Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Nėra kito klausimo, nei svarbesnio, nei sunkesnio, nei sukėlusio daugiau ginčų tiek tarp senovės, tiek tarp modernybės filosofų, už susijusį su priežasčių veiksnumu, arba su ta kokybe, kuri verčia padarinius sekti paskui jas. Tačiau prieš pradėdami šiuos ginčus, manau, jie turėtų ištirti, kokią mes turime veiksnumo, polemikos objekto, idėją. Aš matau, kad šito daugiausiai ir trūksta jų samprotavimams, ir stengsiuosi tai kompensuoti.

Pradėsiu nuo pastabos, kad terminai veiksnumas, tarpininkavimas, galia, jėga, energija, būtinumas , jungtis ir kuriančioji kokybė yra kone sinonimiški; todėl beprasmiška bet kurį iš jų vartoti kitiems apibrėžti. Šia pastaba mes iš karto atmetame visus filosofų pateiktus neišmanėliškus galios ir veiksnumo apibrėžimus; ir užuot ieškoję minėtos idėjos šiuose apibrėžimuose turime ieškoti jos įspūdžiuose, iš kurių ji pirmiausiai kyla. Jei tai sudėtinė idėja, ji turi atsirasti iš sudėtinių įspūdžių. Jei paprasta — iš paprastų įspūdžių.

Manau, kad bendriausias ir populiariausias šio dalyko paaiškinimas yra sakyti36, kad pastebėję iš patyrimo, jog yra keletas naujų materijos kūrinių, tokių kaip judėjimai ir kūno pasikeitimai, ir priėję prie išvados, kad kažkur turi būti galia, sugebanti juos sukurti, galiausiai šiuo samprotavimu prieiname prie galios ir veiksnumo idėjos. Tačiau kad įsitikintume, kad šis paaiškinimas yra labiau populiarus nei filosofinis, turime tik apmąstyti du labai aiškius principus: pirma, kad protavimas pats vienas niekada negali sukelti jokios pradinės idėjos, ir antra, šis protavimas, kadangi skiriasi nuo patyrimo, niekada negali priversti mūsų padaryti išvados, kad priežastis, arba kuriančioji kokybė, yra absoliučiai būtina kiekvienai egzistavimo pradžiai. Abu šie svarstymai jau buvo gana gerai paaiškinti, todėl dabar plačiau į juos nesigilinsime.

Aš tik padarysiu iš jų tokią išvadą: protavimas niekaip negali sukelti veiksnumo idėjos, todėl ši idėja turi kilti iš patyrimo ir iš kažkokių tam tikrų šio veiksnumo, patenkančio į protą įprastiniais pojūčio arba refleksijos kanalais, pavyzdžių. Idėjos visada atstovauja savo objektams arba įspūdžiams, ir vice versa — reikia tam tikrų objektų sukelti kiekvienai idėjai. Tad jei mes ketiname gauti kokią nors teisingą šio veiksnumo idėją, turime sukurti kokį nors pavyzdį, iš kurio veiksnumas aiškiai atsiskleistų protui, o jo operacijos būtų aiškios mūsų sąmonei arba pojūčiui. To vengdami pripažįstame, kad idėja yra neįmanoma ir menama; nes įgimtų idėjų principo, kuris vienintelis galėtų mus išgelbėti nuo šios dilemos, jau atsisakėme, ir dabar jį beveik visuotinai atmeta mokslo pasaulis. Tad dabar mūsų užduotis — rasti kokį nors prigimties kūrinį, kur priežasties operacija ir veiksnumas galėtų būti aiškiai suvokiamas ir suprantamas protui, be jokio klaidos ar miglotumo pavojaus.

Šiam tyrinėjimui mus nelabai padrąsina didžiulė nuomonių įvairovė filosofų, kurie dedasi, kad paaiškina slaptą priežasčių jėgą ir energiją37. Kai kurie iš jų tvirtina, kad kūnai operuoja dėl savo substancinės formos; kiti, kad dėl savo atsitiktinumų arba kokybių; keletas, kad dėl savo materijos ir formos; kai kurie, kad dėl formos ir atsitiktinumų; dar kiti, kad dėl tam tikrų dorybių ir gebėjimų, kitokių nei visi minėti. Visos šios nuomonės vėlgi maišosi ir keičiasi tūkstančiais skirtingų būdų ir suformuluoja svarią prielaidą, kad nė viena iš jų nėra gana tvirta arba akivaizdi ir kad spėliojimas apie materijos kurios nors žinomos kokybės veiksnumą yra visiškai be pagrindo. Ši prielaida mums turėtų tapti svaresnė, jei atsižvelgsime į tai, kad visi šie substancinių formų, atsitiktinumų ir gebėjimų principai iš tikrųjų nėra jokios žinomos kūnų ypatybės, bet yra visiškai nesuprantami ir nepaaiškinami. Juk akivaizdu, kad filosofai niekada nesinaudotų tokiais miglotais ir abejotinais principais, jei rastų kokių nors patenkinamų iš aiškių ir suprantamų; ypač tokiu klausimu kaip šis, kuris turi būti paprasčiausio supratimo ar net juslių objektas. Iš viso to galime daryti išvadą, kad nė vienu pavyzdžiu neįmanoma parodyti principo, kuris apima priežasties jėgą ir veiksnumą, ir kad šiuo atžvilgiu vienodai bejėgės yra ir tauriausios, ir šiurkščiausios galvos. Jeigu kas nors mano, kad geriau išvengti šio tvirtinimo, jam nereikia vargintis ir prasimanyti ilgiausių samprotavimų; jis gali iš karto parodyti mums priežasties pavyzdį, iš kurio mes nustatysime galią, arba operuojantį principą. Mes dažnai esame priversti pasinaudoti tokiu iššūkiu, nes filosofijoje tai beveik vienintelis būdas įrodyti neigimą.

Menka sėkmė, lydinti visas pastangas šiai galiai nustatyti, galiausiai privertė filosofus prieiti prie išvados, kad tikroji prigimties jėga ir veiksnumas mums yra visiškai nežinomi ir kad mes veltui ieškome jų visose mums žinomose materijos kokybėse. Šiuo klausimu jie beveik vieningi; ir tik iš to daromose išvadose jie randa tam tikrų savo nuomonių skirtumų. Mat kai kurie iš jų, ypač kartezininkai , pripažinę principą, kad mes tobulai pažįstame materijos esmę, labai natūraliai padarė išvadą, kad jai neduotas joks veiksnumas ir kad pati ji negali nei perteikti judėjimo, nei sukurti kokių nors mūsų jai priskiriamų padarinių. Kadangi materijos esmę sudaro tįsumas ir kadangi tįsumas neapima tikrojo judėjimo, tik paslankumą, jie priėjo prie išvados, kad energija, sukurianti judėjimą, negali glūdėti tįsume.

Tokia išvada veda juos prie kitos, kurią jie laiko visiškai neišvengiama. Materija, sako jie, pati savaime yra visiškai neaktyvi, ji neturi jokios galios, kurios padedama galėtų kurti arba tęsti, arba perduoti judėjimą; tačiau šie padariniai yra akivaizdūs mūsų juslėms ir juos kurianti galia turi kažkur būti, todėl ji turi glūdėti DIEVYBĖJE, arba dieviškoje esybėje, kurios prigimtyje slypi visa kas puikiausia ir tobuliausia. Vadinasi, dievybė yra pirminė visos visatos judintoja, ji ne tik iš pradžių sukūrė materiją ir suteikė jai pradinį postūmį, bet taip pat per nuolatinį visagalybės pasireiškimą palaiko jos egzistavimą bei nuosekliai suteikia jai visus tuos judėjimus ir konfigūracijas, ir kokybes, kurios jai duotos.

Ši nuomonė, be abejonės, labai įdomi ir tikrai verta mūsų dėmesio, tačiau paaiškės, kad tyrinėti jos čia nereikia, jei nors akimirkai susimąstysime, kokiu tikslu dabar atkreipėme į ją dėmesį. Mes nustatėme principą, kad visos idėjos gaunamos iš įspūdžių arba kokių nors pirmesnių suvokinių , todėl mums neįmanoma turėti kokios nors galios ir veiksnumo idėjos, jei neatsiras keleto pavyzdžių, iš kurių suvoksime, kaip ši galia panaudojama. Tokių pavyzdžių atrasti kūne neįmanoma, todėl kartezininkai , laikydamiesi savo įgimtų idėjų principo, kreipėsi į aukščiausiąją dvasią, arba dievybę, kurią jie laiko vienintele aktyvia esybe visatoje ir tiesiogine visų materijos pasikeitimų priežastimi. Tačiau įgimtų idėjų principas buvo pripažintas klaidingu, iš to išeina, kad dievybės prielaida niekaip negali pasitarnauti mums paaiškinti šiai atstovavimo idėjai, kurios mes veltui ieškome visuose objektuose, duotuose mūsų juslėms arba kuriuos viduje suvokiame savo protu. Mat jei visos idėjos yra gaunamos iš įspūdžių, tai ir dievybės idėja turėtų kilti iš to paties šaltinio, o jei nė vienas įspūdis — nei pojūčių, nei mąstymo — neturi jokios jėgos, arba veiksnumo, tai lygiai taip pat neįmanoma atrasti ir netgi įsivaizduoti tokio aktyvaus principo dievybėje. Vadinasi, jei šie filosofai padarė išvadą, kad materijai negali būti duotas joks veiksnumo principas, nes joje neįmanoma rasti tokio principo, tokia pati samprotavimo eiga turėtų priversti juos pašalinti jį ir iš aukščiausiosios esybės. O jei tokią nuomonę jie laiko absurdiška ir bedieviška, kaip iš tikrųjų ir yra, aš pasakysiu jiems, kaip galima jos išvengti; o būtų taip, iš pat pradžių jie turi padaryti išvadą, kad jokiame objekte jie neturi jokios tinkamos galios, arba veiksnumo, idėjos, nes nei kūne, nei dvasioje, nei aukštesnėse, nei žemesnėse prigimtyse jie negali rasti nė vieno jos pavyzdžio.