Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Jei kas pasakytų, kad gamtos operacijos nepriklauso nuo mūsų minčių ir samprotavimo, aš sutinku su tuo; ir atitinkamai esu pastebėjęs, kad objektai palaiko vieni su kitais gretimumo ir sekos santykius; kad iš daugelio pavyzdžių galima pastebėti, kad panašūs objektai turi panašius santykius; ir kad visa tai nepriklauso nuo supratimo operacijų ir vyksta pirmiau už jas. Tačiau jeigu žengiame toliau ir priskiriame šiems objektams galią, arba būtinąją jungtį, tai šių niekada negalime juose stebėti, ir jų idėją turime išsivesti iš to, ką jaučiame viduje juos apmąstydami. Ir žengsiu dar toliau, ir pasakysiu, kad esu pasirengęs šį savo samprotavimą paversti jų pavyzdžiu; labai subtiliai, todėl nebus sunku suprasti.

Kai mums pateikiamas koks nors objektas, jis iškart atneša protui gyvą idėją to objekto, kuris paprastai jį lydi; ši proto nuostata ir yra šių objektų būtinoji jungtis. Tačiau, jei savo įžvalgos tašką mes pakeičiame ir pereiname nuo objektų prie suvokinių, tada įspūdį reikia laikyti priežastimi, o gyvą idėją — padariniu, ir jų būtinoji jungtis bus ta nauja nuostata, kurią jaučiame pereidami nuo vieno prie kito idėjos. Mūsų vidinių suvokinių jungimo principas yra toks pat nesuprantamas, kaip ir išorinių objektų, ir jis mums yra jokiu kitu būdu nepažįstamas, tik iš patyrimo. Na, patyrimo prigimtį ir padarinius jau gana gerai ištyrinėjome ir paaiškinome. Jis niekada neleidžia mums pažvelgti į objektų vidinę struktūrą ar operavimo principus, bet tik įpratina protą pereiti nuo vieno prie kito.

Dabar laikas surinkti visas atskiras šio samprotavimo dalis ir sujungus jas kartu suformuluoti tikslų priežasties ir padarinio santykio, šio tyrimo temos, apibrėžimą. Tokia tvarka, kad prieš paaiškindami patį santykį pirmiausia išnagrinėjome savo iš šio santykio padarytą išvadą, būtų neatleistina, jei būtų buvę galima pasinaudoti kitu metodu. Tačiau santykio prigimtis labai smarkiai priklauso nuo išvados prigimties, tad buvome priversti griebtis tokio tariamai neprotingo būdo ir vartoti terminus dar nesugebėdami jų tiksliai apibrėžti arba nustatyti jų reikšmės. Dabar ištaisysime šią klaidą ir pateiksime tikslų priežasties ir padarinio apibrėžimą.

Galima duoti du šio santykio apibrėžimus, kurie skiriasi tik tuo, kad pateikia skirtingą požiūrį į tą patį objektą ir verčia mus vertinti jį kaip filosofinį arba kaip natūralų santykį; arba kaip dviejų idėjų palyginimą ar kaip jų asociaciją. Mes galime apibrėžti PRIEŽASTĮ taip: „Tai objektas, pirmesnis ir gretimas kitam objektui, kai visi objektai, panašūs į pirmąjį, turi panašius pirmumo ir gretimumo santykius su objektais, panašiais į antrąjį“. Jei šis apibrėžimas būtų pripažintas ydingu, nes yra išvestas iš priežasčiai pašalinių objektų, mes galime jo vietoje pateikti kitą apibrėžimą, t. y.: „PRIEŽASTIS yra objektas, pirmesnis ir gretimas kitam, ir taip su juo sujungtas, kad vieno iš jų idėja duoda protui nuostatą formuluoti kito idėją, o vieno įspūdis — formuluoti gyvesnę kito idėją“. Jei ir šis apibrėžimas būtų atmestas dėl tos pačios priežasties, tai aš nežinau kito būdo jį pataisyti, be to, kad asmenys, rodantys tokį skrupulingumą, pateiktų vietoje jo teisingesnį apibrėžimą. Dėl manęs, turiu prisipažinti, kad nesugebu to padaryti. Kuo nuodugniausiai tyrinėdamas tuos objektus, kurie įprastai vadinami priežastimis ir padariniais, aš pastebiu apgalvojęs tik vieną pavyzdį, kad vienas objektas yra pirmesnis ir gretimas kitam; o pažvelgęs plačiau ir apgalvojęs keletą pavyzdžių, aš pastebiu tik tiek, kad panašūs objektai nuolat turi panašius sekos ir gretimumo santykius. Vėlgi, kai apgalvoju šios pastovios sąsajos įtaką, aš suvokiu, kad šis santykis niekada negali būti samprotavimo objektu ir niekada negali operuoti protu, bet dėl įpročio duoda vaizduotei nuostatą pereiti nuo vieno objekto idėjos prie įprastinio jo palydovo idėjos, nuo vieno iš jų įspūdžio prie gyvesnės kito idėjos. Kad ir kokia neįprasta atrodytų ši nuomonė, manau, kad bevaisės būtų mano pastangos toliau gilintis į savo tyrinėjimus ar samprotavimus šia tema, todėl remsiuosi jais kaip nustatytomis maksimomis.

Prieš užbaigiant šią temą reikėtų iš jos padaryti keletą išvadų, kurios leis pašalinti keletą prietarų ir paplitusių klaidų, labai plačiai įsigalėjusių filosofijoje. Pirma, iš pateiktos doktrinos mes galime sužinoti, kad visos priežastys yra tos pačios rūšies, ir ypač kad nėra jokio pagrindo skirčiai, kurią mes kartais darome tarp veiksnių priežasčių ir priežasčių sine qua non ; arba tarp veiksnių priežasčių ir formalių, materialių, pavyzdinių ir tikslinių priežasčių. Mūsų veiksnumo idėja yra gauta iš nuolatinio dviejų objektų jungimosi, tad visur, kur matomas toks jungimasis, priežastis yra veiksni, o kur ne — niekada negali būti jokios priežasties. Dėl tos pačios priežasties mes turime atmesti ir skirtį tarp priežasties ir dingsties , jei manome, kad šie dalykai iš esmės skiriasi vienas nuo kito. Jei pastovi sąsaja apima vadinamą dingstį, tai ji ir yra tikroji priežastis. Jei ne — vadinasi, tai apskritai nėra santykis ir iš jo negali kilti joks argumentas arba samprotavimas.

Antra, tokia pati samprotavimo eiga atves mus prie išvados, kad yra tiktai viena būtinumo rūšis, nes yra tiktai viena priežasties rūšis, ir kad įprasta skirtis tarp moralinio ir fizinio būtinumo neturi jokio pagrindo prigimtyje. Tai aiškiai matyti iš jau pateikto būtinumo paaiškinimo. Tik objektų pastovi sąsaja ir kartu proto nuostata sudaro fizinį būtinumą; o jų pašalinimas yra tas pats, kas atsitiktinumas. Objektai turi arba jungtis, arba ne, ir protas turi būti nusistatęs arba ne pereiti nuo vieno objekto prie kito, todėl neįmanoma pripažinti jokio tarpininko tarp atsitiktinumo ir absoliutaus būtinumo. Susilpninę šią jungtį ir šią nuostatą jūs nepakeičiate būtinumo prigimties, nes net operuodamos kūnais jos turi skirtingus pastovumo ir jėgos laipsnius, tačiau nesukuria skirtingų šio santykio rūšių.

Skirtis, mūsų dažnai daroma tarp galios ir jos naudojimo , taip pat neturi pagrindo.

Trečia, dabar mes jau visiškai pajėgūs įveikti visą tą pasibjaurėjimą, kurį taip natūraliai jautėme minėtam samprotavimui, kuriuo stengėmės įrodyti, kad priežasties būtinumas kiekvieno egzistavimo pradžiai neparemtas jokiais argumentais, nei demonstraciniais, nei intuityviais. Tokia nuomonė jau neatrodys keista pateikus apibrėžimus. Jei mes apibrėžiame priežastį kaip objektą , pirmesnį ir gretimą kitam objektui , kai visi objektai , panašūs į pirmąjį , turi panašius pirmumo ir gretimumo santykius su objektais , panašiais į antrąjį , tai galime lengvai suvokti, kad nėra jokio absoliutaus, arba metafizinio, būtinumo, kad kiekvieno egzistavimo pradžią lydėtų toks objektas. O jei apibrėšime priežastį kaip objektą , pirmesnį ir gretimą kitam ir taip su juo sujungtą , kad vieno iš jų idėja duoda protui nuostatą formuluoti kito idėją, o vieno įspūdis — formuluoti gyvesnę kito idėją , tai mums bus dar lengviau pritarti šiai nuomonei. Pati ši įtaka protui yra visiškai neįprasta ir nesuprantama, ir jos realumu galime neabejoti tik iš patyrimo ir stebėjimo.

Kaip ketvirtą išvadą aš pridursiu tai, kad mes neturime jokio pagrindo tikėti, kad egzistuoja koks nors objektas, kurio idėjos mes negalime suformuluoti. Mat jei visi mūsų samprotavimai, susiję su egzistavimu, gaunami iš priežastingumo, o visi mūsų samprotavimai, susiję su priežastingumu, gaunami iš patirtų objektų jungčių, o ne iš kokių nors samprotavimų arba apmąstymų, tai tas pats patyrimas turi duoti mums ir šių objektų sampratą ir pašalinti iš mūsų išvadų visas paslaptis. Tai taip akivaizdu, kad vargu ar nusipelnytų mūsų dėmesio, jei nereikėtų apeiti tam tikrų šio pobūdžio prieštaravimų, kurių gali atsirasti dėl mūsų samprotavimų apie materiją ir substanciją. Man nereikia pažymėti, kad nereikia pažinti viso objekto, o tik tas jo kokybes, kurių egzistavimu mes tikime.