Дэвид Юм - Traktatas apie zmogaus prigimti [calibre]

Šį stebėjimą mes galime tęsti ir pažymėti, kad nors įprotis yra visų mūsų sprendimų pagrindas, vis dėlto kartais jis veikia vaizduotę priešingai negu sprendimas ir sukelia mums prieštaringų jausmų tam pačiam objektui. Aiškinu, ką turiu omenyje. Beveik visų rūšių priežastys turi painių aplinkybių, vienos iš jų yra būtinos, o kitos pašalinės, vienos absoliučiai reikalingos padariniui atsirasti, o kitos prisijungia visiškai atsitiktinai. Dabar galima pažymėti, kad jei šių pašalinių aplinkybių daug, jos pastebimos ir dažnai jungiasi su būtinomis, tad jos įgauna tokią įtaką vaizduotei, kad net jei nėra kitų, jos perteikia tokią įprastinio padarinio sąvoką ir suteikia šiai sąvokai jėgos ir gyvumo, kad ji tampa stipresnė už paprastus vaizduotės pramanus. Mes galime pataisyti šį polinkį apmąstydami šių aplinkybių prigimtį, vis dėlto aišku, kad įprotis pradeda tai daryti pirmas ir suteikia poslinkį vaizduotei.

Kad pailiustruotume tai paprastu pavyzdžiu, apsvarstykime pavyzdį, kai žmogus, kabantis geležiniame narve, nuleistame iš aukšto bokšto, negali susilaikyti nedrebėjęs, kai žvelgia į prarają apačioje, nors iš patyrimo apie jį laikančios geležies tvirtumą jis žino, kad yra visiškai saugus ir kad nenukris; ir nors kritimo ir nusileidimo bei susižeidimo ir mirties idėjos kilo vien iš įpročio ir patyrimo. Tas pats įprotis peržengia pavyzdžių, iš kurių yra kilęs ir kuriuos visiškai atitinka, ribas ir turi įtakos žmogaus tų objektų, kurie kai kuriais atžvilgiais panašūs, tačiau nevisiškai paklūsta tai pačiai taisyklei, idėjoms. Gilumo ir kritimo žemyn aplinkybės veikia žmogų taip smarkiai, kad jų įtakos neįstengia panaikinti priešingos palaikymo ir tvirtumo aplinkybės, turinčios teikti jam visišką saugumą. Jo vaizduotė susivilioja savo objektu ir sužadina proporcingą aistrą. Ši aistra grįžta į vaizduotę ir pagyvina idėją; gyva idėja iš naujo daro įtaką aistrai ir savo ruožtu padidina jos jėgą ir gyvumą; vaizduotė ir jauduliai abipusiai palaiko vienas kitą ir kartu daro labai didelę įtaką žmogui.

Tačiau kam mums reikia ieškoti kitų pavyzdžių, jei aptariama filosofinių tikimybių tema pateikia tokį aiškų apie sprendimo ir vaizduotės prieštaravimą, atsirandantį iš šių įpročio padarinių? Pagal mano sistemą, visi samprotavimai yra ne kas kita, tik įpročio padariniai, o įprotis nedaro kitokios įtakos, tik pagyvina vaizduotę ir suteikia ryškią kurio nors objekto sąvoką. Todėl galima daryti išvadą, kad mūsų sprendimas ir vaizduotė niekada negali būti priešingi ir kad įprotis negali operuoti antruoju gebėjimu paversdamas jį priešingu pirmajam. Šio sunkumo mes negalime panaikinti jokiu kiti būdu, tik darydami prielaidą apie bendrųjų taisyklių įtaką. Toliau32 mes apžvelgsime keletą bendrųjų taisyklių, pagal kurias turime tvarkyti savo sprendimus, susijusius su priežastimis ir padariniais; šios taisyklės suformuluotos pagal mūsų supratimo prigimtį ir pagal mūsų patyrimą apie jo atliekamas sprendimų, kuriuos darome apie objektus, operacijas. Jos padeda mums išmokti skirti atsitiktines aplinkybes nuo veiksnių priežasčių; ir kai pastebime, kad padarinys gali būti sukurtas neprisidedant kuriai nors konkrečiai aplinkybei, mes prieiname prie išvados, kad ši aplinkybė nėra veiksnios priežasties dalis, kad ir kaip dažnai su ja siejasi. Tačiau ši dažna sąsaja, nepaisant priešingos išvados iš bendrų taisyklių, neišvengiamai verčia ją daryti tam tikrą įtaką vaizduotei, todėl šių dviejų principų priešingumas sukuria mūsų minčių prieštaravimą ir verčia mus priskirti vieną išvadą savo sprendimui, o kitą savo vaizduotei. Bendroji taisyklė priskiriama mūsų sprendimui; ji platesnė ir pastovesnė. Išimtis — vaizduotei; ji ne tokia pastovi ir tvirta.

Tad mūsų bendrosios taisyklės tarsi prieštarauja vienos kitoms. Jei pasireiškia objektas, labai reikšmingomis aplinkybėmis panašus į kokią nors priežastį, vaizduotė natūraliai neša mus prie gyvos įprasto padarinio sąvokos, nors objektas svarbiausiomis ir veiksmingiausiomis aplinkybėmis ir skiriasi nuo šios priežasties. Tai pirmoji bendrųjų taisyklių įtaka. Tačiau, kai apžvelgiame šį proto veiksmą ir palyginame jį su dar bendresnėmis ir patikimesnėmis supratimo operacijomis, pastebime, kad jis yra netaisyklingos prigimties ir griauna visus tvirčiausius samprotavimo principus; ir dėl šios priežasties mes jį atmetame. Tai antroji bendrųjų taisyklių įtaka, apimanti pirmosios smerkimą. Kartais vyrauja pirmoji, kartais antroji, atsižvelgiant į asmens nusiteikimą ir charakterį. Neišmanėliai dažniausiai vadovaujasi pirmąja, išmintingi — antrąja. O skeptikai gali čia su malonumu stebėti naują svarbų mūsų supratimo prieštaravimą matydami, kaip visą filosofiją greitai gali sugriauti vienas žmogiškosios prigimties principas ir vėl išsigelbėti naujas to paties principo aspektas. Laikytis bendrųjų principų yra labai nefilosofinė tikimybių rūšis; ir vis dėlto tik jų laikydamiesi galime pataisyti šią ir visas kitas nefilosofines tikimybes.

Turime pavyzdžių, kad bendrosios taisyklės operuoja vaizduote netgi prieštaraudamos sprendimui, todėl neturėtume stebėtis matydami, kaip sustiprėja jų poveikis susijungus su pastaruoju gebėjimu, ir stebėdami, kaip savo pateikiamoms idėjoms jos suteikia jėgą, kur kas didesnę už lydinčią visas kitas. Visi žino, kad yra netiesioginis būdas pagyrimui arba priekaištui pareikšti, kur kas mažiau sukrečiantis už atvirą meilikavimą arba nepritarimą. Nors žmogus ir gali perteikti savo jausmus tokiomis slaptomis užuominomis bei atskleisti juos taip pat tvirtai, kaip ir atvirai išdėstydamas, aišku, kad jų poveikis nebus toks pats stiprus ir išraiškingas. Jei kas pliekia mane užmaskuotos satyros kirčiais, neįžeidžia manęs taip smarkiai, kaip sakydamas tiesiai, kad esu kvailas ir tuščiagalvis ; nors aš lygiai taip pat suprantu, ką jis mano, tarsi tikrai taip sakytų. Šį skirtumą reikia priskirti bendrųjų taisyklių įtakai.

Neatsižvelgiant į tai, ar žmogus koneveikia mane atvirai, ar klastingai leidžia suprasti apie savo panieką, abukart aš bematant suvokiu jo jausmus arba nuomonę; ir tik iš ženklų, tai yra iš jų padarinių tai suprantu. Vienintelis skirtumas tarp šių dviejų įvykių tas, kad atvirai atskleisdamas savo jausmus žmogus naudojasi ženklais, visuotiniais ir universaliais, o slapta užsimindamas — ypatingesniais ir neįprastesniais. Šios aplinkybės padarinys tas, kad vaizduotė, perbėgdama nuo turimo įspūdžio prie nesamos idėjos, perėjimą atlieka lengviau, vadinasi, ir objektą įsivaizduoja su didesne jėga, jei priežastis esti įprasta ir visuotinė, o ne kai ji retesnė ir neįprasta. Atitinkamai mes pastebime, kad atviras mūsų jausmų deklaravimas vadinamas kaukės nuėmimu, o slapta užuomina apie nuomones — pastarųjų maskavimu. Skirtumas tarp bendrosios ir konkrečios jungties sukuriamų idėjų čia lygintinas su įspūdžio ir idėjos skirtumu. Šis skirtumas vaizduotėje turi atitinkamą poveikį aistroms; ir šį poveikį sustiprina dar viena aplinkybė. Slapta pykčio arba paniekos užuomina rodo, kad mes vis dėlto šiek tiek gerbiame tą asmenį ir vengiame įžeisti jį tiesiogiai. Dėl to paslėpta satyra mažiau nemaloni, tačiau vis tiek priklauso nuo to paties principo. Juk jei idėja, apie kurią tik užsimenama, nebūtų silpnesnė, niekada nebūtų laikoma, kad naudotis šiuo, o ne kitu būdu yra didesnės pagarbos ženklas.

Kartais šiurkštumas esti mažiau nemalonus už subtilią satyrą, nes jis tarsi tam tikru būdu atkeršija už įžeidimą tą patį akimirksnį, kai mes jį patiriame, ir suteikia mums tikrą priežastį kaltinti ir niekinti mus įžeidusį asmenį. Tačiau ir šis reiškinys priklauso nuo to paties principo. Argi ne dėl to mes smerkiame bet kokias storžieviškas ir užgaulias kalbas, kad laikome jas priešingas geram auklėjimui ir žmogiškumui? O kuo gi jos priešingos, jei ne didesniu šokiravimu, palyginti su subtilia satyra? Gero auklėjimo taisyklės smerkia viską, kas atvirai įžeidžia, kas suteikia juntamo skausmo bei verčia sutrikti žmones, su kuriais kalbamės. Kartą nustačius tokią taisyklę, užgauli kalba tampa visuotinai smerkiama ir suteikia mums mažiau skausmo todėl, kad dėl šiurkštumo ir nemandagumo kelia panieką ją vartojančiam asmeniui. Ji tampa ne tokia nemaloni vien todėl, kad iš pradžių buvo labiau nemaloni, o labiau nemaloni ji yra dėl to, kad leidžia daryti išvadą pagal bendrąsias ir paplitusias taisykles, kurios yra aiškios ir nepaneigiamos.