriuos atliekame, nėra nei nesąmoningi, nei atsitiktiniai. Tad kai matome kitas būtybes milijonus kartų atliekančias panašius veiksmus ir pritaikančias juos panašiems tikslams, visi mūsų protavimo ir tikimybės principai nenugalima jėga veda mus prie tikėjimo, kad egzistuoja panaši priežastis. Nereikia, mano nuomone, iliustruoti šio argumento išvardijant pavyzdžius. Jei atkreipsime mažiausią dėmesį, gausime jų daugiau negu reikia. Gyvūnų ir žmonių veiksmų panašumas šiuo atžvilgiu yra toks visiškas, kad pats pirmas pirmo pasirinkto gyvūno veiksmas pateiks mums nenuginčijamą aptariamos doktrinos argumentą.

Ši doktrina tiek pat naudinga, kiek ir aiški; ji tarsi suteikia mums kriterijų, pagal kurį galime išbandyti bet kurią šios srities filosofijos sistemą. Pagal gyvūnų išorinių veiksmų panašumą į mūsų pačių mes sprendžiame apie jų ir mūsų vidinių veiksmų panašumą, o nukėlę tą patį samprotavimo principą dar žingsnį į priekį, turėsime padaryti išvadą, kad jei mūsų vidiniai veiksmai panašūs vienas į kitą, priežastys, iš kurių jie gaunami, taip pat turi būti panašios. Todėl kai bet kokia hipotezė pateikiama paaiškinti bendroms žmonių ir gyvūnų dvasinėms operacijoms, mes turime ir vieniems, ir kitiems taikyti tas pačias hipotezes; ir drįstu tvirtinti, kad kiekviena rimta hipotezė atlaikys tokį išbandymą, o nė viena klaidinga jo neatlaikys. Įprastas sistemų, filosofų naudotų proto veiksmams paaiškinti, trūkumas tas, kad jos paremtos tokiu minties subtilumu ir tobulumu, kokio nepasiekia ne tik gyvūnų gebėjimai, bet netgi ir vaikų, ir paprastų žmonių, tokių kaip mes, nors jie patiria tokias pačias emocijas ir tokius pačius jaudulius, kaip ir didžiausio genialumo ir supratimo asmenys. Toks subtilumas aiškus bet kurios sistemos klaidingumo įrodymas, o paprastumas, priešingai — teisingumo.