Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Tokia pat išvada neišvengiama ir apie hipotezę tų, kurie palaiko antrinių priežasčių veiksnumą ir priskiria materijai išvestinę, tačiau realią galią ir energiją. Mat jie pripažįsta, kad šios energijos nėra jokioje žinomoje materijos kokybėje, todėl sunkumas, susijęs su šios idėjos kilme, vis dėlto lieka. Jei mes iš tikrųjų turime galios idėją, tai galime priskirti galią nežinomai kokybei, tačiau kadangi neįmanoma, kad šią idėją galima būtų gauti iš tokios kokybės, o žinomose kokybėse nėra nieko, kas galėtų ją sukurti, išeina, kad mes apgaudinėjame save, kai įsivaizduojame, kad vadovaujamės šios rūšies idėja tokiu būdu, kaip paprastai ją suprantame. Visos idėjos gaunamos iš ir atstovauja įspūdžiams. Mes neturime jokio įspūdžio, turinčio kokią nors galią, arba veiksnumą. Tad mes neturime jokios galios idėjos.

[38] Kai kas tvirtino, kad energiją, arba galią, mes jaučiame savo pačių prote ir kad šitaip įgiję galios idėją mes perkeliame šią kokybę materijai, nes nesugebame tiesiogiai jos čia atrasti. Mūsų kūno judesiai, mūsų proto mintys ir jausmai (sako jie) paklūsta valiai; ir mes neieškome nieko daugiau, kad įgytume teisingą jėgos, arba galios, sampratą. Tačiau kad įsitikintume, koks klaidingas šis samprotavimas, mums tereikia apsvarstyti tai, kad valia, čia laikoma priežastimi, su savo padariniais neturi atrandamų jungčių daugiau, negu materiali priežastis turi su savo tikruoju padariniu. Tas pats pasakytina apie jungties tarp valios veiksmo ir kūno judesio suvokimą; turime pripažinti, kad joks padarinys nėra labiau nesuprantamas už minties ir materijos galias ir esmes. Neką labiau suprantama ir valios valdžia protui. Čia padarinį galima skirti ir atskirti nuo priežasties, tačiau negalima jo numatyti, jei nėra pastovios sąsajos patyrimo. Mes galime įsakinėti savo protui iki tam tikro laipsnio, tačiau peržengę šią ribą prarandame visą valdžią jam, ir akivaizdžiai neįmanoma nustatyti tikslių mūsų galimybių ribų, jei nesiremiame patyrimu. Trumpai tariant, proto veiksmai šiuo atžvilgiu yra tokie patys kaip materijos. Mes suvokiame tiktai pastovią jų sąsają ir niekada negalėtume samprotauti už jos ribų. Joks vidinis įspūdis neturi matomos energijos daugiau už išorinius objektus. Tad kadangi filosofai pripažįsta, jog materija operuoja kažkokia nežinoma jėga, mes veltui tikėtumės sulaukti šios jėgos idėjos remdamiesi savo protu39.

Jau nustatytas aiškus principas, kad bendros, arba abstrakčios, idėjos yra ne kas kita, tik individualios idėjos, aptariamos tam tikroje šviesoje, ir kad mąstant apie bet kurį objektą iš mūsų minčių, kaip ir iš realios daiktų prigimties, neįmanoma pašalinti visų konkrečių kiekybės ir kokybės laipsnių. Tad, jei mes turėtume kokios nors galios idėją apskritai, mes taip pat turėtume sugebėti įsivaizduoti ir kažkokias tam tikras jos rūšis; o kadangi galia negali išsilaikyti pati viena, bet visada laikoma kokios nors esybės, arba būties, požymiu, mes turėtume sugebėti priskirti šią galią kažkokiai tam tikrai esybei ir įsivaizduoti šią esybę apdovanotą realia jėga ir energija, kurios operacija būtinai baigiasi šiuo tam tikru padariniu. Mes turėtume atskirai ir konkrečiai suvokti priežasties ir padarinio jungtį ir vien pažvelgę į vieną iš jų sugebėti pasakyti, kad po jo arba prieš jį turi eiti kitas. Tai teisingas būdas tam tikrai galiai tam tikrame kūne suvokti; o bendroji idėja yra neįmanoma be individualios; o jei pastaroji neįmanoma, tai be abejonės, niekada negali egzistuoti pirmoji. Tad nieko nėra akivaizdesnio už tai, kad žmogaus protas negali suformuluoti tokios dviejų objektų idėjos, iš kurios įsivaizduotų bet kokią jų jungtį ar atskirai suprastų juos jungiančią galią arba veiksnumą. Tokia jungtis prilygtų demonstracijai ir reikštų, kad visiškai neįmanoma, kad vienas objektas neitų arba būtų įsivaizduojamas neeinantis po kito; šios rūšies jungtį mes jau visur atmetėme. Jei kas nors turi priešingą nuomonę ir mano, kad įgijo galios, esančios kokiame nors tam tikrame objekte, sampratą, prašom, gal jis galėtų parodyti man šį objektą. Tačiau kol nesutiksiu tokio, o susitikti neturiu vilties, negaliu susilaikyti nepadaręs išvados, kad jei jau niekada negalime aiškiai įsivaizduoti, kaip kokia nors tam tikra galia gali priklausyti kokiam nors tam tikram objektui, tai tik apgaudinėjame save, įsivaizduodami, kad galime suformuluoti kokią nors tokią bendrą idėją.

Tad iš viso to galime padaryti išvadą, kad kai mes kalbame apie kokią nors esybę, aukštesnės ar žemesnės prigimties, apdovanotą galia, arba jėga, proporcinga kokiam nors padariniui; kai kalbame apie būtinąją jungtį tarp objektų ir manome, kad ši jungtis priklauso nuo šiems objektams duoto veiksnumo, arba energijos, — visiems šiems taip taikomiems posakiams mes iš tikrųjų nesuteikiame jokios skiriamosios reikšmės ir tik vartojome įprastus žodžius, neturinčius aiškių ir apibrėžtų idėjų. Tačiau kadangi labiau tikėtina, kad šie posakiai čia tikrai praranda savo tikrąją prasmę dėl klaidingo taikymo , o ne dėl to, kad jie apskritai neturi jokios reikšmės, būtų geriau šį dalyką kitaip apsvarstyti ir pažiūrėti, ar negalėtume rasti šių idėjų, kurias prie jų jungiame, prigimties ir kilmės.

Tarkime, kad mums duoti du objektai, iš kurių vienas yra priežastis, o kitas — padarinys; aišku, kad vien paprastai apsvarstę vieną ar abu šiuos objektus mes niekada nesuvoksime juos siejančios jungties arba niekada negalėsime tiksliai pasakyti, kad tarp jų yra jungtis. Vadinasi, ne iš kokio nors vieno pavyzdžio mes prieiname prie priežasties ir padarinio, galios, jėgos, energijos, veiksnumo, būtinosios jungties idėjos. Jei mes niekada nematytume jokių kitokių, išskyrus tam tikras visiškai skirtingų vienas nuo kito objektų sąsajas, mes niekaip nesugebėtume suformuluoti nė vienos iš šių idėjų.

Vėlgi, tarkime, kad stebime keletą pavyzdžių, kai tie patys objektai visada yra sujungti kartu; mes iš karto suvokiame jungtį tarp jų ir pradedame iš vieno daryti išvadą apie kitą. Taigi iš šių panašių pavyzdžių gausybės ir susideda pati galios arba jungties esmė, ir tai yra šaltinis, iš kurio kyla galios idėja. Tad tam, kad suprastume galios idėją, mes turime apsvarstyti šią gausybę; nieko daugiau man ir nereikia, kad išspręsčiau šį taip ilgai mus gluminusį sunkumą. Mat aš samprotauju šitaip. Visiškai panašių pavyzdžių pakartojimas pats vienas niekada negali sukelti pradinės idėjos, skirtingos nuo visų randamų konkrečiuose pavyzdžiuose, kaip jau buvo pažymėta ir kaip akivaizdžiai išeina iš mūsų pagrindinio principo, kad visos idėjos yra kopijuojamos nuo įspūdžių. Tad jei galios idėja yra nauja pradinė idėja, kurios negalima rasti nė viename iš minėtų pavyzdžių ir kuri vis dėlto atsiranda iš kelių pavyzdžių pakartojimo, vadinasi, vien pakartojimas neturi tokio padarinio, bet turėtų arba atskleisti , arba sukurti kažką naujo, kas būtų šios idėjos šaltiniu. Jei pakartojimas neatskleistų ir nesukurtų nieko naujo, tai dėl jo mūsų idėjų galėtų pagausėti, tačiau jos netaptų didesnės už tą vieną stebimą pavyzdį. Tad kiekvienas padidėjimas (toks kaip galios arba jungties idėjos), atsirandantis dėl panašių pavyzdžių gausybės, yra nukopijuojamas nuo gausybės sukeliamų padarinių ir bus visiškai suprastas, jei suprasime šiuos padarinius. Kai tik pastebėsime kokį nors dalyką, kartotinumo atskleistą arba sukurtą, jam turėsime priskirti galią ir daugiau jos neturėsime ieškoti jokiame kitame objekte.

Tačiau pirmiausia akivaizdu, kad panašių objektų, turinčių panašius sekos ir gretimumo santykius, kartotinumas neleidžia atrasti nė viename iš jų nieko naujo, nes mes negalime iš jo padaryti kokios nors išvados ir negalime paversti jo mūsų demostracinio ar tikimybinio samprotavimo dalyku, kaip jau buvo įrodyta40. Net jei tartume, kad galime padaryti išvadą, ji čia neturėtų jokių pasekmių, nes joks samprotavimas negali sukelti naujos idėjos, ypač tokios kaip galios; tačiau jei samprotaujame, iš pradžių turime turėti aiškias idėjas, galinčias būti mūsų samprotavimo objektais. Suvokimas visada yra pirmesnis už supratimą; o jei vienas miglotas, tai kitas — netikras; jei vienas nuvilia, tai nuvilia ir kitas.